Yra vienas ženklas, iš kurio mes galime susivokti, ar gerai dalyvavome Mišiose - tai tas pats ženklas, kuris rodo, ar gerai priėmėme šv. Komuniją: jei širdyje nauja banga atplūsta noras aukotis, pajuntame didį poreikį ištverti kokį sunkumą, pagaliau ištverti viską, kas sunkaus pasitaiko gyvenimo kelyje, ta pačia intencija ir panašiai kaip Jėzus ant kryžiaus. Dalyvauti Mišiose - tarsi stovėti ant Kalvarijos kalno ir žiūrėti į kruviną, išbalusį Jėzaus veidą, į Jo akis, kupinas skausmo, ir mėginti suprasti, kaip Jis myli!..
Koks ryškiausias ženklas, kad širdis myli? - Kad jaučia energiją, pajėgumą ir norą aukotis. Save už mirštant, net kenčiant pačiam, gyventi reikalais, idėjomis to, kurį mylime. O kas, žiūrėdamas į kenčiančio Jėzaus veidą, nepajunta nė lašelio noro - tikro noro kažką padaryti, susirūpinti tais reikalais, kurie iš Jėzaus pareikalavo tiek aukos, - tas panašus į tą minią, kuri ant Kalvarijos kalno stovėjo visai nesi stengdama suprasti, kas čia darosi, kaip žiopliai, kaip smalsuoliai, kuriems šis įvykis tebuvo jų dienos paįvairinimas.
Ar nebūna tokių ir tarp dalyvaujančiųjų Mišiose?! Tai ypač ryšku atlaidų dienomis: ateina ir tokių žmonių, kurie yra netikintys arba, tiksliau sakant, kurie nė patys tikrai nežino, ar jie tiki, ar ne. Ateina dėl to, kad čia susirenka daug žmonių, kurie jiems įdomūs, su kuriais jie nori pasimatyti. Ypač jaunimą visada traukia žmonių susibūrimas. Tai nesąmoningos pastangos ieškoti žmogaus tarp žmonių, ieškoti to, apie kurį slapta jau seniai galvojama ir įdomu, kur jį sutiks.
Visa tai yra gera ir tam negalima prieštarauti, bet, kaip ir viskas žmogaus gyvenime, tai turi vykti tinkamu, žmogaus nežeminančiu būdu. Tuo tarpu šitie žmonės, kuriems vieniems nepatogu pasilikti gatvėje, išsiskirti iš visų, ateina į bažnyčią arba tik į šventorių, priklaupia tik per pakylėjimą, bet ne todėl, kad pareikš tų pagarbą Viešpačiui, o kad visi taip daro. Jie, žinoma, Mišių metu nesimeldžia, paprastai jie neturi nei malda knygės, nei rožančiaus. Tai ką jie veikia per Mišias? - Paprasčiausiai stebi kitus ir pusbalsiu kalbasi.
Noriu priminti, kad nei kilni nuotaika, nei palaimingos mintys neateis savaime, be mūsų pastangų ir noro. Kaip tik susikaupimui skiriamas pamokslas prieš Aukos įvykdymą. Pamokslas duoda minčių, kurios gali padėti susikaupti, jei kas atidžiai jų klauso ir pats jas apmąsto.
Kad šv. Mišios mus mokytų aukotis, reikia suprasti, jog yra paslaptingas, neatskiriamas ryšys tarp kenčiančio Jėzaus ir Mišių. Juk tai tokios pat vertės auka, kaip ir Kalvarijos kalno įvykis. Ir ten, ir čia tas pats Aukotojas ir ta pati Auka. Ir ten, ir čia ta pati intencija: atsverti visų mūsų nedėkingumą Tėvo akivaizdoje, pareikšti Jam meilę, pagarbą. „Tai yra mano kraujas, kuris bus išlietas nuodėmėms atleisti”, – kalbėjo Jėzus įsteigdamas šv. Mišias. Tie patys žodžiai kartojami kiekvienose Mišiose.
Kad šv. Mišios tikrai mums duotų jėgos vaisingai pakelti gyvenimo kryžių reikia gyvo tikėjimo - pajusti besiaukojančios Jėzaus Širdies nuotaiką. Tam reikia ir natūralių pastangų susikaupti, nes malonė prievartos mums nedaro.
