Apr 5, 12; 1, 6. Vertas yra Avinėlis, kuris buvo užmuštas, imti galybę ir dievystę, ir išmintį, ir tvirtumą, ir garbę. Jam garbė ir valdžia per amžių amžius.
Ps 71, 1. Dieve, duok Karaliui savo teisingumo ir Karaliaus Sūnui savo teisumo.
(Introitas)
Šių dienų pasaulis ir vėl skęsta karinių konfliktų, neteisybės ir smurto gelmėje, tuo dar kartą paliudydamas, jog kiekviena žmogiška sistema yra labai trapi ir esanti pavojuje nugrimzti į chaosą. Todėl kaip niekada mums svarbi šiandien minima Kristaus Karaliaus šventė, primenanti, kad tik nusilenkusios Kristaus valdžiai, visos pasaulio tautos atras tikrą taiką, ramybę ir amžinąjį gyvenimą.
Rusijoje triumfuojantis komunizmas, paneigęs Dievą, fašizmas, kuris apėmė Italiją, Meksikos kairiųjų nuožmi kova su Bažnyčia, Vokietijoje kylanti nacionalsocializmo ideologija – šioje aplinkoje 1925 m. Pijus XI įsteigia Kristaus Karaliaus šventę, trokšdamas, kad visos tautos nusilenktų Taikos kunigaikščio švelniajam jungui: „Jei žmonės kada nors privačiai ir viešai pripažintų karališką Kristaus galią, visą pilietinę bendruomenę būtinai persmelktų neįtikėtinos gėrybės, tokios kaip teisinga laisvė, tvarka ir ramybė, santarvė ir taika.“
Mišių kolekta prašo, kad visos tautos, išgydytos iš nuodėmės žaizdų, nusilenktų Kristaus Karaliaus valdžiai, kuri yra maloni, nes grindžiama ne prievarta ir galia, o meile ir nuolankumu. Tik tuomet pasaulyje bus daugiau taikos ir teisingumo, kuomet valstybių vadovai pripažins karališkąją Kristaus galią.
Epistolėje apaštalas Paulius mums atskleidžia išganymo paslaptį, - Kristus yra visa ko pagrindas, visa sukurta per Jį, Jam ir Jame. Ne tik sukurta, bet ir atpirkta. Kristus mus išvadavo iš tamsybių valdžios ir atgaivino savo šventuoju Kryžiumi. Todėl Jis yra mūsų Karalius, kuriam mes visiškai priklausome. Tačiau Kristus neverčia, bet skatina mus atsiliepti į Jo meilę ir priimti Jo švelnųjį jungą: „Dėkojame Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje, kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę. O jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą. Kristus – visatos galva. Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima.“
Šventoji Evangelija mums perteikia Romos vietininko Piloto dialogą su Viešpačiu. Paklaustas, ar Jis esąs Žydų Karalius, Kristus paliudija savo karališkumą, kuris remiasi ne šio pasaulio galia, bet Tiesa. Tas, kuris ieško Tiesos ir trokšta ją pažinti, tas tikrai atras Kristų ir nusilenks Jo Didybei.
Būdamas įžvalgus ir regėdamas, kaip kyla naujos, pagoniška ideologija paremtos politinės sistemos, bei žinodamas kur link tas nuves, – Pijus XI kviečia atsigręžti į Kristų, kurio valdžia neša taiką ir ramybę. Deja, dauguma didžiųjų valstybių neišgirdo popiežiaus kvietimo ir istorija parodė, į kokius naujus baisumus tai nuvedė milijonus žmonių. Taip, nes jei tautose, o pirmiausia žmonių širdyse nekaraliauja Kristus, labai greitai ir dažniausiai ten įsikuria piktojo karalystė.
„Juk jeigu Viešpačiui Kristui yra duota visa valdžia danguje ir žemėje; jei mirtingieji, nupirkti jo Brangiausiuoju Krauju, nauja teise tapo pavaldūs jo valdžiai; jei ši galia apima visą žmogaus prigimtį, tuomet aišku, kad mumyse nėra jokios galios, kuri nebūtų pavaldi šiai valdžiai. Taigi jis turi karaliauti žmogaus prote, kuris privalo tobulu paklusimu tvirtai ir pastoviai sutikti su apreikštomis tiesomis ir Kristaus mokymais; karaliauti valioje, privalančioje paklusti Dievo įstatymams; karaliauti sieloje, kuri turi, paniekinusi prigimtinius geismus, mylėti Dievą virš visko ir jo vieno laikytis; karaliauti kūne ir jo nariuose.“ (Pijus XI)
Viešpats sėdi kaip
Karalius amžinai.
Viešpats palaimins savo tautą ramybe
(Komunijos antifona)
