Kun. Pijus Kirvelaitis   Publikuota iš: „Katalikų dorovės mokslas: vadovėlis aukštesniajai mokyklai“ (Marijampolė: Marijonų spaustuvė, 1929), p. 52-53
Nuodėmės Dievo garbinimo pareigai, auksinis veršis

Indiferentizmas – tai Kristaus mokymui priešinga pažiūra, kad neegzistuoja viena išskirtinai teisinga religija. Ši klaidinga pozicija dažnai išreiškiama šiomis dienomis paplitusiais šūkiais, sakant, kad „visos religijos vienodai teisingos/klaidingos“ ar kad „visi keliai veda pas Dievą“.

Indiferentizmas

Dievo garbinimo pareigai nusideda, kas visai Jo negarbina (praktikos indiferentizmas), kas netinkamu būdu religines gėrybes vartoja ir kas kūriniams neprideramą garbę duoda (prietarai).

Jau žinome, kad yra tokių žmonių, kurie religijos nesmerkia. Bet koks jų pačių tikėjimas, jie nė patys nežino. Tai teorijos indiferentai. Yra ir praktikos indiferentų. Šie sakosi esą tam tikro tikėjimo išpažintojai, pavyzdžiui, katalikai. Dažnai jie labai gražiai pakalba apie tikėjimo reikalingumą, apie jo dedamų pareigų svarbumą bei jo auklėjamąją reikšmę. Tačiau patys jie tų pareigų nepildo. Jie nepadeda Bažnyčiai jos darbų dirbti, nesisieloja jos reikalais bei likimu. Kai kada, gyvenimo aplinkybių verčiami, jie net padeda Bažnyčiai. Tik taip darydami, jie ne tiek rūpinasi Bažnyčios reikalais, kiek savo tam tikrais sumetimais. Jiems religija ir Bažnyčia tiek reikalinga, kiek padeda jų tikslus siekti.

Indiferentai tikėjimo atžvilgiu yra „nei šilti, nei šalti“, ir dėl to jie bus pasmerkti (Apr. 3, 15).

Tokio indiferentizmo, ypačiai mūsų laikais, yra gausu. Nemaža jo ir mūsų tėvynėje. Svarbesnės šio dalyko priežastys yra mokykla, spauda, organizacijos ir t. t. Prieštikybinės ar bespalvės, vadinamosios neutralinės, mokyklos įpratina iš mažens jau žmones abejingai žiūrėt į religijos pareigas. Tokios pat rūšies spauda šį abejingumą dar sustiprina. Nemaža čia daro ir ne vienos tikybos asmenų moterystė, kurioje vaikai negauna tinkamo religinio auklėjimo. Indiferentinimo darbą atbaigia įvairios organizacijos, kurios viešai ar slaptai jį savo nariams skiepija.

Nuo indiferentizmo reikia skirti pilietiškąją apykantą (toleranciją). Kaip teisingumas bei tiesos meilė reikalauja kovoti prieš klaidą (dogmatiškoji netolerancija), taip artimo meilė reikalauja gerbti klystančio asmenį ir drauge su juo dirbti visuomenės bei tėvynės naudai. Čia pravartu atsiminti šv. Augustino žodžius: „Žudykite klaidą, tačiau mylėkite žmones“.

Netinkamas dvasinių gėrybių vartojimas

Dievo garbinimo pareigai nusideda ir kas netinkamu būdu vartoja bei taria Dievo ar šventųjų vardus (piktažodžiavimas), ir kas netinkamai elgiasi su religinėmis gėrybėmis (simonija ir šventvagystė). Dievo šventumas bei didingumas reikalauja, kad apie Jį būtų su tinkama pagarba mąstoma ir kalbama. Pagarba pridera ne tik pačiam Dievui, bet ir Jo šventiesiems, ir visoms religinėms gėrybėms. Kas Dievą ar kurią religinę gėrybę mintimi ar žodžiu niekina, tas nusideda piktažodžiavimu. Šios nuodėmės sunkumas yra juo didesnis, juo vertingesnė gėrybė ir juo pikčiau niekinama.

Pagarba pridera ne tik pačiam Dievui, bet ir Jo kūriniams, ypačiai jų tobuliausiajam – žmogui. Dėl to nedera nė apie žmogų piktai atsiliepti, juo labiau pikta jam linkėti. Iš čia eina pravardžiavimo bei keiksmo piktumas.

Netinkamai religines gėrybes vartoja, kas neleidžiamu būdu jas įsigyja (simonija), kas neprisiruošęs jas priima ar šiaip veiksmu niekina (šventvagystė). Šios nuodėmės pavyzdžiu gali eiti be pašvenčiamosios malonės sakramentų ėmimas, Bažnyčios išniekinimas ir t. t.

Prietarai

Prietaras, tiksliai kalbant, yra klaidingas tikėjimas. Šia prasme prietarai yra stabmeldžių tikėjimas. Siauresne prasme, prietaras yra nepagrįstas tikėjimas antgamtinėmis galiomis, arba iš paprastųjų dalykų laukimas nepaprastų, antgamtinių padarinių.

Dėl to krikščionys prietarais nusideda ne tikėjimo, bet Dievo garbinimo pareigai.

Krikščionių pasaulyje sutinkami prietarai yra užsilikę iš senovės pagonių papročių. Kai kada jų kyla ir iš naujųjų pažiūrų, kai tam tikri daiktai ar reiškiniai pradedama religišku kultu garbinti. Iš senovės užsilikusių prietarų pavyzdžiu gali būti įvairios priemonės ateičiai spėti, sveikatai grąžinti, turtams įsigyti. Iš naujųjų pažiūrų kilusių prietarų reikia paminėti okultizmą, spiritizmą, teosofiją, antroposofiją ir t. t.

Okultizmo vardu eina visa eilė reiškinių. Jų visų bendras siekimas, atskleisti tą pasaulį, kuris yra už mums prieinamo gamtos vyksmo ribų. Kalbant apie okultizmą, reikia skirti dvi jo rūšis: mokslinį ir pasaulėžiūrinį. Mokslinis okultizmas, neseniai pramintas parapsichologijos vardu, vartodamas gamtos mokslo metodus, nori ištirti bei išaiškinti įvairius slaptingus reiškinius. Pasaulėžiūrinis okultizmas stengiasi tų reiškinių pagalba susižinoti su antgamtiniu pasauliu, ir iš čia gautų žinių susidaryti pasaulėžiūrą bei tikėjimą. Prieš mokslinį okultizmą nieko negalima sakyti. Tačiau pasaulėžiūrinis okultizmas yra smerktinas. Tai yra visai nevykusi, netikra priemonė svarbiausiems klausimams nagrinėti. Plačiai nekalbant apie okultizmo bei jo reiškinių vertybę, reikia pasakyti šiandien jau tikras dalykas, kad vadinamųjų medijų gaunamieji iš „ano pasaulio“ religiniai pranešimai visada atitinka pačių medijų pažiūras. Tad, nors okultizmas dar neišaiškintas, šis gaunamų pranešimų ypatumas verčia skeptiškai į juos žiūrėti.

Iš okultizmo, ypačiai iš jo šakos — spiritizmo, kilo naujas dalykas — teosofija. Ši nori tiesioginiu veizdėjimu pažinti juslėms neprieinamąjį pasaulį. ji skelbia, jog žmogus gali tam tikromis priemonėmis taip išsitobulinti, kad jam atsidaro visos likimo bei ano pasaulio uždangos. Įžymieji teosofijos pradai — karma ir reinkarnacija. Karma — tai toks neišvengiamųjų padarinių įstatymas; dėl jo visa, kas žmogų ištinka, yra paties žmogaus dabartinio ar ankstesniojo gyvenimo padarinys. Reinkarnacija gi – tai pažiūra, kad žmogaus dvasia pereina visą aukštesnių ar žemesnių kūnų grandinę, kol atsilygina už visas padarytas kaltes. Tada ji eina į nirvaną. Kaip matome, teosofija yra ne kas kita, kaip tūlais priedėliais papildytas panteizmas. 1912 m. nuo teosofų atsimetė, susikivirčijęs su jų vadais, austras R. Steiner, ir sudarė naują – antroposofų draugiją. Pagrindiniai dalykai ir šių liko tie patys. Apie teosofiją su antroposofija tenka pasakyti tas pats, kaip ir apie okultizmą. Moksliškai tyrinėti jas galima. Kaipo pasaulėžiūros jos yra smerktinos. Jos vietoje krikščionių tikėjimo skelbia senus prietarus, kurie tik dėl to vieną kitą patraukia, kad žmogus negali nurimti, neišsiaiškinęs klausimo: iš kur jis kilęs ir kas jo laukia?

Pasižvalgius po naujųjų laikų prietarus, savaime kyla mintis: „Nuostabi žmogaus prigimtis: būtinai jis turi klūpoti, jei ne prieš Dievą, tai prieš stabus, kuriuos pats sau pasidarė“ (Klug).

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų