Įsivaizduokite savo dieviškąjį Išganytoją, kuriam tenka visos pasaulio nuodėmės. Pasaulyje matome išdavystę, klastą, netyrumą, neištikimybę, bedievystę, šventvagystę, prakeikimus ir piktžodžiavimus – trumpai tariant, visą tą sugedimą, kurį galima rasti ištvirkusioje žmonijoje.
Kokia slegianti našta užgulė mūsų Viešpatį! Į kurią tik pusę Jis nukreiptų savo šventąsias akis, Jis mato nuodėmių kalnus, kurių vaizdas Jam kelia nepakeliamą skausmą. Visa tai spaudžia Jį prie žemės. Jis guli ant žemės, dejuodamas po mūsų nusikaltimų našta, kurią Jis prisiima kaip savo paties.
Išdidus ir maištingas nusidėjėli, pažvelk į Jėzų Kristų, suklupusį skausme! Kol tu vaikštai pakelta galva, Jėzus nulenkia savo veidą prie žemės. Tu nusimeti drausmės jungą ir atrandi malonumą nuodėmėje, o Jėzus yra prislėgtas jos svorio. Tu džiaugiesi nuodėme, o Jėzus kenčia agoniją.
Turėtume apmąstyti, kokia yra Jo agonija, ir, norėdami ją visiškai suvokti, turėtume susitelkti į du dalykus, būtent: kad nuodėmė atneša gėdą ir skausmą, kurie yra jos natūralūs padariniai. Ji nusipelno gėdos, nes ją darantis nepagrįstai iškelia save, ir skausmo, nes jis yra nuodėmės kaina. Mūsų nekaltasis Jėzus, prisiimdamas mūsų nuodėmes, taip pat su visa jų jėga prisiėmė šiuos gėdos ir skausmo jausmus ir tai yra viena iš jo didžios agonijos priežasčių.
Jis meldžiasi ir meldžiasi drebėdamas, Jis meldžiasi ilgai, ir vienas iki dugno išgeria šią gėdos taurę.
DORYBĖ – IŠTIKIMYBĖ MALDOJE
„Prašykite, ir jums bus duota.“ (Mt 7, 7)
„Viešpats“, – sako šv. Augustinas, – „nori išlieti ant mūsų savo malones, bet tik tada, kai mes meldžiamės.“ Dievas nori duoti, bet tik tiems, kurie prašo. „Malda yra būtina“, – sako šv. Tomas, – „ne tam, kad praneštume Visagaliam Dievui apie savo poreikius, bet tam, kad įtikintume save dėl savo pareigos kreiptis į Jį, ir taip priverstume save pripažinti Jį visų mūsų darbų šaltiniu. Kūnas negali išsilaikyti be maisto, taip pat ir siela negali išlikti be maldos. Bet kai meldiesi, mano brangusis katalike, melskis atidžiai. „Viešpats labiau klausosi širdies balso nei lūpų“, – sako šv. Kiprijonas. Kai meldžiamės, turėtume labai atidžiai stebėti savo mintis, kad pasaulietiškos ir nepagarbios mintys neįsiskverbtų ir neužvaldytų mūsų dėmesio. Su kuo turėtume kalbėti atidžiai, jei ne su Dievu? Argi Jis neturi teisės reikalauti, kad galvotumėte apie tai, ką darote? Jūs įsivaizduojate, kad Dievas išgirs ir išklausys jūsų maldas, kai esate tokie išsiblaškę, kad savo aplaidumu įžeidžiate Visagalį – tad melskitės atidžiai, ir, mano krikščioniškasis bičiuli, prašydamas Dievo žemiškų malonių, melskitės, kad Jis jas suteiktų arba atmestų, kaip Jis mano esant tinkama. Gydytojas, o ne pacientas, žino, kas yra geriausia, nes jei jūs pernelyg giliai įsitraukiate į šio pasaulio dalykus, Jis, supykęs, gali duoti jums tai, ko trokštate, o tai jums gali būti labai pavojinga.
„Norėdamas gerai melstis“, – sako šv. Augustinas, – „turi ieškoti vien tik Dievo“.
