Jei norite iki galo suvokti nuodėmės piktadarybę, pamatyti ją tarsi savo pačių akimis, pažvelkite į šį paveikslą, kuriame Jėzus Kristus vaizduojamas prie stulpo. Net su žemiausiu gyvuliu ar bjauriausiu nusikaltėliu niekada nebuvo elgiamasi taip, kaip elgtasi su Dievo Sūnumi. Šeši tūkstančiai kirčių ant nuogo, drebinčio kūno. Kas lėmė šį žiaurų nusikaltimą? Kas taip žiauriai kankino Nekaltąjį Dievo Avinėlį? Ar tai buvo žydai? Ne, jie buvo tik įrankiai. Tai mūsų nuodėmės įvykdė šią piktadarybę. Vienintelis Gyvojo Dievo Sūnus buvo priverstas kentėti šias neapsakomas kančias, nes Jo Dangiškasis Tėvas apkrovė Jį jūsų ir mano nuodėmėmis. Jei Jėzus Kristus, nekaltybės įsikūnijimas, nebuvo apsaugotas nuo šių kančių, nes prisiėmė mūsų nuodėmes, kaip tada prieš Gyvąjį Dievą Teismo dieną stovės neatgailaujantis nusidėjėlis?
Viena nepaklusnumo nuodėmė lėmė, kad Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš Edeno sodo gyventi ir mirti varguose, dėl šios vienos nuodėmės jų palikuonys kasdien susiduria su tūkstančiais vargų: darbu ir nuovargiu, ligomis ir mirtimi, maru ir cholera. Pamąstykite tad apie bausmę, kuri priklauso už kalnus nuodėmių, padarytų per tūkstančius metų nuo pasaulio sukūrimo. Pagalvokite apie Jėzų Kristų, prisiėmusį šią atsakomybę ir patyrusį už jas priklausančią bausmę. Ilgai ir nuoširdžiai žiūrėkite į šį prie stulpo pririšto Kristaus paveikslą, o kai jus gundys nuodėmė, prisiminkite, kad kiekviena nuodėmė prideda dar vieną smūgį tam kankinamam kūnui.
DORYBĖ – ATGAILOS DVASIA
Nuodėmė turi būti baudžiama arba šiame pasaulyje, arba kitame – arba Dievo teisingumu, arba žmogaus atgaila. Todėl nelaukime, kol pats Dievas skirs deramą bausmę, pasirūpinkime, kad Jo teisingumo griežtumui užkirstume kelią atgailos griežtumu. Uždegti uolumu, stovėkime Visagalio pusėje prieš save pačius ir keršykime už Jo reikalą savo pačių sąskaita.
Būtent mūsų pačių nusikalstama silpnybė ir jausmingumas atskiria mus nuo mūsų Tėvo. Norint vėl su Juo susitaikyti, šias ydas reikia atsverti griežta atgaila. Ne tik griežta, bet ir atkaklia. Kodėl? Nes Dievas tai palieka jūsų pačių valiai. Atgaila turite sunaikinti savimylą, o tai galima padaryti tik šventu, nepertraukiamu ir griežtu savęs baudimu. Jei reikėtų spręsti apie kitų nuodėmes, jūs nedvejodami skirtumėte atgailą, nors kai tai susiję su jūsų pačių kūnu, pajėgiate galvoti tik apie švelnų jautrumą. Šv. Paulius baudė savo kūną ir jį pavergė, kad galėtų būti pavyzdžiu.
„Bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.“ (1 Kor 9, 27)
