Pamokslas, sakytas 2023 m. sausį.
Pamokslo garso įrašas:
Brangūs tikintieji,
visą sausio mėnesį Bažnyčios liturgijoje ir maldose minime Švenčiausiąjį Jėzaus Vardą. Kiekvieną dieną po Rožančiaus kalbame Švč. Jėzaus Vardo litaniją. Sausio 2 d. minime ir Švč. Jėzaus Vardo iškilmę, šios dienos Evangelijoje skaitome angelo žodžius šv. Juozapui: „Ir pavadinsi jį Jėzumi, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Kodėl Jėzumi? Todėl, kad Jis bus žydų tautos ir viso pasaulio gelbėtojas iš nuodėmių. Tad šitame trumpame varde yra išreikšta visa mūsų religijos esmė. Hebrajiškai „Ješua“ reiškia „Dievas gelbsti“. Dievas įsikūnija, ateina, kad mus išgelbėtų.
Tad naujagimis kūdikis, kuris atrodo visiškai silpnas ir priklausomas nuo žmonių, iš tikrųjų yra Gelbėtojas ir visas Jo gyvenimas, visi Jo darbai Jam užaugus bus skirti mūsų išganymui. Visų žmonijos kartų, visų Senojo ir Naujojo Testamento teisiųjų, ir taip pat visų nusidėjėlių, kurie nori gauti atleidimą ir išvengti amžinosios mirties, viltis koncentruojasi į tą vieną tašką. Tai yra tas vienas įvykis, tas vienas faktas, kad žmonijai duotas šis Kūdikis, kurio vardas – Jėzus.
Šitas vardas išreiškia visą begalinį mūsų Kūrėjo gerumą ir begalinį Jo gailestingumą. Kam Jis ateina į šitą pasaulį? Ne kad mus teisėtai pasmerktų, ne kad laikytųsi vien savo teisingumo, bet kad mus išgelbėtų. Kai jaučiamės laimingi, kai mūsų gyvenimo kelias tiesus ir platus, kam turime už tai dėkoti, jeigu ne Dievui ir įsikūnijusiam Dievui Jėzui? Arba kai mus užvaldo liūdesys, įvairūs sunkumai ir išbandymai, kas gali mums padėti? Vėlgi tas pats Jėzus – viskas į Jį susiveda. Kai mus ištiks paskutinė mūsų gyvenimo liga, kai mus paliks netgi gydytojai, o artimiausi žmonės nutols nuo mūsų, kas ištvers su mumis, kas pasaldins tas sunkias agonijos akimirkas, kas liks, kai atrodys, kad likome visiškoje vienatvėje? Vienintelis Viešpats Jėzus. Galime kalbėti apie visą savo gyvenimą, apie svarbius dalykus ir smulkmenas, apie visą žemę, dangų ir pragarą – visa ko centre yra Jėzaus asmuo, o tą asmenį išreiškia šis vienas vardas – Švč. Jėzaus Vardas, kuriam, kaip sako apaštalas Paulius, „priklaupia kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme“. Visuose tvarinijos lygmenyse, visur centre yra Jėzus Kristus.
Kai Izraelio žmonės klajodami dykumoje murmėjo prieš Viešpatį, nenorėjo sudėti į Jį vilties – nors jau buvo gavę daug Jo tėviškos globos įrodymų, – kai nenorėjo paklusti Jo valiai, jie priekaištavo Mozei: kodėl išvedei mus iš Egipto numirti dykumoje? Juk čia nėra nei maisto, nei vandens, mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu. Taip jie kalbėjo apie maną, apie šitą dangišką maistą, kuris gelbėjo juos nuo bado – ši mana jiems jau nebetiko, staiga ji jiems atsibodo. Ir tada jie gręžiasi į praeitį, į savo nuodėmingą vergovę Egipte. Todėl Viešpats siuntė žmonėms gyvates, kurių deginantys nuodai daug užmušė ir daugelį sužeidė. Dėl šito deginančio skausmo joms įgėlus, jos vadinamos „ugniniais žalčiais“. Tada žydai atėjo pas Mozę ir tarė: nusidėjome, nes kalbėjome prieš Viešpatį ir prieš tave, užtark pas Viešpatį, kad atimtų nuo mūsų tuos žalčius. Mozė meldėsi už žmones ir Viešpats jam tarė: „Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgs į jį ir išliks gyvas.“ Tada Mozė padirbo varinį žaltį ir pakabino jį ant stulpo, ir ką tik gyvatė įgeldavo, pažvelgus į tą varinį žaltį jis likdavo gyvas.
Ką reiškia tas Dievo nurodymas ir kaip paaiškinti tą varinio žalčio simbolį, kuris sugrąžindavo sveikatą visiems, kurie į jį pažvelgdavo? Pats Jėzus mums tai paaiškina Evangelijoje pagal Joną, sakydamas Nikodemui: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Tai reiškia, kad žvelgimas į Nukryžiuotąjį, žvelgimas į kryžių yra mūsų vilties, mūsų pasitikėjimo ženklas. Ir kas pasitiki Žmogaus Sūnumi, tas turės amžinąjį gyvenimą. Varinės gyvatės vaizdas turėjo stebuklingo vaizdo galią, nes vaizdavo patį Gelbėtoją, kuris gali išgydyti visas mūsų žaizdas, Jis yra visagalis Dievas. Tos mirtinos gyvatės švirkštė nuodus geldamos žmonių kūnus, o žmonių sielos kenčia mirtinas žaizdas nuo piktosios dvasios, nuo toms dvasioms vergaujančių nusidėjėlių, kuomet pasiduodam jų pagundoms. Bet užtenka pažvelgti į Dievo žmogų, kurio kūnas yra pakeltas ant kryžiaus dėl mūsų išganymo, užtenka atgailos dvasioje šauktis Jo Vardo ir mūsų žaizdos užgija.
Vis dėlto lieka begalės žmonių, net ir Naujajame Testamente, kurie pasirenka mieliau mirti negu leistis išgelbėjami. Kodėl taip yra? Nes tie žmonės nemato ir nejaučia savo žaizdų, jie nemato mirties, kuri gresia jų sielai, jų apgailėtina būsena jiems atrodo malonesnė už dangišką džiaugsmą, kurį patiria atgailaujantys. Tai reiškia, kad nesišaukiam Jėzaus kaip Gelbėtojo Vardo, nes mes apskritai nesijaučiam taip, lyg mus reikėtų gelbėti. Mūsų gyvenime mums viskas atrodo gerai. Ir tokie žmonės kartais melstųsi ir suteiktų Dievui deramą garbę, net žydai Jį pripažintų Mesiju, jeigu Jis išpildytų jų norus – tiesiog suteiktų tai, ko jie prašo, kažkokią laikiną gerovę ar sveikatą, pinigų, garbės. Tokių žmonių yra daug – kai jiems reikia žemiško gėrio, jie bijo netekti jau turimo gėrio, tuomet kartais jie prisimena, kad galbūt danguje yra kažkas, kas gali jiems padėti. Bet jie delsia dėl savo sielos išganymo, dėl amžinosios laimės. Ir dėl visų šitų dalykų, kurių negali pačiupinėti ir nemato, jie nenori net trumpai pasimelsti ir vengia net ištarti Jėzaus Vardą. Tai reiškia, jie nenori pripažinti savo priklausomybės, jie nenori nieko prašyti. Jie nori būti nepriklausomi.
Apskritai žemė nebūtų vadinama ašarų slėniu, jeigu nebūtų nuodėmės, nes nuodėmė išvijo mus iš Rojaus, ir verčia mus patirti alkį, šaltį, karštį, įvairias ligas, galiausiai mirtį, kai su skausmu turime išsiskirti su šituo pasauliu. Tad argi tie geliantys žalčiai nėra mūsų pačių nuodėmės, kurios nuodija mūsų gyvenimą ir prisideda prie šitų kančių? Didžiausių ligų dalį sukelia tiesiog nesaikingumas – viena iš ydų. Arba skurdas, vargas – kiek žmonių jį patys sau sukelia dėl aplaidumo ir nerūpestingumo savo gyvenime ir įvairių blogų įpročių. Ir kas kaltas, kad tiek šeimų būna nelaimingos arba kad sugriūva tiek santuokų ir ištisos žmonių bendruomenės ar net valstybės? Visas šias nelaimes galima suvesti į vieną nuodėmės faktą. Nuodėmė kaip tvanas užlieja žemę. Jeigu nuodėmės būtų pašalintos, žemė taptų Rojumi. Būtent nuodėmė pavertė šitą žemę ašarų slėniu, nuodėmė taip pat sukūrė pragarą, nes pragaras yra visai amžinybei įsitvirtinusi nuodėmė. Todėl visiškai aišku, kad turime rodyti dėkingumą tam, kuris kiekvieną akimirką sulaiko nuodėmių tvaną, gelbsti mus iš jų, atšaukia mums surašytą pasmerkimo nuosprendį.
Baisiausias nuodėmės padarinys yra Dievo didybės įžeidimas. Jeigu pažintume, ką reiškia Dievas, jeigu pažintume Dievą taip, kaip kada nors Jį pažinsime amžinybėje, tuomet aiškiai suprastume, kad pats didžiausias net garbingiausių žmonių įžeidimas yra niekis, palyginus su įžeidimu, kurį nuodėmė daro Karalių Karaliui ir Viešpačių Viešpačiui. Jis sukūrė žmogų, kad parodytų savo gerumą, kad žmogus džiaugtųsi ir šlovintų Jį per amžius. Bet vietoj šitos šlovės Jis sulaukia tik nedėkingumo ir neapykantos. Kaip skaitome Izaijo pranašystėje Dievo skundą: „Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš mane! Jautis pažįsta savo savininką, ir asilas savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta.“ Tai buvo Izaijo pranašystė apie prakartėlę Betliejuje. Toliau tęsiama: „Ak nuodėminga tauta, žmonės, apsikrovę nedorybėmis, piktadarių palikuonys, ištvirkę vaikai! Jie paliko VIEŠPATĮ, atmetė Izraelio Šventąjį, atsuko jam nugarą.“ Toks yra Dievo skundas.
Dėl žmogaus sutvėrimo labiau nei pats Kūrėjas gali iš esmės džiaugtis amžinasis Kūrėjo priešas velnias. Toks yra paradoksas. Pasak Bažnyčios mokytojo šv. Kiprijono, „Šėtonas gali drąsiai pasakyti Dievui: nieko gero žmonėms nepadariau, nedaviau jiems gyvybės ir sveikatos, neįsakiau, kad saulė jiems šviestų ir kad žemė duotų jiems derlių; aš negimiau tvarte, kad juos atpirkčiau, neturėjau kęsti bado, šalčio ir stygiaus, antausių ir plakimų; neturėjau lieti dėl jų kraujo. Ir štai – kur kas didesnės minios plūsta prie mano vėliavos, teikia man paslaugas, sunkiai dirba ir eikvoja savo jėgas, kad pasitarnautų man ir išplėstų mano viešpatavimą.“ Tai yra neįtikėtina – Dievas visa tai padarė: ir sutvėrimo, ir atpirkimo darbą, o velnias lyg visus vaisius iš to raško. Visiškai nieko nedarydamas, jis gauna didžiausią naudą. Žmonės miniomis plūsta prie jo ir būtent jam dirba.
Apskritai, koks turėtų būti jausmas pagalvojus, kad yra tokių žmonių, kurie negarbina Dievo, kurie už Jo gerumą Jam atsiskaito įžeidimu. Jeigu tokių žmonių pasaulyje būtų vienas kitas... Juk pirmasis ir svarbiausias įsakymas yra Dievo meilės įsakymas. Jeigu kas nors myli, tai kaip jis gali būti abejingas mylimojo patiriamiems įžeidimams? Tai atrodytų kaip didžiausia tragedija. O dabar tokių žmonių matome milijonus ir netgi daugumą.
Pažiūrėkime, kokį įspūdį nuodėmė darė išrinktosioms sieloms – šventiesiems. Apie pal. Klarą iš Montefalko pasakojama, kad ji, sužinojusi kažkokį žmogų laikantis įsikibus mirtinos nuodėmės ir nenorint atsiversti, atsigręžė į Nukryžiuotąjį ir raudodama kalbėjo: „Deja, visos mūsų Gelbėtojo kančios yra prarastos šiai sielai.“ Ji buvo tiesiog sukrėsta, kad viena siela atmeta visas Gelbėtojo kančias, visą Išganytojo kryžių. Reiškia, tas Nukryžiuotasis kabo ant kryžiaus, o štai nusidėjėlis absoliučiai Jį atmeta ir niekina. Ji tiesiog negalėjo pakelti tos minties, puolė veidu ant žemės, ėmė melsti nelaimingojo atsivertimo. Tai parodo, kodėl medžiamės už nusidėjėlių atsivertimą, kodėl šventieji už tai taip uoliai melsdavosi – todėl, kad jie negalėjo to suderinti su Kristaus kryžiaus verte. Šv. Bonaventūra pasakoja apie šv. Pranciškų, kad jis dažnai melsdavo atleidimo už viso pasaulio nuodėmes. Šv. Paulius apie save rašo: „Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu?!“ Reiškia, jam menkiausi papiktinimai tiesiog keldavo skausmą. Tai panašu į kančias, kurias kūnui sukelia ugnis.
Tai nereiškia, kad mes turime stebėti savo artimųjų elgesį, sekti visas jų klaidas ir jų gailėtis su fariziejišku išdidumu, lyg mes patys būtume geresni. Kiekvienas iš mūsų pirmiausia turime apraudoti savo pačių nuodėmes, laikyti save vertais pasmerkimo. Pirmiausia suvokęs, kad pats yra nusidėjėlis, tuomet jau Dievą mylintis žmogus turi stengtis ir kitus atitraukti nuo nuodėmės, bent truputį sumažinti tą milžinišką nuodėmių tvaną.
Turime rodyti pagarbą Jėzaus Vardui, nes tame Varde yra viskas, ką Jėzus Kristus dėl mūsų padarė. Turime stengtis, kad tas Vardas nebūtų tariamas juokais arba iš pykčio, iš įpročio. Juk tai angelo apreikštas Vardas ir angelų garbinamas Vardas. Todėl šv. Petras sakė: „Nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.“ Tai reiškia, kad nepaisant visų mūsų nedorybių, Jėzus leidžia mums pasitikėti šituo Vardu. Jis visada pasirengęs mums atleisti, kai gailimės. Jis visada mus myli, visada kreipiasi į mus, visą laiką išlieka Išganytoju, Gelbėtoju. Pats Jo Vardas tarsi įpareigoja Jį nuolatos būti mūsų Gelbėtoju.
Viskas pasaulyje galiausiai mus apvilia, net brangiausi draugai mus palieka dėl menkiausių priežasčių. Niekuo iki galo negalime pasitikėti, nei vienu, net pačiu artimiausiu, žmogumi. Ir kuo ilgiau gyvename, tuo didesnė tuštuma aplink mus, tuo mažiau randame nuoširdžios meilės, tuo mažiau patiriame dėkingumo iš tų, kuriems darome gera. Neapvilia tik vienintelis Viešpats Jėzus, Jis niekados neapleidžia, Jis nori, kad kiekvienas iš mūsų galėtume sušukti kartu su pranašu, kaip skaitome pranašo Habakuko knygoje: „Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių, nors alyvmedis neneštų derliaus ir laukai neduotų maisto, [...] aš džiaugsiuosi VIEŠPATYJE, džiūgausiu Dieve, kuris mane išgano. Mano stiprybė VIEŠPATS Dievas; jis daro mano kojas kaip stirnų ir įgalina mane žengti aukštumomis.“ Tai reiškia, leidžia, pasitikint Jo Vardu, pasiekti dangų. Amen.
