Pamokslas ketvirtadieniui po ketvirtojo gavėnios sekmadienio, 1622 m. kovo 10 d., apie tai, kaip mūsų Viešpats prikėlė Najino našlės sūnų, apie mūsų Viešpaties motyvus padaryti šį stebuklą – ir tokiu būdu, apie laidojimą Senajame ir Naujajame Įstatyme, apie Dievo kūrybinę galią prikeliant mirusiuosius, apie kai kurių senovės filosofų, teigiančių, kad nereikia bijoti mirties, klaidą, apie šventųjų Tėvų mokymą, kad reikia bijoti mirties, jos nebijant, apie tai, kaip net šventos sielos turi bijoti mirties, apie šv. Pauliaus ir Jobo mirties troškimą, slaptą meilės kalbą, kad mirties reikia bijoti, kaip šią baimę reikia derinti su pasitikėjimu Dievo Apvaizda, kaip, norėdami gerai numirti, turime gerai gyventi, kaip kasdien turime sau priminti, kad mirsime, ir kaip visada turime nepamiršti apyskaitos, kurią vieną dieną turėsime pateikti Dievui, ir išlaikyti save tokioje būsenoje, kokioje norėtume atsidurti po mirties.
Galilėjoje buvo keli gražūs kalnai, ant kurių mūsų Viešpats padarė daug stebuklų. Vienas iš jų vadinosi Taboru, o kitas – Hermonu. Šio kalno papėdėje buvo mažas Najino miestas. Jis buvo nutolęs nuo Taboro mažiau nei per vieną lygą. Netoliese, ne daugiau kaip už dviejų lygų, buvo Kafarnaumo miestas, kuriame Išganytojas daugiausiai gyveno ir kur Jis darė labai daug stebuklų. Dėl šios priežasties nazariečiai Jam priekaištavo, skųsdamiesi, kad Nazarete Jis nepadarė tiek daug, kiek Kafarnaume (Lk 4, 23). Mūsų Viešpats, pasirinkdamas tą miestą savo pagrindine gyvenamąja vieta ir jį pagerbdamas, norėjo savo buvimu pagerbti ir Najino miestą, kuris, nors ir nedidelis, vis dėlto buvo labai gražus. Štai kodėl jis buvo pavadintas Najinu, o tai reiškia „gražus“. (Rut 1, 20)
Kaip skaitome šios dienos Evangelijoje (Lk 7, 11–16), mūsų Dieviškasis Mokytojas įžengė į šio miesto pakraštį ir aptiko neseniai mirusį jaunuolį, nešamą laidoti. Paskui neštuvus ėjo jo motina kartu su didele minia žmonių. Šis jaunuolis buvo vienintelis gerosios našlės sūnus. Jis buvo ne tik jos vienintelis sūnus, bet ir vienintelis vaikas. Todėl ji dar labiau sielojosi dėl netekties ir karčiausiai vaitojo.
Sutikęs šią laidotuvių procesiją prie Najino vartų, mūsų brangusis Išganytojas panorėjo padaryti labai didelį stebuklą. Todėl Jis priėjo prie tų, kurie nešė kūną, ir palietė nešulį, įsakydamas jiems sustoti ir toliau neiti, ką jie tuojau pat ir padarė. Visiems žmonėms stebint, kas nutiks, Jėzus ištarė šį visagalį paliepimą: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Jis tuojau pat atsisėdo ant savo neštuvų ir prakalbo, o mūsų Viešpats paėmė jį ir atidavė motinai. Visi, kurie matė šį stebuklą, buvo apimti nuostabos ir ėmė šlovinti bei garbinti Dievą, sakydami, kad Jis aplankė savo tautą ir kad šis pranašas yra Izraelio Atpirkimas. Tai šiandienos Evangelijos santrauka. Nesileisiu į ilgą teksto aiškinimą. Paminėsiu tik tris ar keturis dalykus mūsų pamokymui.
Pirma, šio jaunuolio prisikėlimo stebuklas buvo vienas didžiausių, kuriuos mūsų Viešpats padarė Galilėjoje, nes Jis tai padarė savo iniciatyva, paskatintas vien savo gerumo ir gailestingumo. Tiesa, Lozoriaus prikėlimas buvo dar didesnis stebuklas ir vyko su didesnėmis iškilmėmis, tačiau Išganytojas jį prikėlė jo seserų prašymu. (Jn 11, 21–33) Sinagogos valdytojo duktė buvo atgaivinta dėl maldų savo tėvo, kuris maldavo mūsų Viešpatį tuo tikslu nueiti į jo namus. (Mt 9, 18–19.23–25) Žodžiu, visų prisikėlimų[1], apie kuriuos pasakojama Evangelijoje, kažkas prašė. Šis vienintelis buvo atliktas vien tik mūsų brangaus Mokytojo troškimu, ir per jį Jis mums parodo, kad visi Jo darbai atliekami tik dėl Jo gerumo.
Šis begalinis mūsų Dievo gerumas turi dvi rankas, kuriomis Jis viską daro: viena yra Jo gailestingumas, kita – Jo teisingumas. Visa, ką daro Jo gailestingumas ir teisingumas, kyla iš Jo gerumo, nes Jis yra suvereniai geras ir tada, kai naudoja savo teisingumą, ir tada, kai vykdo savo gailestingumą. Ten, kur nėra gerumo, negali būti nei teisingumo, nei gailestingumo. Kadangi Dievas amžinai yra pats Gerumas, Jis visada teisingas ir gailestingas. Gerumui būdinga pasireikšti, nes jis pats savaime yra linkęs reikštis į išorę, ir tam jis naudoja gailestingumą ir teisingumą: gailestingumą, kad darytų gera, o teisingumą, kad nubaustų ir išrautų visa, kas trukdo mums patirti šio mūsų Dievo gerumo poveikį, šio Dievo, kurio gailestingumas yra Jo teisingumas ir kurio teisingumas yra Jo gailestingumas. Gailestingumas verčia mus priimti gėrį, o teisingumas – vengti blogio; mūsų Viešpaties gerumas skleidžiasi per šias dvi savybes, nes jis išlieka vienodai geras, nesvarbu, kuria jų naudojasi. Jis prikėlė šį jaunuolį skatinamas vien šio gerumo, kuriuo Jis viską daro. Joks kitas motyvas Jo neskatino ir neskatina, nes niekas Jo neprašė to daryti.
Antra, Jis palietė neštuvus, rodydamas, kad jie sustotų, nes troško atgaivinti šį jaunuolį. Šiam stebuklui atlikti Išganytojo prisilietimas, kaip ir bet kuriam kitam stebuklui, nebuvo būtinas. Neprisilietęs prie neštuvų, Jis būtų galėjęs sustabdyti juos nešančius žmones ir be jokių ceremonijų atgaivinti šį jaunuolį savo visagale galia ir dieviškomis dorybėmis. Tačiau Jis nusprendė pasielgti kitaip. Jis verčiau pasinaudojo rankų uždėjimu, kad parodytų, jog tomis dienomis, kai Jis buvo kūne (Žyd 5, 7), t. y. kai savo kūne bendravo su žmonėmis (Bar 3, 38), Jis perduodavo savo dorybes ir dieviškąją galią per savo žmogiškumą. Būtent tai savo pirmajame skyriuje turi omenyje šv. Jonas: Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1, 14). Senovės žmonės mokė, kad Dievas gyveno su jais ir kad Jis mokė savo tautą vykdyti Jo dieviškąją valią. Tačiau, kaip sako mūsų šventieji Tėvai, Jis negyveno tarp jų regimai, tik neregimai. Tačiau nuo to laiko, kai Žodis tapo kūnu, Jis bendravo su mumis regimai. Jis gyveno tarp mūsų savo kūne (Mt 1, 23), kad parodytų mums, jog nori pasinaudoti savo žmogyste kaip įrankiu ar priemone Jo dieviškumui priklausantiems darbams atlikti[2].
Trečia, sutelkime dėmesį į tai, ką reiškia Jo susitikimas su mirusiuoju prie miesto vartų, t. y., kai jie nešė jį iš miesto. Mat Senajame Įstatyme mirusiuosius laidodavo už miesto ribų, kad nuo kūnų neužsikrėstų infekcija ir bijodami užteršti orą. Kaip savo laiškuose rašo šv. Jeronimas, paprotys laidoti krikščionis bažnyčiose atsirado tik po Dievo Sūnaus Įsikūnijimo ir buvo praktikuojamas tik po mūsų Viešpaties mirties, nes būtent per tą mirtį mums atsivėrė Dangaus vartai. Atrodo, kad šventyklose buvo netinkama laidoti tuos, kurių sielos dar nebuvo rojuje, bet buvo nužengusios į pragarus ar limbą. Tačiau kai Dangaus vartai buvo atverti, krikščionis pradėta laidoti bažnyčiose arba kapinėse prie bažnyčių.
Ketvirta, mūsų Viešpats pasakė: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Šiek tiek sunku suprasti, į ką Jis kreipiasi kaip į „jaunuolį“. Mirusysis tikrai nebuvo toks nei kūnu, nei siela. Siela nėra nei sena, nei jauna. Ji nei auga, nei mažėja, jos niekaip neveikia laikas. Kūnas nebebuvo jaunas. Būdamas miręs, jis buvo tik lavonas. Kadangi šio mirusio žmogaus siela buvo atspari pokyčiams ir kadangi kūnas, atskirtas nuo sielos, yra tik lavonas, į ką tada kreipėsi mūsų Išganytojas, sakydamas: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“?
Štai šios dilemos paaiškinimas. Šis miręs vyras nebuvo jaunuolis nei kūnu, nei siela. Todėl Mūsų Viešpats nekalbėjo su juo taip, tarsi jis toks būtų, o tik kaip su daiktu, kuriam norėjo suteikti gyvybę. Čia Jis parodo savo visagalį ir veiksmingą žodį, kuris įvykdo tai, ką sako (Ps 33, 9; 148,5). Vos tik Gelbėtojas ištarė šiuos žodžius: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“, tas, kuris nebuvo jaunuolis, juo tapo.
Visagaliu žodžiu Dievas sukūrė dangų ir žemę. Jis pagimdė būtį iš nebūties, nes šis žodis yra veiksmingas, įvykdantis tai, ką sako. Šiuo žodžiu jis padarė, kad tai, ko nėra, taptų tuo, kas yra (Rom 4, 17; 1 Kor 1, 28). Tačiau į ką Jis dabar kreipiasi? Į mirusį žmogų. Mirusieji negirdi. Tad kas Jam atsakys? Jis kalba šiam mirusiam žmogui, tarsi jis būtų gyvas, norėdamas parodyti, kad Dievo balsą girdi ne tik tie, kurie turi ausis, bet ir tie, kurie negali girdėti. Taip Jis parodo, kad yra galingas tiek sukurtiems, tiek nesukurtiems dalykams. Jo žodis toks veiksmingas, kad jei Jis kalba nesukurtiems daiktams, jie Jam atsako pradėdami egzistuoti.
Gelbėtojas taip pat nori kalbėti šiam mirusiam žmogui tarsi jis būtų gyvas, kad padėtų mums suprasti, kokiu būdu mes prisikelsime. Teismo dieną arba netrukus prieš tai ateis arkangelas (1 Tes 4, 16). Dievo nurodymu jis sakys: „Kelkitės, mirusieji, ir stokite į teismą!“ Pasigirdus šiam balsui, visi mirusieji bus prikelti (1 Kor 15, 52), kad būtų teisiami. Tačiau į ką kreipsis arkangelas? Į palaidotus mirusiuosius, į pūvančius kūnus, nes mūsų kūnai, atsiskyrę nuo sielos, yra ne kas kita kaip puvėsiai. O kodėl arkangelas kalba šiems lavonams, kurie visiškai paversti dulkėmis ir pelenais? Argi jis nežino, kad mirusieji nieko negirdi? O jei jis tai žino, kodėl tada taip jiems įsako: „Kelkitės, mirusieji“? Kaip jie gali atsikelti, juk jie neturi gyvybės? Tačiau neabejotina, kad arkangelas kalbės šiems mirusiems kūnams. Ištartas Dievo įsakymu, šis žodis yra toks galingas ir veiksmingas, kad suteikia gyvybę tiems, kurie jos neturi. Pasakytas jis daro tai, kas yra sakoma, ir iš to, ko nėra, pagimdo tai, kas yra. Taigi, šie mirusieji, nors ir virtę dulkėmis, prisikels arba bus prikelti kūnu bei siela ir vėl taps tikrai gyvi, kaip mūsų Viešpats savo paties galia prikėlė save trečiąją dieną.
Bet kaip tai bus padaryta? Dievo žodžio galia. Prisiminkime tą nuostabų transsubstanciacijos stebuklą, kasdien vykstantį Eucharistijos sakramente[3]. Šio visuotinio prisikėlimo metu įvyks kapuose ar kitur esančių dulkių transsubstanciacija į tikrus gyvus kūnus. Šie gyvieji kūnai akimirksniu atsiras Paskutiniam Teismui skirtoje vietoje (1 Kor 15, 52). Na, o jei ne daugelio angelų, o tik vieno arkangelo žodis, ištartas Dievo įsakymu, yra toks veiksmingas, kad suteikia būtį tam, ko nėra, kodėl mes netikime kiekvienu Dievo žodžiu? Kodėl mums sunku patikėti, kad tai, ką ištaria Jis pats arba tie, kuriems Jis suteikė galią ir pavedimą, negali iš to, ko nėra, padaryti tai, kas yra, nors mes galbūt to iki galo nesuvokiame ir nesuprantame? Argi sunku tuomet priimti teiginį apie mirusiųjų prikėlimą, kuris vyksta visagalės Dievo galios dėka?
Tad nėra sunku suvokti, kad šis miręs vaikinas neštuvuose nebuvo jaunuolis, bet juo tapo, kai mūsų dieviškasis Mokytojas davė jam tokį nurodymą: Jaunuoli, sakau tau, kelkis. Jis atgijo į tokią būseną, kurią nurodydamas į jį kreipėsi mūsų Viešpats.
Dėl tam tikrų priežasčių reikėjo paaiškinti šiandienos Evangelijos tekstą. Dabar noriu pateikti dvi papildomas pastabas. Galėčiau ir nesakyti apie ką, nes, be abejo, numanote, kad jos susijusios su mirtimi.
Pirmoji pastaba susijusi su tuo, ar turime bijoti mirties, ar ne. Kai kurie senovės filosofai tvirtina, kad neturime jos bijoti ir kad tiems, kurie jos bijo, trūksta arba supratimo, arba drąsos. Mūsų šventieji Tėvai su jais nesutinka. Nors krikščionys galbūt neturėtų bijoti mirties, nes jie visada turėtų būti pasirengę gerai numirti, vis dėlto, nepaisant visko, jie negali būti atleisti nuo šios baimės. Juk galų gale kas iš tiesų tvirtai žino, ar yra tinkamos dvasinės būklės, kad galėtų gerai atlikti šį perėjimą, nes, norėdami gerai numirti, turime būti geri? O kas yra visiškai tikras, kad yra geras, t. y. kad turi tokią meilę, kad mirties valandą būtų taip įvertintas? Niekas to negali žinoti, nebent būtų gavęs ypatingą apreiškimą. Tačiau net ir tie, kuriems Dievas yra tai maloningai apreiškęs, neišvengia mirties baimės[4].
Stoikai mokė, kad nevalia baimintis mirties ir kad bijoti jos yra supratimo ir drąsos stokos ženklas. Įdomu, kaip jie galėjo laikytis tokios pozicijos, kai drąsiausi ir mokyčiausi filosofai iš jų, būdami laive, prarasdavo pusiausvyrą ir juos paralyžiuodavo baimė matant audros keliamas jūros bangas ir jiems grėsdavo neišvengiama mirtis. Apie tai pasakoja šv. Augustinas, pridėdamas žodžius, kuriuos vienas iš jų ištarė šia proga: „Jūs esate netikėliai ir neturite nei širdies, nei sielos, nes jų jau netekote, o aš, – pridūrė jis, – bijau mirties, nes turiu sielą ir bijau ją prarasti.“[5] Trumpai tariant, mūsų senovės Tėvai moko, kad turime bijoti mirties jos nebijodami. Kad padėčiau jums tai suprasti, pereisiu prie antrojo punkto.
Norintiems perplaukti upelius ar upes mažu plaustu kyla didelis pavojus pražūti, jei jie nešioja akinius. Yra dvi akinių rūšys: vieni akiniai daiktus padaro didesnius, nei jie yra, o kiti – tarsi mažesnius, ir pastaruosius naudoja trumparegiai. Jei tie, kurie nori pasinaudoti plaustu, nešioja akinius, kurie didina objektus, tie objektai atrodys daug didesni, nei yra iš tikrųjų. Taip jiems kyla pavojus, kad jų koja nužengs nuo plausto ir dėl to jie pražus. Jie žengia pro šoną ir nukrenta. Jei jie nešioja akinius, kurie sumažina objektų išvaizdą, plaustas atrodo toks mažas, kad jie nedrįsta bandyti žengti ant jo, o jei ir bando, juos apima toks didelis išgąstis, kad jie taip pat nukrenta. Kraštutinumai visada yra labai pavojingi ir pražūtingi. Kad išvengtume nerimo, susijusio su mintimis apie mirtį, mūsų senovės Tėvai pataria jos bijoti nebijant.
Turime jos bijoti. Iš tiesų, kas gi jos nebijotų, juk visi šventieji jos bijojo ir net Šventų Švenčiausiasis, mūsų Išganytojas? (Mk 14, 34) Juk mirtis mums nėra natūrali. Mes pasmerkti mirti tik dėl nuodėmės (Pr 3, 19; Išm 2, 23–24). Nuo Adomo nuopuolio visi yra pavaldūs nuodėmei, ir kiekvienas bus teisiamas pagal tai, kokioje būsenoje jis miršta. Tą pačią akimirką žinome, kad turime duoti apyskaitą (Lk 16, 2) už visą savo gyvenimą ir kad būsime teisiami už tai, ką padarėme (Ps 62, 13; Mt 16, 27; Rom 2, 6; 2 Kor 5, 10). Dėl šios priežasties mes bijome mirties. Deja, kas žino, ar jis vertas meilės, ar neapykantos (Koh 9, 1), ar bus priskirtas prie išrinktųjų, ar ne? Todėl tas, kuris nebijo mirties, yra labai blogoje padėtyje ir dideliame pavojuje, nes ten, kur pateksime po mirties, būsime amžinai: būsime arba amžinai išgelbėti, arba amžinai pasmerkti. Dėl šios priežasties visi didžiausi Dievo tarnai bijojo šio perėjimo kaip išties labai grėsmingo.
Tik nesakykite man, kad kai kurie šventieji nebijojo mirties, bet, priešingai, jos troško, jos prašė ir net džiaugėsi jai artėjant; vadinasi, mes nebeturime jos bijoti, nes ši baimė kupina siaubo. Tiesa, kad buvo šventųjų, kurie, atrodo, jos troško. Tačiau tai nereiškia, kad jie jos nebijojo ir nesibaimino, nes galime trokšti to, ko bijome, ir prašyti to, kas mums nepatinka. Pavyzdžiui, ar yra toks ligonis, kuris nebijotų skalpelio, kai chirurgui reikia nupjauti gangrenuojantį narį, kad jis neužkrėstų ir nekeltų pavojaus kitiems? Nors jis ir bijo, vis dėlto to nori ir net prašo, bijodamas, kad be šito gangrena išplis. Dėl šios priežasties jis prašo skalpelio, kurio bijo, ir tam tikra prasme džiaugiasi, kad prie jo artinasi chirurgas. Panašiai, nors būta šventųjų, kurie troško mirties ir jos prašė, tačiau iš to neturime daryti išvados, kad jie jos nebijojo. Nėra nė vieno, kad ir koks šventas būtų, kuris jos pagrįstai nebijotų, vienintelė galima išimtis – tie, kurie ypatingais apreiškimais buvo nepaprastai užtikrinti dėl savo išgelbėjimo.
Kadangi tokių apreiškimų turėjo nedaugelis, tik nedaugelis buvo atleisti nuo mirties baimės. Vis dėlto norėčiau pateikti dviejų šventųjų, turėjusių šią privilegiją, pavyzdžius. Pirmasis yra didysis apaštalas šv. Paulius, kuris gavo tokius tikrus patikinimus dėl palaimos, kad, regis, visai nebijojo mirties, nes pats sakė šitaip: „Mane traukia ir viena, ir antra (Fil 1, 23–25), nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia. O, kada gi bus taip, kad regėsiu Jį veidas į veidą? (1 Kor 13, 12) O, kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno? (Rom 7, 24) Daugybe kitų panašių žodžių didysis apaštalas išreiškė karštą aistrą pasitraukti iš šio gyvenimo ir atsiskirti nuo kūno, kad jo sielai, užsidegusiai troškimu išvysti Viešpatį, nebetrukdytų kūnas. Jis be galo troško, kaip geras ir ištikimas tarnas, eiti susitikti su savo brangiu Mokytoju ir mėgautis Jo mielu buvimu. Ir atrodė, kad gyvenimas jam buvo nepakeliamas, nes trukdė įgyvendinti šį troškimą.
Tačiau atkreipkite dėmesį, koks tikras jis yra, kad atsiskyręs nuo savo mirties kūno pamatys Dievą, nes vienintelis troškimas, kuris jį skatino, buvo pamatyti savo Mokytoją. „Ak, kas man leis šį gėrį, – šaukia jis, – kad galėčiau numirti ir nueiti pas savo Viešpatį Jėzų Kristų!“ Taip jis aiškiai parodo, kad nesibaimina, jog mirdamas bus nuo Jo atskirtas, bet yra visiškai tikras, kad pasieks amžinąją palaimą ir galės Juo džiaugtis. Dėl šios priežasties jis trokšta ir prašo mirti.
Tačiau atkreipkite dėmesį, kad išreikšdamas savo troškimą jis prideda vieną sąlygą, būtent: tik jei tokia bus jam skirta Dievo valia. „Mat, – sako jis, – mane sulaiko kitas troškimas – pasilikti tarp jūsų, mano brangiausi vaikai, nes esu siųstas jus mokyti ir patarti. Kol mano buvimas jums bus kaip nors reikalingas, aš esu verčiamas neatsiskirti nuo jūsų, bet dėl jūsų atimti iš savęs tą nepakartojamą ir neįsivaizduojamą pasitenkinimą, kurio laukiu po mirties, užuot palikęs jus, žinodamas, kad vis dar galiu būti jums naudingas, ir kol tai darant lieka bent truputis mano Mokytojo malonės. Nenoriu mirties tam, kad būčiau išvaduotas nuo darbų, kuriuos kenčiu. O ne, ne dėl to; juo labiau, kad būčiau išvaduotas nuo skausmo, kurį kenčiu dėl troškimo pamatyti savo Viešpatį. Veikiau trokštu jos tik tam, kad galėčiau Jį pamatyti. Nes esu tikras, kad po šio gyvenimo Jį pamatysiu. Nepaisant to, turiu dar vieną troškimą: nemirti, jei Jis to nenori. Vadinasi, aš noriu likti tarp jūsų tol, kol Jis norės ir laikys, kad mano buvimas jums bus reikalingas.“ Taigi, jei šis didis šventasis po mirties ir atsiduso, tai tik todėl, kad buvo tikras dėl amžinosios laimės. Jei jis jos prašė, tai tik su sąlyga, kad tokia bus Dievo valia.[6] Yra žmonių, kurie prašo mūsų Viešpaties, kad jie galėtų mirti, ir paklausti, kodėl, atsako: „Kad išsivaduočiau iš šio gyvenimo negandų.“ Bet ar esate tikri, kad, išsivadavę iš šio gyvenimo vargų, gausite poilsį kitame gyvenime? O, tikrai ne. Kiti sako, kad nesijaudintų dėl mirties, jei būtų tikri, kad pateks į rojų; ir jie teisūs, nes esant tokiam įsitikinimui mirties nereikėtų bijoti. Tačiau net jei būtumėte tikri, kad pateksite į rojų, nederėtų nei jo trokšti, nei prašyti vien tam, kad išsivaduotumėte iš šio pasaulio negandų, bet tik su sąlyga, kad tokia bus Dievo valia. Apibendrinant galima pasakyti, kad neturime nei trokšti, nei prašyti mirties, nei atsisakyti jos, kai ji ateina. Tai ir yra krikščioniškojo tobulumo santrauka: nieko neprašyti ir nieko neatsisakyti[7].
Tas didis veikėjas Jobas yra dar vienas šventasis, kuris, regis, troško mirties ir laikė ją saldesne už gyvenimą. Būdamas prislėgtas tokios daugybės vargų ir kančių, jis, regis, turėjo svaresnių priežasčių trokšti mirties nei toliau gyventi. O ko tik neprivertė jo ištarti neįtikėtinas sielvartas, į kurį jis buvo paniręs! Žinoma, jei Jobo skundai nebūtų kilę iš visiškai sielvarto sugniuždytos širdies, jie būtų tapę didžiulio pasmerkimo priežastimi. Tik pagalvokite apie šiuos žodžius: „Tepranyksta diena, kurią gimiau“, ir po jų einančius žodžius (Job 3, 1irtoliau; 6,8–9; 7,15–16,21). Dėl jų jis būtų tapęs kaltas, jei Dievas nebūtų paėmęs jo bylos į savo rankas ir paliudijęs, kad jis nenusidėjo (Job 1, 22; 42,7–8), kol buvo pažemintas ant mėšlo krūvos, kenčiantis visais įmanomais būdais.
Šie žodžiai, kurie atrodo ekstravagantiški, iš tikrųjų yra meilės žodžiai ir ne visiems suprantami. Juk tie, kurie nežino, kas yra meilė, nesuprato, ką turėjo omenyje šis šventas vyras. Meilė Dievui tuo panaši į žmogiškąją meilę: būna, kad kvaili šio pasaulio mylėtojai dažnai ištaria žodžius, kurie tikrai būtų juokingi, jei nebūtų kilę iš aistringos širdies. Jie tvirtina, kad juos vartoti verčia jų meilės aistra ir kad šią kalbą supranta tik tie, kurie žino, ką reiškia mylėti[8]. Panašiai yra ir su dieviškąja meile. Įkarštis verčia mylintįjį vartoti žodžius, kurie galėtų būti smerktini, jei jų nesuprastų tie, kurie išmano šios dangiškosios meilės kalbą.
Taigi, kadangi Jobas buvo didis Dievo mylėtojas, kiekvienas jo žodis, ištartas ant mėšlo krūvos, neabejotinai buvo meilės žodis. Liepsna, kuri degino jo širdį, privertė jį vartoti kvailus žodžius. Tačiau Viešpats, kuris prasiskverbė į jo širdies gelmes, aiškiai matė, kad taip kalbėti jo nevertė nei nuovargis, nei nekantrumas – veikiau jį gaivino meilė. Be abejo, mūsų brangus Mokytojas gerai žino, ką reiškia mylėti, ir Jis taip pat gerai išmano meilės kalbą. Todėl Jis pareiškė, kad Jobas nenusidėjo niekuo, ką kalbėjo. Jis turėjo žinoti, kaip stipriai šis šventasis Jį mylėjo, nes nusprendė padaryti jį būsimosioms kartoms kantrybės pavyzdžiu. Todėl manau, kad Jis leido Jobui suprasti, jog taip su juo elgėsi, kad jis būtų šventumo veidrodis ir pavyzdys visam pasauliui, ir kad kančios, kurias Jis jam siuntė, bei būsena, iki kurios jį pažemino, kilo iš meilės, kuria jį mylėjo. Ir šis šventas vyras tai labai gerai suprato.
Noriu jums tai parodyti Evangelijoje randamu pavyzdžiu (Jn 2, 1–5). Kai vestuvių puotoje Galilėjos Kanoje Švenčiausioji Mergelė su tokiu nuolankumu ir meile pasakė mūsų Viešpačiui, kad pritrūko vyno, Jis tarsi atmetė jos prašymą, atsakydamas „O kas man ir tau, moterie?“[9]. Kodėl tu tuo rūpiniesi? Ką aš turiu su tuo bendro? Tokie klausimai, regis, numanomi Jo atsakyme Motinai, atsakyme, kuris tiems, kurie nesupranta meilės kalbos, gali atrodyti labai grubus ir bejausmis. Nė vienas, kuris nežino, ką reiškia mylėti, neatrado teisingo šių žodžių aiškinimo. Apie juos prirašyta daug dalykų, kurie visiškai neatitinka jų prasmės. Tačiau Švenčiausioji Mergelė žinojo, ką reiškia mylėti, todėl aiškiai suprato, ką jos Sūnus norėjo pasakyti, nes puikiai išmanė Jo kalbos niuansus [10]. Ji iš patirties žinojo Jo kalbėjimo manierą, nes juk būtent ji mokė Jį kalbėti.
Todėl jos nė kiek nenustebino šie žodžiai, kuriais Jis, regis, atmetė jos prašymą. Ji veikiau tikėjo, kad Jis padarys viską, ko ji norėjo. Kupina pasitikėjimo, ji davė šį nurodymą tarnams: „Darykite viską, ką Jis jums lieps.“ Ji tarsi norėjo pasakyti: „Jei išgirdote mano Sūnaus atsakymą, galbūt pamanysite, kad jis labai griežtas ir kad Jis nori man atsakyti. Tačiau taip nėra. Iš šių žodžių žinau, kad Jis nori padaryti viską, ko aš noriu. Taigi darykite viską, ką Jis jums lieps, ir nieko nebijokite, nes esu tikra, kad Jis išpildys mano prašymą. Be to, šie žodžiai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo šiurkštūs, iš tiesų yra patys švelniausi ir paslaugiausi, kokius tik gali pasakyti mylinti širdis mylinčiai sielai. Todėl dar kartą kartoju: darykite viską, ką Jis jums lieps.“
Taigi meilė turi kalbą, kurios nesupranta niekas, išskyrus tuos, kurie žino, ką reiškia mylėti. Didysis šv. Jobas kalba su meile, sakydamas: tepranyksta diena, kurią gimiau, ir t. t. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad nors tokiais ir panašiais žodžiais jis, atrodo, trokšta ir prašo mirties, vis dėlto jis buvo susitaikęs ir paklusnus dieviškajai valiai, nes troško tik to, kas patiktų Dievui. Vis dėlto taip kalbėti jį privertė meilė, nes jis troško pamatyti Tą, kuris jį taip giliai sujaudino savo meile (Job 19, 27). Nepaisant šių dviejų išimčių, apibendrindamas sakau, kad kiekvienas žmogus turėtų bijoti mirties.
Be mūsų pačių apmąstymų, žodžiuose, kuriuos Viešpats žemiškajame rojuje skyrė mūsų pirmiesiems tėvams, matome, kad žmogus iš prigimties bijo mirties, nes kai Dievas uždraudė Adomui valgyti vaisių nuo pažinimo medžio, Jis jam tarė „Aš esu tavo Viešpats, todėl privalai manęs klausyti; dabar, kaip tavo Viešpats, duodu tau įsakymą: nevalgysite to medžio vaisiaus, nes jei nuo jo valgysite, mirsite.“ (Pr 2, 16–17) Bausmė, kuria Dievas grasino žmogui, yra pati griežčiausia iš visų ir labiausiai prieštaraujanti jo prigimčiai. Būtent tai turėjo omenyje ir Ieva, kai, atsakydama į gyvatės gundymą sulaužyti įsakymą, atsakė: „Bet Dievas mums pasakė, kad jei valgysime šio vaisiaus, mirsime.“ (Pr 3, 1–3) Tuo ji aiškiai parodė savo mirties baimę.
Prašau nesivadovauti požiūriu, kad tik pamiršę mirtį galime džiaugsmingai gyventi, nes mintis apie ją kelia baimę. Kadangi tokia baimė nėra bloga, bet iš tikrųjų gera ir naudinga, turėtume kartais įsileisti baimę į savo sielą, kad ją išjudintume šia naudinga mirties baime dėl mūsų nuodėmių. Tik tai daryti reikėtų atsargiai.
Tačiau mūsų senovės Tėvai moko, kad mirties turėtume bijoti jos nebijodami. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad nors ir turime jos bijoti, tačiau ne pernelyg didele baime, bet tokia, kuri lydima ramybės; nes krikščionys turėtų žygiuoti po Dievo Apvaizdos vėliava ir būti pasirengę priimti visus šios Apvaizdos padarinius ir įvykius, būdami tikri, kad ji gali labai gerai mumis pasirūpinti. Neleiskime, kad mus užvaldytų nerimą keliančios ir niūrios baimės, kaip atsitiko tai gerai moteriai, kuri ryte galvojo apie mirtį ir visą dieną trikdė savo šeimą, todėl niekas per ją neturėjo ramybės. Ir kodėl taip atsitiko? Todėl, kad ji galvojo apie mirtį ir visą laiką dėl to nerimavo.
Apie tai nederėtų galvoti tokiu būdu. Juo labiau neturėtume stengtis žinoti, kada mirsime ir kokioje vietoje; ar tai bus kaime, ar mieste; ant žirgo ar kalno papėdėje; ar mus sutraiškys koks nors akmuo; ar mirsime lovoje kieno nors padedami, ar vieni[11]. Palikime tuo rūpintis dieviškajai Apvaizdai, kuri rūpinasi net dangaus paukščiais. Jie be Jo leidimo nepraranda nė vienos plunksnos (Mt 6, 26; 10,29). Kiekvieną mūsų galvos plauką Dievas yra suskaičiavęs (Mt 10, 30). Jis mumis pasirūpins (1 Pt 5, 7). Užtenka, kad aš visas esu Jo, ne tik teise, bet dar labiau meile. Be to, kuo turėčiau rūpintis, jei ne tuo, kad patikėčiau save tai rūpestingai Apvaizdai, kuri niekada manęs neapleis nei gyvenime, nei mirtyje?
Taigi turime bijoti šio paskutinio [gyvenimo] skyriaus, tačiau be nerimo ar vidinio sutrikimo. Verčiau jau turėkime baimę, kuri padėtų mums būti pasirengusiems ir visada pasiruošusiems gerai numirti. O kaip tai padaryti? Jūsų tėvas šv. Augustinas[12] mums apie tai pasakoja žodžiais, kurie, nors ir yra pakankamai paprasti ir įprasti, vis dėlto turi vertingą pamokymą: „Kad gerai numirtume, turime gerai gyventi.“ Koks yra mūsų gyvenimas, tokia bus ir mūsų mirtis. Taigi, apibendrindami šią mintį, pasakykime, kad bendroji geros mirties taisyklė yra geras gyvenimas. Tiesa, kad net ir gerai gyvendami jūs baiminsitės mirties, tačiau jūsų baimė bus šventa ir rami, pasikliaujant mūsų Viešpaties Kančios nuopelnais, be kurių mirtis tikrai būtų baisi ir gąsdinanti. Mirštantieji lovoje neabejotinai labai sutriktų, jei negalėtų matyti Nukryžiuotojo atvaizdo, primenančio, kad Išganytojas dėl jų buvo prikaltas prie kryžiaus, ir jei negalėtų su Juo kalbėtis ar mintimis apie Jį galvoti. Šio paskutinio skyriaus siaubas ir jų nesuskaičiuojamų nuodėmių vaizdas galėtų juos pastūmėti į neviltį, tačiau mūsų Viešpaties Kančios nuopelnai pripildytų juos pasitikėjimo, nes jie žinotų, kad Jis savo mirtimi atlygino už visus mūsų nusižengimus.
Taigi turime bijoti mirties jos nebijodami, t. y. turime jos bijoti su baime, kuri yra ir rami, ir kupina vilties, nes Dievas mums paliko tiek daug priemonių gerai mirti. Tarp kitų Jis mums paliko atgailą, kuri yra tokia visuotinė [tai yra, tobula atgaila], kad gali ištrinti visų rūšių nuodėmių kaltę. Be to, turime Šventosios Bažnyčios sakramentus, kad nuplautume savo kaltes, nes jie yra tarsi kanalai, kuriais į mus plūsta Išganytojo Kančios nuopelnai, kad per juos atgautume malonę, kai ją praradome. Kas belieka, kaip tik gyventi atsidavus Dievo Apvaizdos vedimui, nieko Jo neprašant ir nieko neatmetant? Nes, kartoju, visas krikščioniškasis tobulumas susideda iš šio dalyko: nieko Dievo neprašyti ir nieko Dievui neatsakyti. Neturėtume Jo prašyti mirties, tačiau neturėtume jos atsisakyti, kai ji ateina. O, kokie laimingi tie, kurie ir toliau laikysis šio švento abejingumo ir kurie, laukdami to, ką Dievas jiems paskyrė, geru gyvenimu ruošiasi gerai mirti!
Taip elgėsi visi šventieji. Yra net tokių, kurie vykdo praktiką kasmet skirti tam tikrą laiką specialiam mirties apmąstymui. Kiti tai daro kartą per mėnesį, dar kiti – kas savaitę, o treti – kasdien, pasirinkdami tam tikrą akimirką apie tai pagalvoti, vakare ar ryte, ir tokiu dažnu prisiminimu jie nusiteikia gerai atlikti šį perėjimą. Apie tai [mirtį] taip pat labai naudinga galvoti kiekvieną kartą, kai einame miegoti, kaip kai kurie daro, primindami sau, kad vieną dieną būsime nuleisti į kapą. Iš to prieiname prie šio svarstymo: „Taigi, kadangi miegas yra mirties atvaizdas, vadinasi, kai mirsiu, būsiu paguldytas kape, o ten, užklotas žemėmis, pavirsiu dulkėmis ir pelenais. Ir aš, pasiruošęs šiąnakt miegoti šioje lovoje, nežinau, ar rytoj būsiu gyvas, ar ne.“ Kažkuriuo dienos metu turėtume stabtelėti ties panašiomis mintimis, kad bet kurią dieną būtume pasiruošę mirti, kiekvieną savo gyvenimo dieną išnaudodami taip, kaip išnaudotume, jei būtume tikri, kad tą dieną išeisime iš šio pasaulio.
Apie tai papasakosiu jums dvi trumpas istorijas, kurių neminėčiau, jei būčiau kitoje sakykloje. Tačiau šioje vietoje jaučiuosi laisvas tai padaryti. Pirmąją sužinojau iš vieno pažįstamo pamaldaus žmogaus. Štai ji.
Ispanijos karalius pasiuntė pasiuntinius aplankyti rajonų vienoje provincijoje, kurioje visi policijos pareigūnai buvo pripažinti kuo nors kaltais. Vizitatoriai pasirodė esą labai teisingi ir griežtai juos baudė. Vienus jie nubaudė piniginėmis baudomis, kitus atleido iš pareigų, o kai kuriuos net nuteisė sunkiesiems darbams. Trumpai tariant, nebuvo nė vieno, kuris nebūtų sulaukęs priekaištų, išskyrus vieną gerą senuką, kuris buvo pripažintas visiškai nebaustinas. Lankytojai jį labai gyrė ir klausinėjo, kaip jis sugebėjo likti toks ištikimas savo kunigaikščiui, nes jo gyvenime nerado nieko smerktino. Jis atsakė, kad darė tik vieną dalyką: nepamiršo, kad vieną dieną jie atliks provincijos rajonų vizitaciją ir kad, be jokios abejonės, vizitatoriai savo darbą atliks labai kruopščiai. Dėl šios priežasties jis visada elgėsi taip, kaip būtų norėjęs, kad elgtųsi, kai tie vizitatoriai atvyks. Taip jis saugojo save, nes baimė, kad bus rastas blogos būklės, privertė jį kiekvieną dieną gyventi taip, tarsi būtent tą dieną jam tektų atsiskaityti.
O, kokie laimingi būtume, jei kiekvieną savo gyvenimo dieną rimtai susimąstytume apie tai, kokią apyskaitą turėsime pateikti. Nuolat būtume tokios būsenos, kokios norėtume būti mirties valandą. Tai būtų gera priemonė gerai gyventi ir paskutiniąją dieną būti rastiems be priekaištų.
Kitą istoriją girdėjau iš vienos didžios princesės. Vieną dieną ji kalbėjosi su manimi apie savo reikalus ir papasakojo, kad kartą turėjo patarėją, kuris pasitraukė iš dvaro atsikratęs visų žemiškų rūpesčių. „Ieškojau jo, – pridūrė ji, – norėdama pasitarti dėl vieno savo ieškinio, nes jis su savimi turėjo reikiamus dokumentus. Būdama jo namuose prašiau jį susitikti. Bet jis atsiuntė man dokumentus, laiške informuodamas, kad atsisakė visų teismo reikalų, norėdamas skirti laiko pagalvoti apie savo sąžinę ir susitvarkyti dvasinius reikalus, ir kad grąžino mano dokumentus, melsdamas mūsų Viešpatį, kad jis suteiktų sėkmingą mano bylos baigtį ir apgintų mano teises. Po kurio laiko grįžau pas jį. Jis man pasakė, kad nuolat užsiėmęs savo reikalų tvarkymu, laukdamas akimirkos, kai turės pateikti apyskaitą. Po metų pasiteiravau, ar šis gerasis ponas miręs. Atsakė: „Ne.“ Tada nuvykau pas jį. Radau jį taip pat užsiėmusį. Iš to padariau išvadą, kad jo laukia tikrai laiminga pabaiga.“
Kokie laimingi būtume, jei šitaip galvotume apie apyskaitą, kurią turėsime pateikti! Nebūdami užsiėmę kitais reikalais, visada būtume pasirengę tam skirtai dienai (plg. Mt 25, 13; Žyd 9, 27). Turime tai padaryti, nes mirtis turi medvilnines pėdas, kuriomis ji ateina taip tyliai, kad mes vos pastebime, ir ji mus užklumpa netikėtai. Štai kodėl turime būti budrūs, kad jai atėjus ji rastų mus pasiruošusius (Mt 24, 44; Apd 16, 15). Mąstykime apie tai be baimės ar didelio siaubo. Tačiau pasiryžkime mirti, nes tai privalome padaryti, ir taikia, ramia širdimi visuomet laikykimės tokios būsenos, kokioje norėtume atsidurti mirties valandą. Tai tikroji priemonė, padedanti pasirengti gerai mirti. Taip elgdamiesi pasieksime amžinybę, o palikę šias mirties dienas, pasieksime gyvenimo dienas. Dieve, suteik mums šią malonę. Amen, amen, amen.
[1] Šiandien teologai žodį „prisikėlimas“ būtų linkę pasilikti Jėzaus prisikėlimui eschatologiniam gyvenimui reikšti, taip pabrėždami jo absoliučiai unikalų pobūdį. Šv. Pranciškus Salezas šiame pamoksle jį vartoja ir Jėzaus prisikėlimui, ir tiems, kuriuos Jis prikėlė gyvenimui. Pastariesiems šiuolaikiniai teologai būtų linkę vartoti tik kokį nors kitą išsireiškimą, pavyzdžiui, „prikėlimas“.
[2] Šv. Pranciškus čia remiasi senąja patristine tradicija, kuri Jėzaus žmogiškumą laikė priemone, per kurią Jo dieviškoji galia ir gerumas tarpininkavo tiems, kuriems Jis tarnavo. Kaip ir tie tėvai, šv. Pranciškus šį žmogiškumą nori suprasti ne kaip pasyvią, negyvą Jo dieviškumo priemonę, bet kaip tikrai laisvą ir žmogišką Jėzaus atsaką į Jo Tėvo valią Jam vykdant atperkamąjį darbą Dievo karalystės labui.
[3] Plg. pamokslą ketvirtąjį gavėnios sekmadienį.
[4] Šv. Pranciškus remiasi Tridento Susirinkimo mokymu, kad be ypatingos Dievo malonės niekas negali su tikėjimo tikrumu būti tikras, nei kad šiuo metu yra malonės būklėje, kuri reiškia antgamtinės meilės dorybės turėjimą (nes visada egzistuoja savęs apgaudinėjimo galimybė), nei kad išliks malonėje iki mirties. Taigi krikščionis gyvena viltimi ir su pasitikėjimu meldžia galutinio ištvermingumo dovanos.
[5] Plg. Traktatas apie Dievo meilę, 1 knyga, 3 skyrius.
[6] Plg. Traktatas, 9 knyga, 4 skyrius.
[7] Plg. Dvasiniai pokalbiai, XXI, „Apie tai, kaip nieko neprašyti“; pamokslas trečiosios savaitės ketvirtadieniui.
[8] Plg. Traktatas, 6 knyga, 1 skyrius.
[9] Plg. t. M. Manuel Miguens, O.F.M.: Mary, The Servant of the Lord (Boston: St. Paul Editions), p. 128.
[10] Annecy leidime čia yra svarbi išnaša: „ Faite a son jargon“; Dictionaire de Littre, au mot „jargon“: language a double entente.
[11] Plg. Įvadas į pamaldųjį gyvenimą, I dalis, 13 skyrius.
[12] Kadangi vizitiečių ordino regula yra šventojo Augustino regula, šventasis Pranciškus Salezas dažnai vadina jį jų Tėvu, kai, kaip čia, kreipiasi į vizitiečių vienuolius.
