Dvilypė meilė
I sekmadienis po Švenčiausiosios Trejybės šventės (pamokslas pagal Epistolę)
„Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo. Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis“ (1 Jn 4, 19–20).
Šiais žodžiais apaštalas Jonas teigia tris dalykus. Pirma, jis ragina mus mylėti: „Mes mylime“. Antra, jis nurodo mūsų meilės priežastį – „nes Dievas mus pirmas pamilo“. Trečia, jis ragina mus mylėti savo artimą: „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis“.
Pirmiausia, reikia pažymėti, kad mylėti Dievą turime trimis būdais. Pirma, kad visa mūsų širdis būtų pripildyta Jo meilės: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela“ (Įst 6, 5). Antra, kad nemylėtume dėl nieko kito, kaip tik dėl Jo. Šventasis Augustinas sako: „Mažiau Tave myli tas, kuris mylėdamas Tave taip pat mylį ką nors kitą, tačiau tai daro ne dėl Tavęs“. Trečia, kad joks priešas neatitrauktų mūsų nuo Jo meilės: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar priespauda? Ar persekiojimas? Ar badas? Ar nuogumas? Ar pavojus? Ar kalavijas?“ (Rom 8, 35).
Antra, reikia pažymėti, kad yra trys priežastys, dėl kurių turime mylėti Dievą. Pirma, dėl Jo gerumo. Šventasis Bernardas sako: „Gerumas yra mūsų meilės Dievui priežastis. Juk Dievo gerumas toks didelis, kad net jei Jis niekada nebūtų padaręs ir niekada nepadarytų žmogui nieko gero, vis tiek žmogus turėtų Jį visada mylėti“. Antra, dėl Jo meilės mums, kaip ir parašyta: „Mes mylime Dievą, nes Jis pirmas mus pamilo“. Šventasis Augustinas sako: „Aš, vargšas, kiek galėdamas turėčiau mylėti savo Dievą, kuris padarė mane tuo, kuo nebuvau; kuris atpirko mane, kai buvau bepražūvantis; kuris, kai buvau pasmerktas dėl savo nuodėmių, atsidavė save už mane ir kuris taip mane mylėjo, kad sumokėjo už mane savo kraujo kainą“. Trečia, turėtume mylėti Dievą dėl naudos sau, nes Jis paruošė Jį mylintiems tiek gerų dalykų, apie kuriuos neįmanoma papasakoti tiems, kurie Jį myli: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).
Trečia, reikia pažymėti, kad mylėti artimą turime dėl trijų priežasčių. Pirma, dėl įsakymo: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13, 34). Antra, dėl prigimties pavyzdžio, nes matome, kad visi dalykai iš prigimties myli panašius į save: „Kiekvienas gyvūnas myli į save panašų ir kiekvienas žmogus – žmogų kaip save patį. Visi gyvūnai bendrauja su panašiais į save, ir žmonės laikosi išvien su panašiais į save“ (Sir 13, 15–16). Trečia, dėl blogio, kuris persekioja tą, kuris nemyli savo artimo, ir užsitraukia nuodėmingą mirtį ir pragarą: „Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje“. Nuo šios mirties Jis gali mus išvaduoti.
Turtuolis ir Lozorius
I sekmadienis po Švenčiausiosios Trejybės šventės (pamokslas pagal Evangeliją)
„Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti“ (Lk 16, 25).
Šiuose žodžiuose reikia atkreipti dėmesį į keturias aplinkybes. Pirma, nedorėlių gerovė dabartiniame gyvenime: „...tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes“. Antra, trumpalaikė teisiojo nelaimė šiame pasaulyje: „Lozorius – tik nelaimes“. Trečia, amžinoji teisiojo laimė: „Todėl jis susilaukė paguodos“. Ketvirta, amžinoji nedorėlių nelaimė: „O tu kenti“.
Pirmiausia, reikia pažymėti, kad laikiną gerovę sudaro trys dalykai, kuriuos turėjo šis turtuolis. Pirma, laikini turtai: „Gyveno kartą vienas turtuolis“. „Žmonės, kurie pasikliauja savo turtais ir didžiuojasi savo lobių gausumu“ (Ps 49, 7). Antra, žemiška garbė: „Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe“. „Dabar jūs giriatės iš savo pasipūtimo“ (Jok 4, 16). Trečia, kūniški malonumai: „... ir kasdien ištaigingai puotaudavo“. „Nedorėliai užbaigia savo dienas gerovėje ir į Šeolą nužengia ramybėje“ (Job 21, 13) ir „Valgo ėriukus, paimtus iš kaimenės, ir veršius iš gardo“ (Am 6, 4).
Antra, reikia pažymėti, kad šventųjų nelaimę šiame gyvenime sudaro trys dalykai, kurie būdingi ir Lozoriui. Pirma, turtas neturte: „Elgeta“. „Nenuogąstauk, mano sūnau, dėl mūsų neturto. Tu būsi turtingas žmogus, jeigu bijosi Dievo, vengsi bet kokios nuodėmės ir darysi, kas patinka Viešpačiui“ (Tob 4, 21). Antra, užsitraukta panieka: „O prie jo rūmų vartų gulėjo...“. „Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis“ (1 Kor 4, 13). Trečia, vargo ir kančių kartėlis: „Votimis aptekęs“. „Ir visi, kurie patiko Dievui, perėjo per daugelį sielvartų“ (Jdt 8, 23 Vulgata).
Trečia, reikia pažymėti, kad iš kokių dalykų susideda šventųjų laimė kitoje būtyje. Pirma, šlovėje ir garbėje: „Buvo angelų nuneštas“. Šventasis Augustinas sako: „Vergų minia skelbia apie šio turtuolio, purpurais apsirėdžiusio, iškilmingas laidotuvių apeigas; tačiau kiek iškilmingesnė Dievo akyse buvo angelų tarnystė, kuri buvo suteikta tam vargšui, votimis aptekusiam, kurie jį nunešė ne į marmurinį kapą, bet į Abraomo glėbį“. „Didi yra jo garbė per tavo pergalę“ (Ps 21, 6). Antra, dangaus karalystės turėjime: „Į Abraomo prieglobstį“, kuris reiškia rojaus poilsį. „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3). Trečia, amžinųjų malonumų ir paguodos vaisiuose: „Tavo dešinėje rankoje amžina linksmybė“ (Ps 16, 11) ir „Koks nuostabus yra tavo gerumas, sukauptas tiems, kurie tavęs pagarbiai bijo“ (Ps 31, 20).
Ketvirta, reikia pažymėti, kad čia minimi trys dalykai, iš kurių susideda būsima nedorėlių nelaimė. Pirma, visų gerų dalykų nebūtis; tai pažymima tuo, kad turtuolis negalėjo gauti nė lašo vandens. „Neturtas pagaus jį kaip vanduo“ (Job 27, 20 Vulgata). Antra, bausmių gausa ir kartybė: „Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje“. „Ant nedorėlių jis siųs žarijų ir sieros lietų, svilinanti vėtra bus jiems skirta taurė“ (Ps 11, 6). Trečia, galinga sumaištis iš nešlovė: „Atsidūręs pragaro kančiose“. Kas gali būti gėdingiau už tokį palaidojimą? „Jo laidotuvės bus kaip asilo“ (Jer 22, 19). „Jie bus smarkiai sugėdinti, nes nesuprato amžinosios apjuokos, kuri niekuomet nebus išdildyta“ (Jer 20, 11 Vulgata).
Todėl dabartinę gerovę reikia smerkti; dabartines nelaimes reikia džiaugsmingai pakęsti; nuo pražuvusiųjų nelaimės reikia bėgti; ir visa širdimi reikia siekti šventųjų laimės, į kurią galėtume būti atvesti.
