Brangūs tikintieji,
Bet kas, lankydamasis Tradicinėse Lotyniškose Mišiose pirmą kartą, gali būti šiek tiek nustebęs, kad celebruojantis kunigas beveik visą laiką būna atsukęs nugarą bendruomenei. Nors labiau tiktų sakyti, kad kunigas yra atsisukęs į rytus, arba – į Dievą. Panašaus požiūrio laikomasi ir daugelyje Rytų apeigų.
Kad kunigas ar celebrantas yra atsisukęs savo (dažnai besišypsančiu) veidu į žmones, yra ganėtinai naujas dalykas, kuris ateina iš protestantizmo. Tai, kad celebrantas liturgijos metu yra atsisukęs į žmones, iš tiesų nėra nekalta – tiesą sakant, tai atitinka įvairių protestantų denominacijų tikėjimą.
Kiekvieni jų turi savo supratimą apie apeigas, tačiau vienas dalykas yra bendras jiems visiems: jie netiki, kad ant altoriaus duona ir vynas tampa tikrais Jėzaus Kūnu ir Krauju. Ir jie visiškai netiki, kad šv. Mišios yra auka.
Tai, kas vadinama „Mišiomis“ ar „Komunija“, tikinčiam protestantui geriausiu atveju yra tik Jėzaus mirties ant kryžiaus prisiminimas ar paminėjimas, padedantis dalyvaujantiems apeigose sustiprinti jų tikėjimą.
Tačiau Katalikų Bažnyčioje šv. Mišios nėra tik paprastas „prisiminimas“, nėra paprasta „vakarienė“ (Viešpaties vakarienė ar vaišės), kur vaišinamės duona ir vynu išpažindami tą patį tikėjimą ir prisimindami, kaip Jėzus kentėjo ir mirė.
Katalikų tikėjime šv. Mišios yra tikra auka, ne absoliučioji auka, bet santykinė auka, kuri visą savo galią gauna iš Viešpaties Jėzaus nukryžiavimo.
Jėzaus žodžiai šv. Rašte – „Tai yra mano Kūnas“ ir „Tai yra mano Kraujas“ – Katalikų Bažnyčioje aiškinami ta pačia prasme, kuria jie buvo aiškinami visame krikščioniškame pasaulyje daugiau nei tūkstantį metų [iki protestantizmo]:
„Juk kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes. Jis sugeba užjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo ir dėl jo turi atnašauti aukas tiek už tautos nuodėmes, tiek ir už savo.“ (Žyd 5, 1-3)
Dar viena priežastis yra ta, kad celebruojantis kunigas, nematydamas prieš save visos bendruomenės, yra žymiai mažiau blaškomas.
Tačiau vis dėlto, net ir kunigui kartu su visa bendruomene žvelgiant į Rytus, dėl įvairių priežasčių išsiblaškymo jis gali ir neišvengti.
Plačiai žinomas pavyzdys iš XIII a., kai kunigui aukojant šv. Mišias tarp tikinčiųjų buvo šv. Elžbieta Tiuringietė. Prieš pat konsekraciją jis pamatė jam iš už nugaros sklindančią stiprią šviesą, kuri rodėsi einanti iš šv. Elžbietos. Tada jis pastebėjo, kad ir pats buvo apsuptas šviesos ir kad ši šviesa išliko iki pat šv. Komunijos pabaigos.
Tai tiksliai atitinka šv. Hildegardos Bingenietės viziją, aprašytą jos knygoje „Scivias“ („Pažink kelius“, 2 knyga, 6 vizija), kurioje ji rašo, kad šv. Mišių metu kunigas buvo apimtas stiprios šviesos, išlikusios iki pat Mišių pabaigos.
Tačiau ji matė ir tai, kad antgamtinės šviesos apimti buvo taip pat ir tikintieji, einantys priimti šv. Komunijos. Ta šviesa buvo apgaubti ne visi, bet tik tie, kurių širdys buvo tyros, kurie turėjo tvirtą tikėjimą ir žengė prie šv. Komunijos jos stipriai trokšdami.
Panašus fenomenas aprašytas ir Senajame Testamente, kur minima, kad Mozei grįžus nuo Sinajaus kalno su Dievo įsakymų plokštėmis jo veidas taip švytėjo, kad izraelitai bijojo prie jo net prisiartinti (Iš 34).
Būtent į tai dėmesį atkreipia ir šv. Paulius:
„Jeigu tarnavimas mirčiai, iškaltas raidėmis akmenyse, buvo toks garbingas, kad Izraelio vaikai negalėjo pažvelgti Mozei į veidą dėl jo švytėjimo, kuris turėjo išblėsti.“ (2 Kor 3, 7)
ir vėliau tęsia:
„Tai nepalyginti didesne garbe bus apgaubtas tarnavimas Dvasiai.“ (2 Kor 3, 8)
Čia šv. Paulius lygina Senąją Sandorą su Naująja Sandora. Senoji Sandora, su visais jos įstatymais, aukomis, ceremonijomis ir ritualais buvo tik pasirengimas pažadėtojo Mesijo atėjimui. Šv. Paulius, lygindamas su Naujosios Sandoros „tarnavimu Dvasiai“, ją vadina „tarnavimu mirčiai“.
Ir, sako jis, jei pats pasirengimas pažadėtojo Mesijo atėjimui buvo laikomas tokiu garbingu, tai kiek garbingesnis turi būti „tarnavimas Dvasiai“! Tikroji „tarnavimo Dvasia“ esmė yra liturgija, kuri Naujojoje Sandoroje pakeitė visas Senosios Sandoros aukas ir apeigas – tai šventosios Mišios, kuriose Jėzus Kristus, pažadėtasis ir atėjęs Mesijas, yra nebe simbolis, o Tikrai Esantis, ir kuriose pritaikomi Jėzaus Kristaus nukryžiavimo vaisiai.
Net jei mes paprastai negalime matyti tos antgamtinės šviesos, kurią matė kunigas su šv. Elžbieta ir šv. Hildegarda Bingeniete, ši šviesa yra kiekvienose šv. Mišiose, tačiau ji tampa veiksminga ir matoma akimis tik tiems, kurie atsiveria šiai Šventajai Aukai tikėjimu, meile ir atgaila.
Tam, kad Dievas pasirinko šviesą kaip šv. Mišių veiksmingumo ženklą, yra priežastis: ji perteikia sielai ypatingą malonę, kuri leidžia sielai šviesti, ji perduoda nuodėmių atleidimą, kuri pašalina visas sielos tamsumas, ir ji padidina pašvenčiamąją malonę.
Kiekvienos Mišios, kuriose mes dalyvaujame su tinkamu nusiteikimu, antgamtine intencija, gailėdamiesi dėl savo nuodėmių, tikėdami Jėzaus buvimu, mylėdami savo Išganytoją, kuris atidavė už mus savo gyvybę, turi tiesioginį ir ryškų poveikį mūsų sielai. Jos suteikia daug malonės ir jėgų jau šiame gyvenime, o amžinybėje jos suteiks sielai ypatingą spindėjimą.
Jei mes tai suprantame, tada taip pat suprantame, kodėl yra tinkama, kad kunigas šv. Mišiose meldžiasi atsisukęs ta pačia kryptimi, kaip ir tikintieji, ir kodėl šv. Mišios yra kur kas daugiau, nei paprasta, mūsų tikėjimą galinti sustiprinti malda.
Nes ant altoriaus aukojama Kristaus kryžiaus auka, kurios vaisiai pritaikomi šv. Mišiose. Ta auka turi savyje angamtinę galią, kurios dėka, jei tik mes iš tiesų panorėsime, mūsų sielos gali pradėti spinduliuoti. Amen.
Pamokslas sakytas XII sekmadienį po Sekminių, 2020.08.23
Kun. Marcus Künkel yra Kristaus karaliaus instituto kunigas ir laiko Tradicines lotyniškas Mišias Stokholme, Švedijoje.
