Vienas didžiausių turtų, kuriuos kada nors galėtume turėti, yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas, Kraujas, Siela ir Dievystė, paslėpti po duonos ir vyno pavidalais. Mūsų katalikiškas tikėjimas ragina mus reikšti pagarbą, atsidavimą ir garbinimą mūsų Viešpačiui Švenčiausiame Sakramente, Gyvenimo Duonoje. Tabernakulio Dievas iš tiesų trokšta būti mūsų širdžių Dievu.
Mane labai įkvepia matyti žmones, labai atsidavusius mūsų Eucharistiniam Viešpačiui. Norėčiau papasakoti tik apie porą iš daugelio, kuriuos sutikau.
Kadaise buvau paskirtas vikaru vienoje parapijoje Sidnėjaus vakaruose. Ten gyveno pagyvenęs parapijietis, vardu Sanio, kuris reguliariai lankydavosi bažnyčioje ir joje gan ilgai užtrukdavo. Parapijos klebonas duodavo jam raktą, ir jis atvykdavo jau 5 valandą ryto. Jis dažnai sulaukdavo 9 valandos ryto Mišių, visą tą laiką sėdėdamas prieš tabernakulį. Įėjęs matydavau jį sėdintį kampe. Jis neįsijungdavo šviesos, ir aš sakydavau: „Sanio, kiek tu imi už buvimą namo vaiduokliu?! Ar tu būtinai turi būti tokia vaiduokliška figūra?!” Jis nusišypsodavo.
Galų gale Sanio paseno, susirgo ir, progresuojant vėžiui, liko prikaustytas prie lovos. Vieną rytą klebonas nuėjo suteikti jam paskutinį patepimą. Grįžęs į kleboniją, jis man pasakė: „Oi, Džonai, pamiršau duoti Sanio Šventąją Komuniją. Ar galėtum jam ją šiandien kuriuo nors metu nunešti?” Aš atsakiau: „Aš tai padarysiu tuoj pat.“ Nuėjau prie bažnyčios tabernakulio, kad įdėčiau ostiją į piksidę, ir tada nuėjau į to mirštančio vyro namus.
Jis gulėjo lovoje, šalia buvo jo žmona ir dukra. Pažvelgiau į Sanio ir pasakiau jam: „Labas rytas, Sanio. Aš tave palaiminsiu Šventuoju Sakramentu, o tada suteiksiu Šventąją Komuniją.“ Kai tik jį palaiminau, jis išleido paskutinį kvapą. Jo veide buvo visiškos ramybės ir pasitenkinimo išraiška.
Atsisukau į jo žmoną ir pasakiau: „Visą savo gyvenimą jis eidavo prie tabernakulio. Gyvenimo pabaigoje tabernakulis atėjo pas jį.“ Tegul ilsisi ramybėje.
Kitą žmogų, kurį prisimenu, sutikau visai neseniai. Buvau Parramattos katedroje, vakarinėje rožančiaus vigilijoje. Kai baigėme, užrakinau katedrą ir išjungiau šviesas. Išėjau pro šonines duris ir ėjau kiemu priešais pagrindinį katedros įėjimą. Ten pamačiau prie durų klūpantį jaunuolį, žiūrintį pro stiklą vidun ir besimeldžiantį.
Priėjęs prie jo paklausiau: „Ar norėtumėte įeiti vidun?“ „O, tėve, mačiau, kaip užrakinote – nenoriu jūsų trukdyti. Man ir čia gerai – galiu matyti tabernakulį.“
Buvau tikrai sužavėtas šio jaunuolio tikėjimu. Pasakiau jam: „Ne, aš atrakinsiu duris. Įeikite ir praleiskite laiką prieš mūsų Viešpatį.“ Jis buvo labai dėkingas už tas nedideles pastangas, kurių reikėjo, kad atrakinčiau duris ir jis galėtų įeiti vidun. Jis ten praleido apie penkias minutes, o aš tuo metu laukiau zakristijoje. Baigęs melstis, jis atėjo į zakristiją, energingai paspaudė man ranką ir padėkojo už galimybę apsilankyti.
Kaip nuostabu man buvo matyti tokią tikėjimo išraišką – šį jaunuolį, laimingai klūpantį lauke ant laiptų, kad būtų arčiau mūsų Viešpaties. Bet jis buvo išgirdęs tą kvietimą: „Bičiuli, pasislink aukščiau!“
