II. Atmeskite vidinius monologus
Stebėkite savo mintis bėgant dienai – jus nustebins stebėtinas jūsų vidinių pokalbių su įsivaizduojamais pašnekovais, pvz., aplinkiniais, dažnumas ir ryškumas. Koks yra įprastas šių diskusijų šaltinis? Mūsų nepasitenkinimas viršininkais, kurie mūsų nemyli, nevertina ar nesupranta, kurie yra griežti, neteisingi ar pernelyg reiklūs mums ar kitiems. Nepasitenkinimas mūsų nelabai supratingais, užsispyrusiais, nemandagiais, nepastoviais ar žeidžiančiais broliais...
Mūsų protuose veikia teismas, kuriame mes esame ir prokuroras, ir pirmininkas, ir teisėjas, ir prisiekusysis vienu metu. Retai kada – advokatas, nebent savo pačių byloje. Mes išdėstome neteisybę, pasveriame argumentus, giname bylą, išteisiname save ir pasmerkiame jame nedalyvavusį. Galbūt kuriame keršto planus ar kerštingas gudrybes. Visa tai – laiko ir jėgų švaistymas, iš kurio turėtų būti pašalinta viskas, išskyrus Dievo meilę. Iš tiesų tai yra ego perteklius, skuboti ar drąsūs sprendimai, aistros, kurios sukelia vidinės ramybės praradimą, pagarbos mūsų vyresniesiems ir broliams sumažėjimą ir apgailėtiną pagarbos sau pačiam sustiprėjimą. Tai rimta klaida ir neabejotina netektis.
Kai kas nors su jumis elgiasi blogai, tai tikrai jums nepakenkia, patikėkite. Tai neabejotinai nemalonu, bet jūs turėtumėte norėti būti nežinomi ir niekinami. Patirdamas įžeidimus ir būdamas pajuokos objektu, Kristus tylėjo. Priimkite visą blogą elgesį švelnia ir tylia širdimi. Žmogus yra tik įrankis. Tai mylinti ir stipri Dievo ranka, kuri jį veda, bandydama sulaužyti jūsų pasididžiavimą ir palenkti jūsų galvą. Venkite sąmoningo niurzgėjimo, net ir trunkančio vos akimirką, dėl to, kas jums buvo padaryta blogo. Jūs negausite jokios naudos iš tokio šališko teismo.
Jėzus tylėjo Jeruzalės teisme. Kai patiri pasipiktinimo audrą, ramiai ir švelniai kartok: „Šlovė Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai“. Pasinerk į Dieviškųjų Asmenų meilę, šlovę ir džiaugsmą; atsisakyk bet kokio rūpesčio savimi. Neleisk, kad kas nors sutrikdytų Švenčiausios Trejybės spindinčią ir nekintamą laimę. Žmogaus nuomonė yra beprasmė ir nieko tau neduoda: tu esi toks, kokį tave mato Dievas. Argi tai nėra neapsakomas džiaugsmas, kad Jis džiaugiasi tuo, kas tavyje yra gražiausia ir tyriausia?
Mano broli, suprask ir patirk, kad tave pažįsta tik Dievas! Džiaukis, kad spinduliuoji Kristų, bet nesijaudink, jei tas spinduliavimas dar per silpnas.
Argi tu dar nepavargai kalbėtis su žmonėmis, prisimindamas juos, kad galėtum juos kaltinti? Būk vienas su pačiu Dievu! „Dievas viską žino, viską gali ir mane myli”. Jei tik žinotum, kaip gera turėti galvą, laisvą nuo visos kūrinijos, kad joje būtų tik Jėzaus Kristaus ir Marijos, tyriausių Nematomojo atspindžių, atvaizdas! Rūpinkis Juo be žodžių triukšmo. Žodžiai yra menkai naudingi: tiesiog žiūrėk, mąstyk, kontempliuok. Pasaulis matomas Juose, visi žmonės yra skirti Jiems. Argi kūno nariai nėra galvos šlovė? Nepamiršk dieviškojo Mistinio Kūno Galvos veido.
Tai yra jūsų, kaip kontempliatyvaus žmogaus, vaidmuo. Mūsų vidinės diskusijos dažnai yra tik kasdieninių ginčų tęsinys. Patikėkite manimi: niekada nesiginčykite su niekuo, nes tai nieko neduoda. Kiekvienas yra įsitikinęs savo teisumu ir mažiau rūpinasi tuo, kad būtų įtikintas, nei tuo, kad laimėtų žodinį mūšį. Po to mes išsiskiriame nepatenkinti, įsitvirtinę savo pozicijose, ir ginčas tęsiasi mūsų viduje. Tyla ar ramybė yra neįmanoma.
Jei nebūtina, nebandykite nieko įtikinti. Jei norite išlikti ramūs, vos prasidėjus ginčui apverskite kortą. Sutikite, kad pirmasis smūgis jus parblokštų, ir nuolankiai prašykite Dievo, kad Jo tiesa triumfuotų virš jūsų ir kitų, tada pasitraukite į šalį: jūsų siela nėra turgus, o šventykla. Svarbu ne tai, kad būtumėte teisūs, o kad spinduliuotumėte Dievo meilę. Jūsų gyvenimo tiesa atsispindės jūsų doktrinos tiesoje. Pažvelkite į Jėzų jo teismo metu: jis tylėjo, priimdamas neteisingą nuosprendį, o dabar jis yra šviesa, kuri „apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9).
