Apie įgudusio tylėjimo praktiką

Tyla yra būtina ir netgi nepakeičiama. Iš tiesų, kai trūksta tylos, Dievo malonės išsenka. Tada mes nustojame būti Nekaltosios rankose esančiais instrumentais ir galime tik sugadinti jos darbus, net jei atliktume pačius kilniausius veiksmus.

Tyla nereiškia nieko nesakyti, bet kalbėti tik tiek, kiek to nori Nekaltoji – tiek, kiek reikia, ne daugiau. Kad kalbėtume tik tiek, kiek būtina, turėtume nuolat stebėti save, kad sakytume tik tai, kas yra būtina kasdienės veiklos vykdymui.

Jei nesilaikysime nustatytos tylos, neatitiksime Dievo malonių, o jei mums trūks malonės, prarasime visą vėlesnių malonių virtinę, kurią galėtume gauti, jei būtume išlaikę savo susikaupimą. Kokia atsakomybė prieš Dievą!... Pasinaudodami šiomis malonėmis, galėjome tapti šventaisiais ir atvesti kitus prie jų, rodydami gerą pavyzdį; bet jei to nepadarome, kiti negauna nieko, o mes – prarandame. Nes pavyzdys yra varomoji jėga. Nagasakio gydytojas man pasakojo, kad atsivertė matydamas krikščionių elgesį. Jam nereikėjo jokių diskusijų ar įrodymų, jų pavyzdys buvo už viską svarbesnis.

Bet kaip priprasti prie tylos? Visų pirma, melskitės, nes tik Nekaltoji gali visa tai atlikti mumyse. Tada būtų gerai šią tylos praktiką aukoti Nekaltajai kiekvienos mūsų dienos veiksmų pradžioje ir pabaigoje, net ir trumpu „Marija“. Nepavykus, niekada nereikia dėl to liūdėti, nes tai kvepia puikybe. Priešingai, su didele meile ir džiaugsmu sieloje, tuoj pat atsikelkite ir eikite toliau! Atitaisykite šią nesėkmę tobulais meilės veiksmais.

Tada, be perstojo, be perstojo, darykite viską, kas įmanoma! Mes visada turime žengti pirmą žingsnį, kaip sako Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, kol galiausiai pasieksime Viešpatį Dievą, kuris ateis, paims mus į savo rankas ir nuves į viršūnę.

Tokiu būdu mes spindėsime Nekaltosios šviesa ir skleisime jos gerumą aplink mus. Bet tada tai darysime ne mes patys, bet Nekaltoji, mūsų mažoji motina, nuveiks visa tai mumyse. Mes esame šiek tiek panašūs į mėnulį, kuris naktį šviečia taip ryškiai, kad jo šviesoje galime skaityti knygą. Bet jis šviečia tik saulės, o ne savo paties šviesa, nes pats neturi savo šviesos. Tas pats pasakytina ir apie mus, kurie neturime šviesos ir jos neskleidžiame. Tačiau mes spindėsime, kai šią šviesą semsim iš Nekaltosios, mūsų Motinos.

Maksimilijonas Marija Kolbė

Mugenzai no Sono, 1934 m. balandžio 17 d.

Tylos vartai

Dvasinis vedimas

Preliminari pastaba

Aš kreipiuosi tik į tave, laiminga siela, kurią Viešpats atvedė į dykumą, kad kalbėtų tavo širdžiai. Tik į tave, kuris pasirinkai Jį kaip Vienintelį, arba, tiksliau, kurį Jis pasirinko amžinai kaip šlovinimo šeimininką.

Ar nori degti prieš Jo šlovingą veidą kaip žvakė, pagaminta iš gryniausio vaško?

Ar nori būti apšviestas Jo spindesiu, uždegtas Jo meile kaip kerubai ir serafimai, ir atspindėti Jo šviesą ir Jo meilę?

Savanoriškai pamiršk pasaulį, visatą ir save.

Jei nesi tikras, kad nori prarasti savo gyvenimą Jame ir dėl Jo, neik toliau. Šios knygos turinys tavęs neapšvies.

O jei tave vilioja bedugnė, prašyk Viešpatį apgaubti tave vienatve ir įmesti į tylą, kur Jis gyvena, kurią Jis užpildo ir kur Jis apsireiškia. Savo ruožtu, daryk viską, kad taip gyventum.

Jei sugebėsi praktikuoti griežtą paklusnumą ir tobulą meilę artimui, išvengsi keturių dalykų, kurie yra didžiausios kliūtys vidinei tylai, trukdančios jums kontempliuoti: vidinis triukšmas, vidinės diskusijos, vidiniai apsėdimai ir rūpinimasis savimi.

Kai tai pasieksi, pereisi pro AUKSINIUS TYLOS VARTUS!

1. Nutildyk savo vidinį triukšmą

Dievas tavo sielai suteikė malonės gyvenimą, kai ji tylėjo: krikšto metu, netrukdomoje tyloje. Jis ją pripildė tik savimi. Vėliau, kai į ją palaipsniui įsiveržė pasaulis, ją užvaldė triukšmas, kuris užgožė tylų Dievo balsą. Nuo tada šurmulys tik stiprėjo. Grįžk į krikšto tylą, mano broli!

Triukšmo šaltiniai yra trys: prisiminimai, smalsumas ir baimės. Nugalėk juos.

1. Užgožk prisiminimų triukšmą

Nesužadink ir neatgaivink savo blogų prisiminimų. Blogis, dėl kurio gailėjaisi, buvo atleistas. Dabartinės meilės dosnumas atlygina praeities klaidas. Pamiršk konkrečias aplinkybes. Pakanka, kad liktum prieš Dievą kaip nusidėjėlis, patyręs Jo begalinį gailestingumą. Blogis yra „niekis“: kodėl turėtume jį sau priminti? Galvok tik apie malonę, kuri tave išgelbėjo, apie jos poveikį amžinybei. Dievas viską sunaikino. Jis neatsižvelgia į tai, ko nėra. Išsaugok Jam savo širdį, širdį, kuri yra vaikiškai atgailaujanti, tyli ir švelni: tai ir yra gailestis.

Nesužadink ir neatgaivink jokių pasaulietiškų prisiminimų: nei kas tu buvai, nei ką darei, nei ką palikai pasaulyje. Atiduok Dievui viską, kas tau yra brangu, savo šeimą ar draugus. Argi jie taip pat nėra mylimi Dievo sūnūs ir dukros? Nejau Jis juos pamirš, nes tu, iš meilės Jam, atsisakei jų draugijos? Visos mintys ir idėjos, skirtos jiems, jiems yra nenaudingos ir tik atitraukia tavo protą nuo Dievo, dažnai trikdo tavo širdį, pasitikėjimą Apvaizda ir tikėjimą Dievo gerumu. Tavo vaizduotė niekada neturėtų sąmoningai peržengti vienuolyno sienų.

Tik malonė veiksmingai padeda tiems, kuriuos mylime, ir mes ją gauname proporcingai mūsų artumui su Dievu. Pažvelkime į Mariją Kanoje. Ji nepalieka savo vietos. „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Savanoriškai išlaikomi praeities prisiminimai yra pernelyg didelio savęs vertinimo, sielvarto ar nerimo šaltinis. Mėgautis kadaise patirtu malonumu yra jausmingumas, o savęs paieškos yra tarsi svajonių ir iliuzijų iškėlimas prieš esminį, tikrą ir nepakankamai vertinamą džiaugsmą. Yra tik vienas laimės šaltinis, kuris turi reikšmės: Dievas.

Laikinoji sėkmė turi vertę tik dėl meilės, iš kurios ji gimė. Vienintelė mūsų džiaugsmo priežastis yra mus gaivinanti meilė artimui. Leiskite, kad jūsų tušti prisiminimai išnyktų ir būtų palaidoti: jie jus blaško, sulaiko, auga jumyse tam, kas turėtų pražūti, kad nesusilpnintų jūsų amžinybės troškimo. Kaip šv. Paulius, nežiūrėkite į tai, kas yra už jūsų, bet į tai, kas yra prieš jus: Jėzų Kristų (Fil 3, 13).

Nesaugokite jokių daiktų, susijusių su tuo, apie ką jau nebeturėtumėte svajoti: nuotraukų, laiškų, gėlių, praeities meilės „relikvijų“. Nesaugokite nieko. Tai neveda prie Dievo. Žiūrėdami į šiuos daiktus, atgaivinate senus jausmus ir įspūdžius. Jei į juos nežiūrite, kam juos saugoti? Jie yra tik nereikalinga našta. Šis įprotis kenkia jūsų širdies tylai ir laisvei.

Kam išlaikyti šią nuolatinę pagundą grįžti atgal? Džiaukitės, galėdami atsikratyti visų savo ryšių, ir nepasiduokite pagundai juos vėl atkurti.

Kiek galite, venkite tiesioginio kontakto su savo praeities liudininkais: vizitų, laiškų, atgaivinančių pasaulio, kuris vargu ar gali būti išblukęs, paveikslą!

Kiek leidžia paklusnumas ir tikra meilė artimui, vienuoliškos tradicijos dvasia, sumažinkite bendravimą su pasauliui žodžiu ar laiškais. Nepalaikykite santykių, kurie jau yra nutrūkę.

Neturite nieko, ką reikėtų gauti iš pasaulio, ir nors jam duodate taip mažai, jei iš viso ką nors duodate, jūs neatimate sieloms pamatinės pagarbos vienuoliškam gyvenimui.

Ant nepriekaištingos tunikos matosi menkiausia dėmė – mes esame tokie netobuli! Jūsų atmintis yra pavojinga saugykla: joje kaupiasi ateities išsiblaškymų grūdai. Kuo labiau jūsų protas yra laisvas nuo žmogiškųjų vaizdinių, tuo ryškiau jūsų viduje švies Dievo veido šviesa.

Savo švelnumą mylimiesiems paslėpk Dievo širdyje. Mylėk juos Jame. Tokia meilė yra nesulyginamai gilesnė ir veiksmingesnė. Trokšk Dievo meilės savo draugams: tai vienintelis tikrasis gėris. Tavo ištikimybė savo kontempliaciniam pašaukimui jiems tai užtikrins, o bet koks kompromisas apsunkins atsidavimą Dievui. Tačiau, jei pareiga to reikalauja, būk mielai šiltas, tuo pačiu pamiršdamas save. Iš principo, laikykitės atokiai nuo pasaulio. Jėzus paliko savo Motiną, kad mus išgelbėtų. Iš tiesų, atsiskirdamas nuo jos, jis labiausiai su ja susivienijo. Prisiminkite, kad būtent dėl to, kad gyvenimas Nazareto namuose buvo toks malonus, atsisveikinimas buvo toks skaudus...