Ps 27, 8–9. Viešpats savo tautos stiprybė, tvirtovė savo pateptajam išgelbėti; gelbėk savo tautą, Viešpatie, ir palaimink savo paveldą, ir valdyk juos per amžius.
Ps 29, 1. Tavęs, Viešpatie, mano Dieve, šauksiuosi, nebūk man nebylus: juk, jeigu tylėsi, būsiu kaip tie, kurie žengia į Duobę.
(Introitas)
Šiandien Bažnyčia kolektoje sutartinai prašo Aukščiausiąjį – visokio gėrio Šaltinį, kad Jis mūsų širdyse dar labiau uždegtų meilę Jo Vardui ir padidintų mūsų maldingumą, idant taip neprarastume tų malonių, kurias Jis pats mumyse ir yra įdiegęs. Visagalis nori mums suteikti tai, kas geriausia – save patį, todėl turime nuolat prašyti malonės, kad išlaikytų mus savo kelyje ir saugotų nuo pavojaus prarasti Jo draugystę čia žemėje ir josios pilnatvę Danguje.
Epistolėje Tautų Apaštalas mums primena tikėjimo taisyklę: esame mirę nuodėmei ir gyvename Kristui. Būti krikščionimi, – tai būti nauju žmogumi, kuriame viešpatauja malonė, o ne vergystė nuodėmei.
Nebepriklausome sau, kad klausytume senojo žmogaus, bet esame nupirkti Kristaus brangiu Krauju, todėl privalome sekti Viešpaties pamokymais, kurie yra dvasia ir gyvenimas: „Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės. Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo.“
Nuodėmės vergais tampame savo noru, nors ir dažnai kaltę suverčiame žmogiškam silpnumui, nes nebudėdami ir nepasipriešindami pagundoms, mes atidarome savo sielos pilies vartus priešui. Todėl visada stenkimės atminti, jog priklausome Kristui, o ne sau ir savo įgeidžiams.
Šventoji Evangelija mums liudija Viešpaties atliktą duonos padauginimo stebuklą. Gailėdamasis žmonių, o ne trokšdamas parodyti savo galią, gerasis Išganytojas septyniais kepaliukais pamaitina didžiulę alkanų žmonių minią, prieš tai pamaitinęs jų sielas savo dieviškaisiais pamokymais. Šis stebuklas – tai aiškiausia nuoroda į Eucharistiją, kur Viešpats mus visus maitina „duona nužengusia iš Dangaus“, – savimi pačiu.
Tas, kuris valgo Kristų, dar labiau jo geidžia, nes ši duona gardesnė už visus pasaulio gardumynus ir pažadina mumyse neišsenkantį Dangaus ilgesį. Atitraukdami save nuo šio dieviško pokylio, mes prarandame visas malones bei dieviškąjį artumą.
Uoliai stenkimės pašalinti visas kliūtis, kurios neleidžia veržtis prie dangiškos puotos stalo, ir pamatysime, kad už mūsų menkas pastangas Gerasis Mokytojas atsilygins didžiausiomis malonėmis.
Išbaik mano žingsnius savuosiuose takuose, kad nenuklystų mano pėdos;
palenk savąją ausį ir išgirsk mano žodžius;
parodyk savo stebuklingą gailestingumą,
nes tu gelbsti besiviliančius tavimi, Viešpatie.
(Ofertoriumas)
