Ps 46, 2. Visos tautos, plokite rankomis; džiaugsmingai šlovinkite Viešpatį džiūgaujančiu balsu.
Ps 46, 3. Juk Viešpats, Aukščiausiasis, kelia baimę – didis karalius visai žemei
(Introitas)
Viešpats, kuris iš savo maloningumo mus įkvepia ir skatina melstis ir prašyti, šį sekmadienį Bažnyčios balsu apreiškia, jog Jo neklystanti Apvaizda mus apsaugo nuo visa ko žalinga ir kreipia į tai, kas naudinga ir gera mūsų amžinajam išganymui. Šventumo paslaptis – tai kantrus pasitikėjimas Apvaizda, visuose įvykiuose stengiantis ieškoti Dievo valios ir ją uoliai vykdyti. Kaip mylintys tėvai savo vaikams duoda tai, ko iš tiesų jiems reikia, o ne ko jie norėtų, taip ir Šviesybių Tėvas elgiasi su mumis. Nemurmėkime, bet pasitikėkime: juk mylintiems Dievą, visa išeina į gera.
Epistolėje toliau girdime didžiojo apaštalo Pauliaus pamokymus, kuriais jis mus ragina atmesti senuosius papročius ir gyventi naują malonės gyvenimą. Nuodėmės jungas mus veda į amžinąją pražūtį, o tarnavimas Kristui į laisvę ir amžinąjį džiaugsmą: „Būdami nuodėmės vergai, jūs buvote nepriklausomi nuo teisumo. Bet kokią naudą turėjote tuomet iš to, ko dabar gėdijatės? Juk anų dalykų galas – mirtis. O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių – šventumą ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą. Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ Nesielkime kaip Ezavas, kuris garbingas pirmagimystės privilegijas iškeitė į lęšių sriubą – laikinus malonumus.
Šventoji Evangelija skelbia dieviškojo Mokytojo perspėjimus nepasiduoti klaidingiems mokslams ir neklausyti nedorų mokytojų, kurie juoda paverčia į balta, o tyriausius dalykus skelbia kaip abejotinus.
Viešpats duoda taisyklę, kuri padės atpažinti, kokios dvasios vedamas vienas ar kitas skelbia Jo mokymą: „medį pažinsi iš vaisių“. Tas, kuris skelbia šviesą, pats turi gyventi šviesoje. Tas, kuris pataikauja nuodėmei, dažnai skelbia tai, kas pateisina jo nuodėmingą elgesį (juk jei kas nors sako, kad nereikia eiti išpažinties, savaime aišku, kad ir pats jos neina).
Prašykime, kad mes patys nebūtume ligoti medžiai, vedantys gerus vaisius, bet paveiktus užkrato. Nuodėmingi įpročiai sugadina ir suteršia mūsų sielas, ir net ir trokšdami gero, dažnai pasielgiame netinkamai.
Ypač šiais laikais būkime atidūs ir atsargūs ir nepriimkime to, kas neatitinka Kristaus mokymo, kuris užantspauduotas Evangelijoje ir Šventojoje Tradicijoje. Nesekime kiekviena nauja teologine mada ar pastoraciniu pritaikymu, bet likime ištikimi Tikėjimo kraičiui, – tam, ką Bažnyčia visada ir visur skelbė ir mokė.
Viešpatie, lai Tavo gydomasis veikimas mus ir iš ydų meilingai išvaduoja,
ir į tiesos kelią atveda.
(Postkomunija)
