Ps 47, 10–11. Priėmėme, Dieve, tavąjį gailestingumą vidury tavo šventovės; kaip tavasis vardas, Dieve, taip ir tavo gyrius – iki pat žemės pakraščių; teisingumo yra pilna tavo dešinioji.
Ps 47,2. Didis Viešpats ir didžiai šlovintinas mūsų Dievo mieste, jo šventajame kalne.
(Introitas)
Kadangi patys iš savęs esame silpni ir labai nepastovūs, Išmintingoji Motina Bažnyčia šio sekmadienio Mišių kolektoje maldauja Visagalį Tėvą, kad suteiktų mums savosios Dvasios, kuri padėtų tinkamai elgtis šiame gyvenime ir patikti Dievui savo mintimis, žodžiais bei veiksmais, nes tik taip elgdamiesi mes iš tiesų gyvensime prasmingai bei vertingai. Kaip jaunasis karalius Saliamonas iš Dievo prašė ne turtų, ilgo gyvenimo ar šlovės, bet išmintingos širdies, taip ir mes kasdien šaukimės Šventosios Išminties Dvasios, kad ji vadovautų mūsų veiksmams.
Epistolėje Tautų Apaštalas Paulius primena, kad tas, kuris nusideda (gyvena pagal kūną), yra vergas. Tačiau juk Kristus mus išvadavo savo mirtimi ant kryžiaus ir suteikė mums įsūnystės dvasią. Esame pašaukti gyventi ir elgtis kaip laisvieji, o ne kaip vergai, kurie paklūsta savo šeimininkų įnoriams. Neturime bijoti, bet privalome drąsiai išpažinti, jog esame Dievo vaikai ir Dangaus paveldėtojai: „Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: „Aba, Tėve!“ Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti.“ Darydami nuodėmę, mes savo puošnųjį Dievo vaiko apdarą išmainome į vergo skarmalus.
Šventoji Evangelija perteikia Viešpaties palyginimą apie suktąjį prievaizdą, – jis savo šeimininką apgavo dukart – ne tik aplaidžiai atliko savo pareigas, bet dar ir šeimininko vardu sumažino skolininkų skolas. Ką nori šiuo palyginimu mums pasakyti Viešpats?
Negi Jis ragina mus mokytis iš šio nesąžiningo prievaizdo? Pirmiausia Viešpats mums primena, kad mūsų galutinis tikslas yra Dangus, dėl kurio verta stengtis. Kiek daug šio pasaulio vaikų parodo sumanumą siekdami žemiškų ir dažnai negarbingų tikslų. Kiek jėgų, laiko, pastangų jie įdeda, kad laimėtų tai, ko trokšta. Jei mes stengtumėmės dėl savo sielos išganymo nors pusę tiek, – seniai jau būtume šventi. Tingumas, vangumas ir drungnumas nėra tinkami mums palydovai – būkime uolūs ir sumanūs Dangaus užkariautojai, nes juk „dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12). Viskas mūsų rankose: Dangus ar pragaras, gyvenimas ar mirtis. Dievas mus sukūrė be mūsų, bet išganyti mūsų be mūsų indėlio negali, todėl turime stengtis, kovoti, klupti ir kilti, trokšti ir norėti.
Paskanaukite ir pamatykite,
koks saldus yra Viešpats;
palaimintas vyras, kuris juo viliasi.
(Komunijos antifona)
