Teksaso (JAV) valstijos Tailerio vyskupas Josephas E. Stricklandas rugsėjo 5 d. paskelbė antrąjį ganytojišką laišką, kuriame teigiama, kad Katalikų Bažnyčia neturi „jokios teisės“ suteikti šventimus moterims ar diakonėms; vyskupo teigimu, šis pareiškimas skirtas galimoms diskusijoms per būsimą pasaulinį sinodą. Skelbiame vysk. J. Stricklando ganytojiško laiško vertimą.
Pirmąjį vysk. Stricklando laišką skaitykite čia.
Mano brangūs sūnūs ir dukros Kristuje,
rašau jums šiandien, norėdamas išsamiau aptarti pamatinę tiesą, apie kurią kalbėjau savo pirmajame ganytojo laiške: „Kristus įsteigė vieną Bažnyčią – Katalikų Bažnyčią, todėl tik Katalikų Bažnyčia suteikia Kristaus tiesos pilnatvę ir autentišką kelią į Jo išganymą mums visiems.“
Pirmiausia privalau aiškiai ir pabrėžtinai įvardinti šią pamatinę tiesą – Jėzus Kristus yra vienintelis kelias į amžinąjį gyvenimą; kito kelio į išganymą nėra! Kaip mūsų Viešpats mums sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ (Jn 14, 6) Kad galėtume dalyvauti tame amžinojo gyvenimo pažade, mūsų Viešpats iš savo didelio gailestingumo įkūrė Vieną, Šventą, Visuotinę, Apaštalinę Bažnyčią. Kaip skaitome Evangelijoje pagal Matą, Kristus pasakė: „Ir aš tau sakau: tu esi Petras [uola]; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mt 16, 18-19) Bažnyčios pamatas ir dieviškoji galva yra Jėzus Kristus, tačiau ši ištrauka aiškiai parodo, kad Jėzus žada įkurti žemėje regimą Bažnyčią su matoma galva – Petru, kuriai patikės unikalią misiją ir konkrečią valdžią.
Katalikų Bažnyčia yra Kristaus kūnas, ir Jis yra neatsiejamas nuo savo Kūno. Bažnyčios supratimas apie Kristaus žodžius Mato Evangelijoje gilėjo per amžius, tačiau pagal Šventąją Tradiciją, kurią Kristus perdavė apaštalams (plg. 2 Tes 2, 15) ir kurią vėliau saugojo Bažnyčios Tėvai, šventieji ir kankiniai iki šių dienų, visada buvo suprantama ir skelbiama, kad Katalikų Bažnyčia yra vienintelė Dievo įsteigta Bažnyčia, kurią Kristus sukūrė sielų išganymui. Visa, kas yra Bažnyčia, kaip Mistiniame Kristaus Kūne, kyla iš tiesos, kad ji buvo ir yra dieviškai įkurta Kristaus, o pagrindiniai jos elementai, tarp kurių yra ir šventas Tikėjimo paveldas (lot. depositum fidei), negali būti žmonių pakeisti, nes nepriklauso žmonėms. Bažnyčia priklauso Kristui!
Šventasis Kirilas Jeruzalietis 350 m. po Kr. pasakė:
„Bažnyčia vadinama katalikiška [t. y. visuotine, red. past], nes ji apima visą pasaulį, nuo vieno žemės galo iki kito, ir todėl, kad ji visuotinai ir išbaigtai moko doktrinų, kurios turėtų būti žmonėms žinomos, apie regimus ir neregimus, dangiškus ir žemiškus dalykus, ir todėl, kad ji palenkia dievobaimingumui visą žmonijos rasę, valdytojus ir valdomuosius, mokytus ir nemokytus, ir todėl, kad jis visuotinai gydo visas sielos ar kūno padarytų nuodėmių rūšis ir savyje turi visas įmanomas dorybės formas – tiek darbais, tiek žodžiais, tiek kiekviena dvasine dovana.”
Todėl Kristus įsteigė savo Bažnyčią visiems žmonėms, visiems laikams, visų išgelbėjimui. Nėra išganymo be Kristaus ir Jo Vienos, Šventos, Visuotinės, Apaštalinės Bažnyčios. Tai – neklaidingas Bažnyčios mokymas. Tačiau, kaip teigiama Katalikų Bažnyčios katekizme: „Ši ištara netaikoma tiems, kurie ne dėl savo kaltės nepažįsta Kristaus ir Jo Bažnyčios.“ Mes, katalikai, su meile ir džiaugsmu esame surišti su Bažnyčia ir septyniais Kristaus įsteigtais sakramentais. Jie būtini mūsų išganymui. Tačiau kai kurie gali paklausti: „O kaip su tais, kurie nepriklauso Bažnyčiai? Kaip su tais, kurie niekada negirdėjo apie Kristų? Ar jie gali būti išgelbėti?” Už tuos, kurie nėra susijungę su Kristumi per Jo Bažnyčią ir per sakramentų malonę, mes tiesiog meldžiamės ir pavedame juos Dievui. Nors niekada neturime per daug pasitikinčiai savimi vertinti Dievo malonės, pripažįstame, kad Dievas yra suverenus, ir jei savo gailestingumo dėka Jis pasirinktų veikti būdais, kurių mes nežinome ar nesuprantame, Jis turi visišką valdžią veikti bet kokiu būdu, nes Jo niekas nesaisto, išskyrus Jo paties tobulą prigimtį.
Mes patys turime tvirtai įsikibti į Bažnyčią ir sakramentus, kuriuos Jis mums suteikė, bet taip pat visada turime melstis už sielas, esančias už Bažnyčios ribų, kad Dievas suteiktų savo malonę toms sieloms mums nežinomais ir nematomais būdais. Tačiau noriu pabrėžti šį dalyką – jei Dievas pasirinktų teikti malonę, viršijančią įprastas sakramentines priemones, mes išpažįstame, kad ši malonė visada mistiniu būdu teka į kiekvieną sielą iš Kristaus ir per Jo Bažnyčią. Todėl kiekvienas, gaunantis ir priimantis Dievo malonę, niekada negali būti išgelbėtas per jokį kitą kelią, bažnyčią ar religiją. Yra vienas Gelbėtojas, Vienas Atpirkėjas visai žmonijai ir Jis įsteigė vieną Bažnyčią sielų išganymui. Dievas trokšta visų išganymo, bet Jis neverčia išsigelbėti nė vieno iš mūsų – tam reikia mūsų bendradarbiavimo ir laisvo sutikimo su Jo malone. Jis kviečia kiekvieną iš mūsų dalyvauti Jo išganymo plane ne tik mums, bet ir pasauliui. Tai yra Didysis Pavedimas: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 19-20)
Mes gyvename intensyvių tarpusavio ryšių amžiuje, kai žmonės visame pasaulyje gali dalytis ir mokytis vieni su kitais kaip niekada anksčiau negalėjo. Tai yra didelė palaima daugeliu atžvilgių, nes atveria galimybę dalintis Gerąja Naujiena apie Jėzų Kristų tokiais būdais, kuriais anksčiau nebuvo įmanoma. Tačiau tikrasis ekumenizmas yra atviras kvietimas visiems žmonėms patirti ir priimti Kristaus pilnatvę ir krikščionišką gyvenimą, kurį galima rasti tik Katalikų Bažnyčioje. Šis kelias, nors kartais ir sunkus, yra vienintelis tikras kelias į tikrą amžiną meilę, malonę ir gyvenimą su Dievu. Klaidingas geraširdiškumas yra skelbti žmonėms, kad, nepaisant to, kokiu keliu jie eina, Dievo valia yra, kad jie liktų ten, kur yra, nes tai nekviečia žmonių pasirinkti vienintelį tikrą kelią, kurį Dievas įsteigė sieloms išgelbėti. Todėl Bažnyčia turi šventą pareigą, pagrįstą meile, evangelizuoti visus žmones.
Kita tema, kurią noriu aptarti – ar dieviškai įkurta Bažnyčios struktūra pritaikoma moterų įšventinimui, nes, kaip pranešama, bus diskusijų šia tema artėjančiame Sinode apie sinodiškumą. Kaip sako Šventasis Raštas, Kristus apaštalais paskyrė tik vyrus. Šventoji Tradicija ir įprastas Bažnyčios Magisteriumas per amžius tvirtino, kad Bažnyčia neturi jokių įgaliojimų įšventinti moteris į kunigystę. Tai negali būti pakeista, nes Kristus įsteigė vyrišką kunigystę tam, kad pavaizduotų save kaip jaunikį, o Bažnyčią kaip savo nuotaką. Kaip šventasis Jonas Paulius II iškilmingai pareiškė savo apaštališkajame laiške Ordinatio Sacerdotalis: „Pareiškiu, kad Bažnyčia neturi jokios galios teikti kunigystės šventimų moterims ir šio sprendimo galutinai turi laikytis visi Bažnyčios tikintieji.“
Tačiau būtina pasakyti, kad Kristus niekada nenorėtų „mažesnio“ vaidmens moterims nei jis nori vyrams. Moterys įnešė ir tebeneša nepakeičiamą indėlį į Bažnyčios istoriją ir gyvenimą. Nuo didžiausio ir tobuliausio Dievo kūrinio per visą istoriją – mūsų Švenčiausiosios Motinos, Dangaus ir Žemės Karalienės iki kai kurių didžiausių šventųjų ir Bažnyčios mokytojų, šventų moterų religiniuose ordinuose ir vienuolynuose, nesuskaičiuojamos daugybės moterų, kurios saugo ir perduoda tikėjimą savo šeimoms ir bendruomenėms. Kristus įsteigė savo Bažnyčią tokiu būdu, kuris reikalauja, kad moterys Jame vaidintų „didesnę“ rolę nei kada nors vaidino pasaulyje prieš tai. Tačiau, kaip Dievas nepašaukė vyrų būti motinomis, taip Dievas nepašaukė moterų būti tėvais ir sakramentiškai įšventintoms Kristaus tarnautojomis Jo Bažnyčioje. Mūsų Viešpats kviečia vyrus būti dvasiniais tėvais ir sužadėtiniais Jo Nuotakai, Bažnyčiai. Šį vaidmenį gali atlikti tik tam išrinktas asmuo.
Tiems, kurie teiraujasi apie galimybę Katalikų Bažnyčioje rastis moterims diakonėms, atsakau štai ką: Šventasis Raštas mums sako, kad nuo pirmųjų Bažnyčios dienų moterys tarnavo kaip ištikimos Bažnyčios narių tarnautojos (gr. diakonos) (plg. Rom 16, 1). Istorikai ir mokslininkai teigia, kad moterys atliko daugelį svarbių vaidmenų ankstyvojoje Bažnyčioje, įskaitant labdarą vargšams, ligonių priežiūrą, kitų moterų ruošimą krikštui ir kt. Tačiau Apaštalų darbuose matome, kad yra dar vienas tarno tipas (diakonos), specialiai pašauktas apaštalų ir išskirtas iš kitų Bažnyčios tarnautojų – apaštalai uždėjo rankas ant šių konkrečių tarnautojų, o šie tarnautojai gavo sakramentinį įšventinimą, kad atliktų savo unikalų vaidmenį. Šventasis Raštas mums perduoda, kad apaštalai sakė: „Todėl, broliai, nusižiūrėkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui.” (Apd 6, 3) Ir tada „Juos pristatė apaštalams, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas.“ (Apd 6, 6) Nors per visą istoriją daugelis žmonių (tiek vyrų, tiek moterų) ištikimai tarnavo Bažnyčiai kaip tarnai/diakonai, visada egzistavo tik pakrikštytiems vyrams skirtas sakramentinis įšventinimas į diakonatą, kaip vienas iš trijų šventimų sakramento laipsnių (diakonas, kunigas, vyskupas). Visi trys laipsniai veikia kaip Kristaus in persona Christi Capitis (Kristaus kaip Galvos asmenyje) instrumentai, tačiau kiekviena tarnyba atlieka skirtingas funkcijas. Kadangi sakramentiškai įšventinti diakonai kartu su kunigais ir vyskupais dalyvauja apaštališkoje tarnyboje, Bažnyčia yra nusprendusi, kad jais taip pat privalo būti išskirtinai vyrai, kaip ir Jėzaus pasirinkti apaštalai. Nikėjos susirinkimo kanonuose (325 m. po Kr.) kalbama apie moteris, kurioms suteiktas tam tikras tarnybos statusas: „Mes kalbame apie diakones, kurioms suteiktas šis statusas, nes joms nėra uždedamos rankos, todėl jos visais atžvilgiais priskirtinos prie pasauliečių.“ (Kanonas Nr. 19)
Baigdamas noriu pasakyti, kad nors Bažnyčia yra šventa dėl savo Įkūrėjo ir savo dieviškosios kilmės, ji susideda taip pat ir iš nuodėmingų narių, kurie nuolat kviečiami atsivertimui ir atgailai. Tačiau yra ir Triumfuojanti Bažnyčia, tobulai egzistuojanti danguje, kur amžinai švenčiama dangiškoji santuokos šventė su Dievu – Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia, kurie yra amžinai šlovinami ir garbinami. Angelų chorai, Nekaltoji Mergelė Marija ir visi šventieji priešais Dievo sostą amžinai gieda „Šventas, Šventas, Šventas“.
Svarbu, kad mes, kaip Kovojanti Bažnyčia žemėje, nešiotume šią tiesą ir viltį savo širdyse, kai stengsimės suderinti save ir kiekvieną Bažnyčios aspektą šioje žemėje su jos dangiška tikrove. Dėl asmeninių ir bendruomeninių nuodėmių Kovojanti Bažnyčia žemėje nusileidžia Triumfuojančiai Bažnyčiai danguje, tačiau mūsų misija yra visada siekti šventumo ir Dievo malone ištverti iki galo, kad ir mes galėtume prisijungti prie Triumfuojančios Bažnyčios. Dalis šių pastangų žemėje yra įsitraukimas į dvasinę kovą, kuri kasdien vyksta aplink mus, nes daugelis siekia visiškai sunaikinti Tikėjimo paveldą.
Mano brangūs sūnūs ir dukros, būkite tikri, kad šiame mūšyje mus supa angelai, o šventieji – ypač mūsų Švenčiausioji ir Palaimintoji Motina – siūlo savo dangišką pagalbą, kai siekiame amžinojo prizo, kurį už mus laimėjo mūsų Viešpats.
Lieku jūsų nuolankiu tėvu ir tarnu,
J. E. Tailerio vyskupas Juozapas E. Stricklandas
Vertė Darius Biliūnas