Kovo 28 d. Romoje, aplink Vatikaną atsirado kelios dešimtys tradicinės liturgijos gynimui skirtų reklaminių stendų. Teigiama, kad jie bus išstatyti penkioliką dienų. Stenduose matomos šv. Pijaus V, Benedikto XVI arba Jono Pauliaus II citatos, remiačios tradicines lotyniškas Mišias. Viršutinėje reklaminių stendų dalyje rašoma: „Iš meilės popiežiui. Už Bažnyčios taiką ir vienybę. Už tradicinių lotyniškų Mišių laisvę.“
Ši akcija vykdoma tuo metu, kai vis garsiau kalbama apie balandžio pradžioje Vatikano ketinamą paskelbti dokumentą, kuriuo būtų dar labiau suvaržytas tradicinės liturgijos naudojimas. Toliau pateikiame organizatorių išplatinto pranešimo apie šią akciją vertimą.
[Šia akcija] siekiame viešai pareikšti gilų prisirišimą prie tradicinių Mišių tuo metu, kai, atrodo, planuojama jas panaikinti. Tai daroma iš meilės popiežiui, kad jis būtų tėviškai atviras suprasti tas liturgines periferijas, kurios nebesijaučia laukiamos Bažnyčioje vien todėl, kad tradicinėje liturgijoje randa pilną ir visapusišką viso katalikų tikėjimo išraišką.
„Tai, ką ankstesnės kartos laikė šventa, išlieka šventa ir didinga ir mums, ir tai negali būti staiga visiškai uždrausta ar net laikoma kenksminga.“ (Benediktas XVI, Laiškas vyskupams Apaštališkojo laiško Summorum Pontificum paskelbimo proga) Didėjantis priešiškumas tradicinei liturgijai neturi jokio pateisinimo nei teologiniu, nei pastoraciniu lygmeniu. Bendruomenės, kurios švenčia liturgiją pagal 1962 m. Romos mišiolą, nėra maištininkės prieš Bažnyčią. Atvirkščiai, palaimintos nuolatinio tikinčiųjų pasauliečių ir kunigų pašaukimų augimo, jos yra tvirtos ištvermės katalikų tikėjime ir vienybėje pavyzdys pasaulyje, vis mažiau jautriame Evangelijai, ir bažnytiniame kontekste, vis labiau pasiduodančiame dezintegraciniams impulsams.
Dėl šios priežasties atmetimo požiūris, kurį taikydami šiandien su šiomis bendruomenėmis priversti elgtis jų pačių ganytojai, yra ne tik priežastis karčiam liūdesiui, kurį šie tikintieji stengiasi paaukoti Bažnyčios apvalymui, bet ir didelė neteisybė. Šios neteisybės akivaizdoje pati meilė reikalauja, kad netylėtume: juk „nedrausmingas tylėjimas palieka klaidoje tuos, kurie galėjo būti pamokyti“ (popiežius Grigalius Didysis, Pastoracinė regula, II knyga, 4 skyrius).
Mūsų dienų Bažnyčioje, kurioje įsiklausymas, priėmimas ir įtraukimas įkvepia visą pastoracinę veiklą ir norima kurti bažnytinę bendrystę „sinodiniu metodu“, ši paprastų tikinčiųjų, jaunų šeimų ir uolių kunigų grupė turi tvirtą viltį, kad jos balsas bus ne užgniaužtas, bet priimtas, išklausytas ir į jį bus deramai atsižvelgta. Tie, kurie lanko „lotyniškąsias Mišias“, nėra antrarūšiai tikintieji, taip pat ne paklydėliai, kuriuos reikia perauklėti, ar našta, kurios reikia atsikratyti.
