Laisvė yra gėris, kurį turi visi žmonės. Jos apribojimas laikomas žmogaus orumo ir teisių pažeidimu. Bet ar tiesa, kad galime daryti viską, ko užsimanome? Nuo šio pagrindinio klausimo priklauso visas mūsų mąstymas ir veiksmai.
AR ESAME FIZIŠKAI LAISVI DARYTI KĄ NORIME?
Be abejo, jei tik nesergame ir nesame paralyžiuoti, turime tam tikrą judėjimo laisvę: galime judinti galvą, rankas, bėgti ir pan. Tačiau ši fizinė laisvė nėra neribota – galime kiek tik norime mojuoti rankomis, bet vis tiek neįstengsime skristi. Mūsų judėjimo laisvė yra valdoma dėsnių, kurių peržengti negalime. Negalime gyventi nevalgydami, negalime valgyti bet ko ir pan. Maištauti prieš šias mūsų fizinės laisvės ribas yra beprasmiška. Kita vertus, jei sutinkame priimti gamtos dėsnius, pavyzdžiui, gravitaciją, galime pakilti į orą lėktuvu.
AR ESAME PSICHOLOGIŠKAI LAISVI DARYTI KĄ NORIME?
Mūsų mintys ir valia taip pat turi tam tikrą laisvę. Jei mėgintume tai neigti, turėtume atmesti savo sąžinės liudijimą. Šią laisvę turi netgi surakintas kalinys. Jį galima mušti, kankinti, bet negalima jam uždrausti galvoti apie savo žmoną ar nuslopinti jo norą ištrūkti. Jo įkalintojas gali jį plakti rimbu kiek tinkamas – galima jėga uždrausti kaliniui reikšti savo mintis arba tenkinti savo norus, bet negalima priversti jo pakeisti savo nuomonę. Jis išsaugo laisvą valią, kurią vadina laisvu apsisprendimu. Atmesti ją reikštų neigti patarimų, paraginimų, pamokymų, draudimų, atlygių ir bausmių tikslą. Bet kurios valstybės baudžiamasis kodeksas nustotų prasmės.
AR ESAME MORALIŠKAI LAISVI DARYTI KĄ NORIME?
Įsivaizduokime, kad turime galimybę rinktis tarp dviejų kelių, kuriais galime pasiekti savo tikslą. Vienas iš jų yra ilgesnis, bet gražesnis. Prieš apsispręsdami, pasinaudojame savo protu, kad išsiaiškintume, kuris kelias mums labiau tinkamas. Mes klausiame savęs, kuris kelias geresnis – mažiau varginantis ar teikiantis galimybę pasigrožėti gražiais vaizdais? Sprendimas gali skirtis priklausomai nuo aplinkybių, bet visada rinksimės geriausią kelią. Mūsų laisva valia leidžia rinktis tai, ką laikome gėriu. Mes visada siekiame to, kas tą akimirką mums atrodo geriausia.
Mes galime klysti. Taip pat galime pasiduoti netvarkingiems geismams ir neklausyti proto balso. Pavyzdžiui, užuot valgę sveiką, subalansuotą maistą, išalkę galime prisikimšti šokoladinių batonėlių. Jei mums sutriks kepenų veikla, tai nepaneigs to, kad šlamšdami šokoladą siekėme sau tam tikro gėrio. Juk norėjome mėgautis šokolado skoniu, o ne pakenkti savo kepenims!
Tai įrodo, kad laisvė nėra tikslas savaime, o tik priemonė tikslui pasiekti. Laisvė vertinga ir svarbi tiek, kiek vertingas ir svarbus yra tikslas, kurį ji leidžia pasiekti. Savaime laisvė yra tik galimybė – pavyzdžiui, aš esu laisvas nueiti į kino teatrą pasižiūrėti filmo. Turiu tokią galimybę. Akivaizdu, kad tai, ar ši galimybė man bus vertinga, priklausys nuo konkretaus filmo. Jei tai geras filmas, būsiu patenkintas galimybe jį pamatyti. Jei, priešingai, žinosiu, jog filmas yra ilgas, liūdnas ir nuobodus, neturėsiu jokios priežasties itin tuo džiaugtis. Taigi matome, kad laisvė nėra tikslas savaime, kaip nūdien dažnai girdime. Laisvė yra vertinga tik dėl gėrio, kurį leidžia mums pasiekti. Ji neturi jokios vertės, jei dalykas, kurį galime rinktis, nėra geras.
Net jei žmogus visada sau nori gero, jis gali klysti rinkdamasis: pavyzdžiui, jis gali suvalgyti užnuodytą vaisių, kuris ‒ nori jis to ar ne ‒ jam pakenks. Nors žmogus turi galią pažinti ir laisvai kreipti save į gėrį, jis neturi galios nustatyti, kas jam turėtų būti gerai. Jis niekada negalės padaryti taip, kad suvartojęs didelę dozę mirtinų nuodų išliktų sveikas. Dalykai yra geri arba blogi nepriklausomai nuo jo valios. Štai ką norime pasakyti, kai kalbame apie moralinę laisvę. Moralinė laisvė reiškia žmogaus teisę daryti tai, kas jam išeina į gera, nesvarbu, ar jis to nori, ar ne. Kadangi psichologiškai žmogus yra laisvas ir gali klysti, moralinis įstatymas egzistuoja tam, kad nurodytų, kas jam yra gera, o kas bloga. Moralinis įstatymas taip pat parodo, kad tarp gerų dalykų yra tam tikra hierarchija – pavyzdžiui, mano gyvybė turi didesnę vertę, nei malonumas, gautas suvalgius užnuodytą vaisių, nors jis ir būtų labai skanus. Todėl žmogus neturi teisės aukoti didesnį gėrį dėl mažesnio gėrio. Akivaizdu, kad moralinis įstatymas, kurio žmogus turi laikytis norėdamas pasiekti savo gėrį, išplaukia iš žmogaus prigimties.
PIRMAS PRIEŠTARAVIMAS: BŪTI LAISVAM REIŠKIA DARYTI TAI, KĄ UŽSIMANAU.
Atsakymas: Priešingai ‒ leisti sau gyventi sekant visais nerviniais ir jusliniais impulsais reiškia vergauti materialiniam determinizmui. Juslės ir nervai yra materialūs, kūniški dalykai, o visa, kas materialu, automatiškai paklūsta labai tiksliems gamtos dėsniams. Būti laisvam reiškia gebėti sutramdyti šias jusles dvasine valios galia. Tai reiškia gebėjimą valdyti savo geismus, gebėjimą rinktis tai, kas mūsų protui atrodo gera.
ANTRAS PRIEŠTARAVIMAS: MANO LAISVĘ APRIBOJA TIK KITŲ ŽMONIŲ LAISVĖ.
Atsakymas: O jeigu jūs nesutariate dėl ribų, kas sprendžia jūsų ginčą? Valstybė? Kieno vardu? Tautos valios vardu? Žmogaus teisių vardu? Juk šiandien teigiama, kad valdžia yra pagrįsta žmonių valia. Šitaip patenkame į užburtą ratą. Vadinasi, mano laisvę apriboti gali tik koks nors objektyvus dalykas. Tas objektyvus dalykas turi būti nepriklausomas tiek nuo mano, tiek ir nuo kitų žmonių valios, priešingu atveju kas galėtų mane priversti gerbti kitų laisvę?
TREČIAS PRIEŠTARAVIMAS: GALIU DARYTI KĄ NORIU, JEI TIK NEKENKIU KITIEMS.
Atsakymas: Šiaip ar taip, bet koks mūsų veiksmas, net ir pats slapčiausias, turi vienokią ar kitokią įtaką aplinkiniams: sveikatos palaikymas, žinių siekimas ar tobulėjimas profesinėje veikloje visada neš gerų rezultatų visai visuomenei, o tingumas, melavimas ar vogimas turės jai tik blogą poveikį. Norime to ar ne, nesame autonominiai individai, gyvenantys vieni šalia kitų – mes esame tos pačios visuomenės nariai.
KETVIRTAS PRIEŠTARAVIMAS: TIK AŠ GALIU SPRĘSTI, KAS MAN YRA GERA AR BLOGA.
Atsakymas: Būtent taip sakė vienas žmogus, kuris po trijų dienų nusinuodijo nepaklausęs chemiko patarimo…
PENKTAS PRIEŠTARAVIMAS: JEI TURIU PAKLUSTI ĮSTATYMUI, NESU LAISVAS.
Atsakymas: Jei gamtoje nebūtų įstatymų, žmogus negalėtų pastatyti nieko tvirto, nes viskas sugriūtų. Tik žinodamas gravitacijos, fizikos ir kitus dėsnius, žmogus gali pastatyti tai, ką nori. Jis naudojasi savo laisve tol, kol jiems paklūsta. Per juos jis yra laisvas veikti. Todėl įstatymai įgalina mūsų laisvę. Jei nėra jų, nėra ir laisvės.
ŠEŠTAS PRIEŠTARAVIMAS. SAVO LAIMĘ RANDU TEN, KUR NORIU.
Atsakymas: Narkomanas tiki laimę randąs narkotikuose. Iš tiesų, juos vartodamas jis patiria tam tikrą malonumą, tačiau visada baigia tuo, kad tampa labai nelaimingas. Žmogaus laimė iš tikrųjų yra nulemta jo prigimties. Žmogus turi galimybę ieškoti laimės ten, kur nori, bet neturi galimybės ją ten rasti, nes negali pakeisti daiktų prigimties – galų gale narkotikai pakenks jo sveikatai.
IŠVADA: Laisvė yra tik gėrio siekimo priemonė. Ji nėra tikslas savaime. Reikia skirti fizinę laisvę (judėjimo laisvę), psichologinę laisvę (laisvą valią) ir moralinę laisvę. Judėjimo laisvė ir laisva valia suteikia žmogui galią rinktis gėrį arba blogį. Moralinė laisvė suteikia žmogui orumą. Žmogus nėra laisvas nustatyti, kas jam yra gera. Jis tik gali tai atrasti ir pažinti. Gebėjimas laikytis gėrio nepriklausomai nuo aplinkybių iš tiesų yra tai, kas žmogų skiria nuo gyvūno. Jei kasdien paklūstame gravitacijos, mitybos, elektros ir kitiems dėsniams, kodėl neturėtume paklusti objektyviam moraliniam įstatymui?
