Nuo tada, kai popiežius Leonas XIV įžengė į Šventojo Petro sostą, įvyko du reikšmingi įvykiai: Šarlotės vyskupas Maiklas Martinas supykdė beveik visus tradicinių pažiūrų anglakalbius katalikus, ėmęs drausti tradicines Mišias net po naujo popiežiaus išrinkimo, o 20 000 piligrimų, daugiausia jaunimo, žygiavo į Šartrą ir dalyvavo tarptautiniu mastu transliuotose tradicinėse Mišiose, kurias aukojo vyskupas Athanasiaus Schneiderio
Vyskupo Martino veiksmai tapo tarptautine sensacija, o į viešumą nutekėję dokumentai atrodė kaip nesusivokusio ideologo, norėjusio įskaudinti Tradiciją už tai, kad ji nepakankamai myli Naująjį pavasarį, pykčio priepuolis; tuo tarpu vyskupo Schneiderio ir piligrimų veiksmai atrodė tiesiog katalikiški ir šventi.
Tai, ką matome šių dviejų įvykių dichotomiškame susidūrime, rodo neginčijamą tiesą, su kuria hierarchija turi susidoroti, net jei kai kurie nori ją ignoruoti: Tradicija laimi ir laimės, o Susirinkimo epochos eksperimentas pralaimi ir pralaimės.
Net jei priimtume geriausią nuomonę apie „nuosaikesnius“ posusirinkiminius metodus – reformos reformą ir t. t. – matome, kad kova pirmiausia vyksta tarp bendros merdinčių Novus Ordo parapijų paradigmos ir tradicinių bendruomenių, kurios plyšta per siūles. Žinoma, čia kalbu bendrais bruožais, o išsamiai aptarti konkrečius dalykus nėra laiko, todėl prašau atleisti, jei nepripažinsiu kai kurių išimčių, kurios, atsižvelgiant į jų retumą, dažniausiai patvirtina taisyklę.
Susirinkimo dvasia dar toli gražu nėra mirusi, ir tai logiška, nes Vatikano II karta dar gyva, o jauniausieji jos atstovai su mumis bus dar apie dešimtmetį. Be to, daugelis teologų ir dvasininkų, kurie savo gyvenimą paskyrė darbui Bažnyčios labui XX a. septintajame-devintajame dešimtmetyje, tai darė tada, kai Tradicija buvo vos pripažįstama arba niekinama. Turiu galvoje pasaulio George‘us Weigelius, ir nors jie gal ir nėra tokie įtakingi kaip kadaise, jie vis dar patenka į pirmuosius pagrindinių žurnalų ir pagrindinių leidinių puslapius, o tai yra privilegija, kuri tradicionalistams suteikiama retai, jei apskritai kada nors suteikiama.
Verta prisiminti, kad Jono Pauliaus II konservatyviosios katalikybės klestėjimo laikais prisirišimas prie tradicinių Mišių buvo laikomas problema, kurią reikia išspręsti. 1984 m., valdant popiežiui Jonui Pauliui II, buvo leistos garsiosios „indultinės“ Mišios, kurias tradicionalistai pagrįstai – suprasite, kodėl – vadino „įžeidimu“ (angl. insult).
Lenko popiežiaus vardu paskelbtame Dieviškojo kulto kongregacijos laiške „Quattuor Abhinc Annos“ rašoma: „Atrodė, kad kunigų ir tikinčiųjų, besilaikančių vadinamojo „tridentinio“ apeigyno, problema beveik visiškai išspręsta... Tačiau ta pati problema išlieka...“
Dieve, kaip turėjo būti šilta ir jauku išgirsti iš Romos: „Galite turėti savo gražų mišiolėlį, bet mes jums tai duodame, nes jūs esate problema, kuri pati savaime neišnyks.“ Dar vienas dvasininkų „pastoracinio“ požiūrio pavyzdys po pastoracinio Vatikano II Susirinkimo.
Indultas nepasiekė savo tikrojo tikslo: „neabejotinai parodyti, kad tokie kunigai [aukojantys tradicines Mišias] ir atitinkami jų tikintieji jokiu būdu nepritaria pozicijoms tų, kurie abejoja 1970 m. popiežiaus Pauliaus VI paskelbto Romos mišiolo teisėtumu ir doktrininiu tikslumu“.
1988 m. arkivyskupas Lefebvre'as tęsė įšventinimus, kuriuos laikau didvyriškais, ir Tradicija vis dar augo, nors visuomenės sąmonėje ji buvo siejama su nepaklusnumu, schizma ir ekskomunikacija. Romos įsteigtos bendruomenės, kuriomis buvo bandoma atitraukti tradicionalistus nuo Šv. Pijaus X kunigų brolijos arba suteikti Tradicijai neabejingiems žmonėms vietą, kur jie galėtų eiti, ir toliau augo, o jų kunigai iš esmės vis dar neatrodo esantys dideli Novus Ordo gerbėjai ar negailintys teigiamų žodžių apie Vatikano II Susirinkimą. Iš asmeninės patirties kaip žmogus, viešai prisipažinęs esąs Lefebvre'o šalininkas, galiu pasakyti, kad keliaudamas po pasaulį ir bendraudamas su įvairaus plauko katalikais, nuolat girdžiu: „Tęskite gerą darbą, tęskite kovą“. Tai dažnai girdžiu iš Šv. Petro brolijos, Kristaus Karaliaus instituto kunigų ir kartais net vyskupijų vyskupų.
Popiežius Benediktas dar labiau pablogino situaciją tiems, kurie yra įsitikinę, kad „lotyniškosios Mišios yra problema“, kai 2007 m. pripažino amžinąsias Romos apeigyno teises. Jis net liepė oficialiai panaikinti likusiems Šv. Pijaus X brolijos vyskupams paskirtas bausmes, o tai simboliškai buvo kur kas daugiau nei teisinis aktas; tarsi būtų panaikinta ekskomunika dėl Katalikų Tradicijos.
A. a. Popiežius Pranciškus bandė panaikinti Benedikto ir senųjų kovotojų, ištisus dešimtmečius kovojusių už Tradiciją, gerus darbus, tačiau ir jo pastangos visiškai žlugo. Žinoma, daugelis nukentėjo tada, kai 2021 m. Pranciškus ant tradicinių Mišių numetė atominę bombą (Traditionis Custodes - vert. past.), tačiau vienintelė šio piktnaudžiavimo akto „pergalė“ buvo menka pergalė mažumai vyskupų, kurie vis dar laikosi nuomonės, kad tradicinė katalikybė yra spręstina problema, ir kurie nori valdyti Bažnyčią taip, tarsi tai vis dar būtų 1984 m.
Iš tikrųjų 2021 m. popiežiaus Pranciškaus agresijos aktas tik padarė Tradicines Mišias pasaulietinių ir katalikiškų leidinių dėmesio verta naujiena. Tai, kartu su tuo, kad tiek daug – nors ir ne visi – vyskupijų vyskupai, uždarydami savo bažnyčias 2020 m., padarė viską, kad tikintieji katalikai būtų išsiųsti į tradicines koplyčias, tik įtvirtino seniai tarp tradicionalistų vyraujantį sutarimą, kad jei norite tikrumo ir stabilumo savo liturginiame gyvenime, turite susirasti kunigą, kuris sakydamas Mišias šnabžda: hoc est enim corpus meum.
Piligriminė kelionė į Šartrą – tai tiesiog atviras parodymas to, kas vyksta viso pasaulio parapijose ir koplyčiose, nepaisant to, kad tradicionalistai yra persekiojami dešimtmečiais. Neseniai buvau Virdžinijos valstijoje ir dalyvavau Mišiose netoli Front Royal. 2020 m. Šv. Pijaus X brolija pradėjo laikyti Mišias lauke, turgaus aikštėje, katalikams, kurie neturėjo kur eiti, ir nuo to laiko tai išaugo į kelių šimtų katalikų kongregaciją, kuri dabar siekia pastatyti naują bažnyčią, nes jau nebetelpa verslo parke, kurį atnaujino į koplyčią. Sekmadienį, kai dalyvavau, buvo pirmoji Komunija, ir ten buvo vienuolių, gausių šeimų, automobilių stovėjimo aikštelėje stovėjo dideli „Chevy“ ir GMC furgonai, o maži berniukai ir mergaitės, visi apsirengę baltai, priėmė mūsų Viešpatį taip, kaip tai darė visi jų protėviai. Galbūt šie mažyliai to nežinojo, bet taip elgdamiesi jie didvyriškai pademonstravo patį veiksmingiausią protestą prieš šiuolaikinį pasaulį ir moderniąją dvasią Bažnyčioje.
Ar kas nors, na, išskyrus tokius vyrus kaip vyskupas Martinas, nuoširdžiai mano, kad šiuo metu įmanoma „išspręsti tradicionalizmo problemą“?
Tradicinė katalikybė niekur nedings, ir kuo labiau ją spaudžiate, tuo labiau ji spindi kaip deimantas, o dar geriau – kaip kalavijas, daužomas plaktuku ir priekalu. Naujojo pavasario ir Tradicijos karas vieną dieną baigsis, ir bus aišku, kada ta diena ateis, nes tai, kas vyksta pakeliui į Šartrą, lygiai taip pat vyks ir pakeliui į amžinąsias šventąsias vietas visame pasaulyje. Tie altoriai, kurie buvo pastatyti valstiečių amatininkų prakaitu ir krauju, bus ir vėl naudojami, o priešais juos stovintys stalai bus pašalinti.
Kad ir kaip stengtųsi, hierarchai, bandę „išspręsti Tradicijos problemą“, niekada nesugrąžins išspaustos dantų pastos atgal į tūbelę; kuo greičiau jie tai pripažins, tuo greičiau galėsime judėti pirmyn ir užgydyti mūsų gyvenime atsiradusius skilimus ir susiskaldymus, kurių niekada neturėjo būti, nes tai, ką padarė novatoriai, niekada neturėjo būti padaryta.
