Italijoje gausu nuostabiai gražių, bet tuštėjančių bažnyčių. Krikščionys Italijoje tapo aiškia mažuma. Tai atskleidė nauja demografinė apklausa, atlikta mėnraščio Il Timone užsakymu, bendradarbiaujant su bendrove Euromedia Research.
Praktikuojančių katalikų ne tik nedaug, bet ir daugelis jų nežino elementariausių savo tikėjimo elementų.
Daugiau nei trečdalis Italijos gyventojų – 37 % – teigia esantys „netikintys“, o tie, kurie sako esantys „tikintys“ bei Mišias lankantys katalikai, sudaro tik 13,8 % visų gyventojų. Tyrimo duomenimis, tai vis besitraukianti mažuma, kurią sudaro keletas jaunų žmonių ir vyresnio amžiaus tikintieji.
Tarp tų, kurie skelbiasi esą „tikintys“ ir sako, kad eina į Mišias bent kartą per mėnesį, tik 33% bent kartą per metus atlieka išpažintį, o 32% iš jų nežino Eucharistijos reikšmės. Tai gana šokiruojantys duomenys.
Kiti Il Timone paskelbtame tyrime pateikti duomenys taip pat nedžiugina. Kaip skelbiama, mažiau nei 6 iš 10 praktikuojančių katalikų žino, kas yra išpažintis, o 66% iš jų klysta arba nežino „kūno prisikėlimo“ apibrėžimo. Ir tai dar ne viskas: 20% jų mano, kad nuodėmė yra „paprasčiausias blogis, daromas kitam žmogui“.
Be to, etiniais klausimais – nuo abortų iki vienos lyties asmenų „santuokų“ – praktikuojantys katalikai de facto laikosi „sekuliarizuotos“ vizijos, nors ir gana aiškiai nepritaria surogatinei motinystei ir narkotikų legalizavimui.
Malda tebėra gana plačiai paplitusi praktika: vienas iš penkių tikinčiųjų sako, kad meldžiasi kasdien, o 96 proc. tai daro bent retkarčiais. Septyni iš dešimties einančių į Mišias tiki velnio egzistavimu.
Šie skaičiai panašūs į 2021 m. Italijos vyskupų konferencijos paskelbto sociologinio tyrimo duomenis: jame taip pat pranešta apie savaitinio Mišių lankymo mažėjimą: nuo 31,1 % 1995 m. iki 22 % 2020 m.
Taigi religingumas ir toliau praranda dalyvavimo sekmadienio Mišiose elementą (-9 % nuo 1995 m. iki 2020 m., t. y. dar iki pandemijos).
Šis tyrimas rodo beveik visišką katalikybės praktikavimo išnykimą, kurio ištakos glūdi giliame Italijos gyventojų apskritai ir net praktikuojančių katalikų tikėjimo neišmanyme. Šio nežinojimo ištakos slypi ne tik visuomenės sekuliarizacijoje, bet ir trūkyje pačioje Bažnyčioje XX a. 7 dešimtmetyje.
Net nepriklausomi ir dažnai netikintys sociologai sugeba tai pasakyti ir įrodyti. Tik Bažnyčios vyrai to nemato ir atkakliai laikosi katalikybei savižudiško požiūrio, kad reikia dar labiau prisitaikyti prie pasaulio ir sekuliarizmo. Jei jie tikisi, kad pasaulinis sinodas viską atstatys į savo vietas, jie gyvena stulbinančioje iliuzijoje.
