Šių metų rugpjūčio 25–27 dienomis įvyko Katalikų Tradicijos piligriminis žygis pėsčiomis iš Trakų į Pivašiūnus. Kaip ir praėjusiais metais, kasdien įveikdavome 22–24 kilometrus, nešdami kryžių ir bažnytines vėliavas, giedodami šv. Rožančių. Mūsų maldų intencijos buvo tos pačios, kaip ir ankstesnių metų maldinėse kelionėse: už katalikų Tradicijos ir katalikiškos civilizacijos atstatymą Lietuvoje ir visame pasaulyje, meldžiant Šventosios Dvasios malonių ir Švč. Mergelės Marijos, visų malonių Tarpininkės, užtarimo.
Gerbiamo klebono kun. Jono Varanecko kvietimu šiemet galėjome piligrimystę pradėti tradicinėmis šv. Mišiomis Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje. Dėkojau mūsų Viešpačiui už galimybę aukoti šventąsias Mišias priešais stebuklingąjį Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos paveikslą. Mišiose dalyvavo virš 50 tikinčiųjų. Mūsų kauniškio priorato kunigas Raivo Kokis vargonavo, jungtinės Tradicijos koplyčių scholos giesmė skambėjo po bazilikos skliautais.
Po Mišių paprašę Dievo Motinos globos, gavę palaiminimą piligrimams pagal Romos apeigyną, leidomės į kelią. Sekmadienį pasiekėme Pivašiūnus. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas monsinjoras Vincas Baublys, mums žengiant į šventovę, įjungė varpų skambėjimą. Gavome monsinjoro palaiminimą, buvome pakviesti pasimelsti prie šoniniame altoriuje išstatytų palaimintojo Teofiliaus Matuliono relikvijų bei aplankyti neseniai restauruotą Pakalnės koplyčią.
Rugsėjo 8 d. su mūsų tikinčiųjų delegacija dalyvavome atlaidų Trakuose užbaigimo šv. Mišiose, kurias celebravo kun. Martynas Povylaitis SC. Tai buvo kunigo Martyno pirmosios giedotinės Mišios tradicinėmis apeigomis. Turėjome progą pabendrauti su tradicinių šv. Mišių bendruomenėmis iš Vilniaus ir Kauno, pasiūlyti įsigyti tradicinių katalikiškų knygų.
Žodis maldininkams Trakų bazilikoje, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo votyvinėse Mišiose
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Brangūs į mūsų žygį išsiruošę piligrimai, brangūs tikintieji!
Širdingai dėkoju gerbiamam klebonui Jonui, taip pat šioms Mišioms altorių paruošusiam zakristijonui Žygimantui, kad jie suteikė mums galimybę pradėti maldinę kelionę šventosiomis Mišiomis prie stebuklais garsėjančio Trakų Dievo Motinos – Lietuvos Globėjos paveikslo. Aukojame votyvines šios bazilikos titulo – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo – Mišias. Ką reiškia tas Marijos apsilankymas, visitatio? Kas pas ką lankosi, kas keliauja? Ne Švč. Mergelės Marijos giminaitė šventoji Elzbieta pas Mariją, bet Marija pas Elzbietą! Dievo Motina su dieviškuoju Kūdikiu įsčiose leidžiasi į sunkią kelionę, kad atliktų artimo meilės darbą ir aplankytų giminaitę Elzbietą, kurios įsčiose taip pat ilgai lauktas vaikelis – Jonas Krikštytojas. Ši kelionė per Judėjos kalvas buvo pačios pirmosios „piligrimystės“ – Dievo Sūnaus atėjimo į žemę tąsa. Pats amžinasis Dievo Sūnus, antrasis Švč. Trejybės Asmuo teikėsi nusileisti pas mus, vargšus nusidėjėlius, dėl mūsų išganymo įveikė begalinį atstumą tarp dangaus ir šio ašarų slėnio, kad įsikūnytų, prisiimtų žmogišką prigimtį ir apsigyventų mūsų tarpe kaip Emanuelis – „Dievas su mumis“. Tad Viešpats Dievas žengė pirmąjį žingsnį mūsų link, Jis pirmasis mus aplankė, o visos mūsų pastangos eiti pas Dievą, visos mūsų piligrimystės – tik simbolinis atsakas į šią kelionę, keli žingsneliai, kuriuos žengiame pasitikdami Viešpatį. Esame lyg tos Jaunikį pasitinkančios mergaitės su žibintais (Mt 25), kurios eina link Sužadėtinio, iš toli atkeliavusio į vestuves.
„Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. ... Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta ... balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 39–43)
Koks nuostabus, gilios teologinės prasmės pilnas susitikimas! Elzbieta „pasidarė kupina Šventosios Dvasios“, jos akys atsivėrė ir ji suvokė, kad tai ne paprastas mylimos giminaitės vizitas. Ši atkeliavusi giminaitė Marija yra „benedicta“ – Dievo palaimintoji, gavusi didžiausią tvariniui įmanomą Dievo malonę – dieviškąją motinystę. Elzbieta bematant suvokia kilniausią Marijos titulą: ši Mergelė yra „Viešpaties Motina“, Theotokos, Dievo Gimdytoja! Marijos apsilankymas – tai Dievo Gimdytojos, nešinos pačiu gyvuoju Dievu, atėjimas pas išganymo laukiančius žmones. Ateina toji, kuri neša dievystės Buvimą mūsų tarpe, o šis Esantysis Dievas skuba teikti savo išganingas malones. Jis dar negimusį Joną išvaduoja nuo gimtosios nuodėmės ir pripildo jį šventumo. Dieviškasis Kūdikis parengia sau garbingą Pirmtaką, kuris nuo pat gimimo pradės tiesinti kelius jo viešajam atėjimui pas žmones.
Žmonių meilė Marijai nepagailėjo „Viešpaties tarnaitei“ titulų. Litanijoje ir kitose maldose Mergelė Marija pavadinta ir rože, ir indu, ir bokštu, ir žvaigžde. Tai yra mums suprantami žodžiai, simboliniai titulai. Bet kai tariame: „Dievo Motina“, prieš mus stoja teologinė paslaptis. Mūsų protas yra per menkas suprasti, kaip visatos Kūrėjas galėjo kūrinį išaukštinti ligi savo Motinos garbės ir kaip tas kūrinys drįso vadinti Dievą savo Sūnumi. Tačiau tai yra tikrovė: amžinajam Žodžiui tapus žmogumi, Marija tapo Dievo Motina.
Tas, prieš kurį ir dangus yra per mažai skaistus, prieš kurį cherubinai ir serafinai dengia savo veidus – tas Dievas nužengia iš savo šlovės aukštybės, gimsta vargingiausiomis aplinkybėmis, visą savo viešąjį gyvenimą praleidžia lyg klajoklis piligrimas, neturėdamas kur galvos priglausti, ir galiausiai paaukoja savo žmogišką gyvastį už mūsų išganymą. Tą, kuris yra sukūręs milijonus tokių pasaulių kaip mūsų žemė, kurio ranka viską valdo ir tvarko – tą Dievą Marija vadina savo Sūnumi, glaudžia prie savęs! Tas Dievo Sūnus klauso Marijos, kuri jam sako: „Mano vaikuti!“ Žvelgdami į Trakų bazilikos paveikslą, galime įsivaizduoti Dievo Motiną kaip karališką sostą, talpinantį, gaubiantį Karalių, pateikiantį Jį mums, kad deramai Jį pašlovintume.
Todėl nustebęs šv. Anzelmas kalbėjo: „Nieko negalima lyginti su Marija. Tik vienas Dievas yra už ją didesnis!“ Dievo Motinos didybę mes šiek tiek suvoksime, jei atsiminsime, kad visi pasaulio mokslininkai, valdovai, šventieji ir dangaus angelai kartu sudėjus nėra žmonijai tiek davę, kiek yra davusi Marija savo Sūnaus Jėzaus asmenyje. Visa tai padarė jos sutikimo žodis: „Teesie man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Šis nuolankumo pilnas Fiat, tas žmogiškas žodis lyg pritraukė Dievo Sūnų į žemę. Ir tada dieviškasis „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Kadangi „tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1), tai ir Jo motina yra Dievo Motina.
Elzbieta, Šv. Dvasios įkvėpta, sušuko: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?“ (Lk 1, 43). Elzbieta, po Marijos sužadėtinio šv. Juozapo, buvo antroji Dievo Motinos garbintoja, suvokusi jos ypatingą uždavinį dieviškajame išganymo plane ir pagarbinusi jos kilnumą. Elzbietos žodžius visi Marijos garbintojai per amžius kartoja maldoje „Sveika, Marija“. Nuolankioji Dievo tarnaitė Marija tuoj nukreipia visą jai skirtą garbę Dievui ir pašlovina Jį giesme Magnificat: „Mano siela šlovina Viešpatį ... Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra Jo vardas!“ (Lk 1, 47–49). Elzbieta kreipėsi į Mariją: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų“, ir nuo dabar visos žmonių kartos ją vadina palaiminta.
Prisijunkime ir mes, susirinkę šioje nuostabioje Marijos šlovei skirtoje šventovėje, prie šio laiminimo choro, pagarbinkime Dievo Motiną ir mūsų Globėją! Eikime iš vienos Marijos šventovės į kitą, iš Trakų į Pivašiūnus ne kaip turistai ar šiaip keliauninkai, bet kaip maldininkai, maldos žmonės, susitelkę mintimis į Dievo Motinos paslaptis, kurios yra vartai link jos Sūnaus dieviškų paslapčių.
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
