Ne paslaptis, kad narių Katalikų Bažnyčioje nuolat mažėja. Pew Research duomenimis, iš katalikybės pasitraukusiųjų yra beveik keturis kartus daugiau nei prisijungusiųjų prie Bažnyčios. Tokiai statistikai toliau blogėjant, vis labiau akcentuojama evangelizacija. Tačiau tik nedaugelis gali pasakyti, kaip tai turėtų atrodyti. Tiek daug dėmesio skiriama tam, kad būtų pasiekta „kita pusė“ ir supanašėta su protestantais.
Kaip pavyzdį galima pateikti neseniai įvykusį atvejį, kai katalikiškos jaunimo iniciatyvos pokalbių grupė sulaukė dvasininkų papeikimo už dalijimąsi paveikslėliais, kuriuose juokaujama apie protestantus. Katalikai, ypač jaunesni katalikai, meilės vardu raginami būti atviresni protestantams, o tai sunku ar net neįmanoma atskirti nuo didesnio ar mažesnio katalikybės išsižadėjimo, nors tie, kurie skatina tokį elgesį, niekada taip atvirai nepripažintų savo pozicijos.
Vienas iš pagrindinių argumentų prieš entuziastingus katalikus yra tas, kad jie įžeidžia protestantus ir taip juos atstumia. Taigi, vaikai, būkite atsargūs su tais memais, kad ko nors neatstumtų humoras. Tačiau tai gana nauja mąstysena, neatitinkanti šventųjų elgesio, kurie sakė tiesą, nes tai buvo tiesa ir nes žmonės turėjo teisę ją išgirsti. Knygoje Decem Rationes šv. Edmundas Kampionas apie protestantus kalbėjo taip, kad jo žodžius tikrai pasmerktų šiuolaikinis ekumenizmas:
„Per visus penkiolika šimtmečių šie vyrai nerado nei miesto, nei kaimo, nei namų, kurie išpažintų jų doktriną, kol nelaimingas vienuolis per incesto santuoką išniekino Dievui įžadą davusią mergelę, kol šveicarų gladiatorius surengė sąmokslą prieš savo šalį arba kol Ženevą užėmė pagarsėjęs bėglys.“
Nors ir aštriai suformuluotos, jo mintys buvo teisingos, ir Decem Rationes turėjo didžiulę įtaką tiek padedant atsiversti, tiek įkvepiant demoralizuotus katalikus. (Kampionas galiausiai buvo nužudytas dėl savo tikėjimo.) Jei šiuolaikinė mąstysena apie atvertimą per drungnumą būtų buvusi teisinga, Kampionas būtų tik atstūmęs savo skaitytojus, tačiau taip nenutiko.
Kartais tiesa užgriūva, o humoras gali palengvinti jos naštą. Čestertonas buvo mėgstamas už savo šmaikštumą, su kuriuo jis teigė, kad „protestantizmas gimė iš žmonių, kurie buvo įsitikinę, kad yra neklystantys, ir jis gyvuoja žmonėse, kurie nėra tikri, kad kas nors yra neklystama“. Neįmanoma pasakyti, kiek žmonių po savo atsivertimo jis atvertė į katalikybę, tačiau žinome, kad jų buvo nemažai ir kad jis niekada nevengė sakyti tiesos.
Gitarų Mišios, Pasaulio jaunimo dienos Švč. Sakramentu plastikinėse dėžėse ir bandymai imituoti megabažnyčią – visa tai ignoruoja, kad visais laikais buvo kažkas, kas pritraukdavo žmones. Visi šie bandymai atsiversti per drungnumą gali paskatinti mus paklausti: kodėl apskritai reikia tapti katalikais? Jei katalikybė tėra tik viena iš daugelio priimtinų konfesijų, kodėl tuomet reikėtų prisiimti daugiau reikalavimų, kurie ateina kartu su atsivertimu? Katalikybė reikalauja, kad pasikeistume patys. Jei katalikybės neįmanoma apibrėžti kaip tam tikra prasme geresnės už kitas konfesijas, tuomet tikrai kitų krikščioniškų tikėjimų atstovai nejaustų jokio pagrindo atsiversti, jau nekalbant apie auką, kuri taip dažnai su tuo susijusi.
Daugeliui atsivertėlių pereiti Tibrą reiškia prarasti ryšius su šeimos nariais ir būti atstumtiems senų draugų. Žmonės tokius dalykus ištveria ne todėl, kad katalikai yra geri žmonės (nors dažnai taip ir būna). Jie tai daro įsitikinę, kad tai, ką Bažnyčia teigia apie save, yra tiesa ir kad todėl tai yra geriausias būdas tarnauti Kristui. Jie ištveria aukas iš meilės. Mintis, kad žmonės atsivers, jei mažiau kalbėsime apie savo skirtumus ir tik apie panašumus, yra tiesiog klaidinga. Nėra jokios priežasties atsiversti į tai, ką jau turite.
Taip yra grėsmė ištikimus katalikus paaukoti ant ekumenizmo altoriaus. Ar galime netiesiogiai tvirtinti, kad jiems būtų geriau ar bent jau vienodai gerai, jei jie būtų kitur – be sakramentų ir tikėjimo depozito? Taip elgiamės, kai vengiame drąsiai kalbėti apie tikėjimą. Žeidžia teiginys, kad mūsų Tikėjimo skirtumai yra tokie nereikšmingi, kai tuo pačiu metu gerbiame šventuosius, kurie mirė už tai, ką dabar sumenkiname iki niuansų.
Šventasis Atanazas, kovodamas su arijonų erezija, nevengė kalbėti apie trinitorių ir arijonų skirtumus, nors neabejotina, kad jie turėjo daug bendro. Vis dėlto svarbu, kad kai kurie žmonės klysta dėl to, kas svarbiausia. Taigi, užuot kalbėjęs apie atsivertimą per drungnumą, jis tvirtino: „Net jei tradicijai ištikimų katalikų sumažėtų iki saujelės, jie yra tikroji Bažnyčia.“
Kad būtų aišku, niekas neragina agresyviai elgtis su potencialiais atsivertėliais ar net priešiškai nusiteikusiais protestantais. Tačiau nėra vietos ir bendrininkaujančiai tylai, o pastaroji šiandien daug dažnesnė nei pirmoji. Dešimtmečius bandymai užpildyti tuštėjančias bažnyčias buvo gėdinga kapituliacija arba prieš kitus tikėjimus, arba prieš mus supantį sugedusį pasaulį.
2010 m. popiežius Benediktas XVI buvo sutiktas Vestminsterio abatijoje, kuri yra anglikoniška nuo 1559 m., kai Elžbieta I, grasindama mirtimi, išvarė katalikų vienuolius. Benedikto apsilankymo proga skambėjo fanfaros, nes dar niekada anksčiau čia nebuvo sutiktas katalikų popiežius. Ankstesnėms kartoms tai būtų buvę neįsivaizduojama. Tačiau ar turėtume girti tai, kad šiuolaikinėms kartoms (tiek katalikams, tiek anglikonams) nebesvarbūs skirtumai? Ar tokie ekumenizmo aktai padėjo priartinti žmones prie Dievo, prie Tiesos? Ar tai užpildė tuštėjančias bažnyčias?
Reliatyvizmo ir abejingumo aplinkoje tiek katalikams, tiek potencialiems konvertitams visada reikės tiesos. Ji gali atrodyti radikali, šokiruojanti ir net įžeidžianti. Tačiau ji taip pat yra vienintelis priešnuodis nuo to, kas mus slegia. Ji yra tai, ko trokšta žmogaus širdis, nes esame sukurti Jam.
Mums neapsimoka atsisakyti tūkstantmečius perduodamų tradicijų, ritualų ir tiesų. Jie mus dvasinėje sferoje įtvirtina taip pat, kaip namai – laikinojoje. Jei apleisime savo namus dėl tų, kurie vis dar ieško, visi pasijusime pasiklydę.
