Dalinamės vysk. Josepho Stricklando viešu laišku, išplatintu prieš šv. Kalėdas.
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Šiuo metų laiku, kai laukiame mūsų Viešpaties, noriu trumpam atkreipti mūsų dėmesį į šventąjį Juozapą, dažniausiai tylų, bet labai svarbų asmenį mūsų Viešpaties advento metu. Žinome, kad šventasis Juozapas buvo dailidė, nes šventieji Matas ir Morkus jo darbui apibūdinti vartojo graikišką terminą „tekton“, kuris paprastai reiškia medžio darbininką, statybininką, „stalių“ – tą, kurio medžio apdirbimo įgūdžiai apima medžio tašų „sujungimą“. Lotynų kalbos tėvai šį žodį aiškino kaip „dailidė“.
Žodis „stalius“ labai tinka šventajam Juozapui, nes daugeliu atžvilgių jis buvo pašauktas būti laiptų statytoju, kad dangus galėtų „susijungti“ su žeme, o žemė su dangumi. Švenčiausioji Mergelė Marija buvo pašaukta būti Dievo Motina, o šventasis Juozapas statė laiptus, siūlydamas jai santuoką ir namus, kuriuose žemėje galėtų gyventi Kūdikis Kristus. Jėzus Kristus apsigyveno šventojo Juozapo parūpintuose namuose, ir nors šventojo Juozapo pastatytas namas ir visi laiptai būtų buvę pagaminti iš žemiškų medžiagų, jais vaikščiojo dangus, todėl galima sakyti, kad jis pastatė laiptus, sujungusius dangų su žeme.
Kai galvojame apie laiptus ir daiktus, kurie „sujungia“ dangų ir žemę, natūraliai galvojame apie Kristaus Bažnyčią, nes kaip katalikai stovime ant Kristaus pastatytų laiptų arba tilto, jungiančio žemę su dangumi. Šių laiptų pakopos – tai sakramentai, kurie įveikia bedugnę, skiriančią Kūrėją nuo sukurtųjų, o jų pagrindas yra tikėjimo depozitas. Kol tvirtai stovime ant šių laiptų, tol mes, kaip Marija, laikanti kūdikėlį Kristų, galime žvelgti į Dievo veidą. Juk savo Bažnyčioje Kristus tikrai susitinka su mumis žemėje, nes savo Bažnyčioje Jis tikrai yra. Sakramentai yra veiksmingi ženklai, nes jie iš tiesų atneša į žemę (ir sujungia) tai, ką simbolizuoja. Kad tai įvyktų, kaip žinome, turi būti tinkamai „simbolizuojama“ (laiptai turi būti pastatyti iš tinkamų medžiagų) tiek „forma“, tiek „materija“. Jei kuris nors iš jų – forma (ištarti žodžiai) ar materija (fizinė Sakramento dalis) – yra pakeičiamas, tuomet suardomas jo galiojimas. Todėl kiekviena šių laiptų lentelė yra neatskiriama visumos dalis.
Šie laiptai, arba tiltas, jungiantis žemę su dangumi, per visą Bažnyčios istoriją buvo tvirti, nepaisant nuolatinių išpuolių iš išorės. Tačiau dabar matome išpuolius, kylančius iš pačios Bažnyčios vidaus ir iš tų, kurie teigia turintys įgaliojimus kariauti šį karą. Tai, kas vyksta dabar, yra kulminacija to, ką puolusieji sistemingai ir velniškai planavo ir ką per visą Bažnyčios istoriją pranašavo daugelis šventųjų. Tačiau šių laiptų lentas davė pats Kristus, ir bet kokios pakaitinės medžiagos, dedamos į jų vietą, neatlaikys to, kas mums duota, svorio. Todėl man, kaip vyskupui, labai rūpi, kad tikintieji nepamestų iš akių tikrųjų laiptų ir paskui nestovėtų ant iš pakaitinių medžiagų pastatytų laiptų, stebėdamiesi, kodėl jų Bažnyčia atrodo tokia tuščia. Kristus visada bus savo Bažnyčioje, stovėdamas ant Jo pastatytų laiptų, tačiau turime būti tikri, kad ten pat stovime ir mes, ir kad mūsų neaplenkė „Bažnyčia-beždžionė“, kaip ją taikliai pavadino arkivyskupas Fultonas Sheenas.
Kaip vyskupas pažadėjau, kad ir kiek tai kainuotų, tvirtai stovėti ant tikrųjų laiptų, kuriuos davė Kristus, kurie remiasi į Jį, ir kurių pagrindas yra Tikėjimo depozitas bei iš tiesų saugoti jį nuo visų, kurie bandytų nuplėšti jų lentas. Esu kviečiamas prisiminti, kad šiuos laiptus ženklina brangus Kristaus kraujas, kad jie taip pat sutepti kankinių krauju ir kad aš taip pat turiu būti pasiruošęs pralieti savo kraują, kad juos apsaugočiau. Kad Kristus galėtų už mus mirti, Jam reikėjo tapti žmogumi ir pasiduoti mirties žiaurumui, nors rankoje laikė patį gyvybės raktą. Tam reikėjo neprilygstamos valios – reikėjo Dievo valios. Štai kur Jis kviečia kiekvieną iš mūsų – visiškai vadovautis Dievo valia.
Kada prasidėjo bandymas sunaikinti šiuos laiptus? Daugelis kaltininku nurodo Vatikano II Susirinkimą. Gimiau 1958 m. spalį, tais pačiais metais ir tą patį mėnesį, kai popiežius Jonas XXIII buvo išrinktas į Šventojo Petro sostą kaip Pontifex Maximus (Aukščiausiasis pontifikas), kas reiškia didysis tiltų statytojas. Paminėjau tai, nes labai dažnai šie metai pabrėžiami kaip neramumų Bažnyčioje, kurie šiuo metu kunkulioja nesuskaičiuojamais būdais, pradžia. Tiesa, kad jo pontifikatas ir sprendimas sušaukti Vatikano II Susirinkimą buvo esminis momentas Bažnyčios istorijoje. 1962 m. spalio 11 d. popiežius Jonas XXIII atidarė Vatikano II Susirinkimą, tačiau 1963 m. birželį jis mirė, o jo vietą užėmė jo įpėdinis Paulius VI. Ketvirtoji ir paskutinė Susirinkimo sesija baigėsi 1965 m. gruodžio mėn.
Ar tai buvo pradžia? Atrodo, kad buvo sistemingai bandoma griauti tai, kas iki Vatikano II Susirinkimo buvo laikoma „nereformuotina“. Ir vis dėlto, kaip atsakingi asmenys bandė sunaikinti tai, kas amžina? Jie bandė tai, kas buvo iš dangaus, apriboti žemiškais apibrėžimais, ir veiksmingiausiai tai daroma bandant pakeisti tai, kas duota iš dangaus, žmogaus sukurtomis medžiagomis. Tačiau to, kieno vienas galas yra žemėje, o kitas – danguje, kaip Bažnyčia – žmogus negali sunaikinti. Ką jis gali padaryti, tai užgožti Tiesą, vietoj jos pasiūlydamas „Bažnyčią-beždžionę“.
Neabejotina, kad po Vatikano II Susirinkimo daug kas pasikeitė. Buvo naujai pabrėžiamas Bažnyčios ėjimas kartu su „pasauliu“, o tai neabejotinai atvėrė duris teologinėms pažiūroms, pažeidžiančioms unikalią Bažnyčios tapatybę. Tokios idėjos kaip ekumenizmas sudavė smūgį laiptams, nes Kristus niekada nesakė, kad Jo Bažnyčia turėtų būti pasaulio dalis; tiesą sakant, Jis sakė priešingai.
Po Vatikano II Susirinkimo prasidėjo kryptingas judėjimas, skatinantis Bažnyčią užmegzti „dialogą“ su kitomis konfesijomis. Vis dėlto turiu paklausti: „Apie ką gi turėjo būti kalbamasi?“ Kristus mums davė savo Bažnyčią. Dabar jau aišku, kad tai, kas kilo iš Vatikano II Susirinkimo, logiškai užsibaigia tuo, jog Šventasis Tėvas gali pareikšti, kad „Visos religijos yra keliai į Dievą“, o dauguma vyskupų ir kardinolų tik palinkčioja galva, nepratardami nė žodžio.
Ir vis dėlto jie žino – jie negali nežinoti, kad palieka laiptus, kuriuos pažadėjo saugoti. Tai, ko popiežius Bonifacas VIII savo bulėje Unam Sanctam (1302 m.) neklystamai mokė, yra užrašyta ant tų laiptų: „Dėl savo tikėjimo esame priversti tikėti ir laikytis, kad yra tik viena Katalikų Bažnyčia, ir ta pati apaštalinė. Tai tvirtai tikime ir išpažįstame be jokių išlygų. Už šios Bažnyčios ribų nėra išganymo ir nuodėmių atleidimo. Taigi sutuoktinis Giesmių giesmėje skelbia: 'Tik ji viena yra mano balandė, mano tobuloji, tik ji viena motinos numylėtinė – džiaugsmas tos, kuri ją pagimdė.“ (Gg 6, 8). Ši išrinktoji atstovauja vienam mistiniam kūnui, kurio galva yra Kristus, o Kristaus galva yra Dievas. Joje yra „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Ef 4, 5). Juk tvano metu egzistavo tik viena arka – vienos Bažnyčios simbolis.“
Ant laiptų yra daugybė dieviškojo įkvėpimo žodžių, kurie be jokių išimčių leidžia daryti išvadą: „Ne, visos religijos NĖRA keliai į Dievą“. Nes, kaip popiežius Benediktas XV teigė enciklikoje Ad Beatissimi (1914 m.), žodžiai, kurie taip pat yra ant šių laiptų: „Tokia yra katalikybės prigimtis, kad ji neleidžia nei daugiau, nei mažiau, o tik laikytis visos visumos arba ją visą atmesti: „Toks yra katalikų tikėjimas, ir jei kuris juo ištikimai ir tvirtai netikėtų, negalėtų būti išganytas“ (Atanazo tikėjimo išpažinimas). Katalikybės išpažinimo nereikia papildyti jokiais kvalifikaciniais terminais; visiškai pakanka, kad kiekvienas žmogus skelbtų: „Krikščionis yra mano vardas, o katalikas – mano pavardė“, tik tegul stengiasi iš tikrųjų būti tuo, kuo save vadina.“
Katalikų Bažnyčia VISADA smerkė klaidingą įsitikinimą, kad visos religijos yra geros ir „iš Dievo“. Tai klaidinga religinio indiferentizmo doktrina, ir tai yra lenta, kurios niekada nereikėtų dėti į šiuos šventus laiptus. Po Vatikano II Susirinkimo buvo daugybė, daugybė kitų lentų, kurias žmonės bandė pakeisti žmogaus sukurtomis medžiagomis. Jie bandė dangiškąsias medžiagas pakeisti dirbtinėmis, nes manė, kad originalios medžiagos yra „pasenusios“. Tačiau tai, ką sukūrė dangus, niekada nepasensta.
Daug kas iš to, kas įvyko po Vatikano II Susirinkimo, reiškė perėjimą nuo Katalikų Bažnyčios prie Susirinkimo Bažnyčios. Ypač tragiška tai, kad greičiausiai būtent šiuo metu mes praradome pasaulio atvedimo pas Kristų tikslą.
Tačiau niekas taip nesugadino laiptų, kaip pokyčiai, įvykę Mišių aukoje. Atrodo, kad dabar didžioji Bažnyčios dalis klausia kartu su šventąja Marija Magdaliete, kai ji susidūrė su tuščiu kapu: „Kur Jį padėjo?“ Po Vatikano II Susirinkimo įvykę pokyčiai Bažnyčios šventojoje Mišių aukoje lėmė, kad daugelis nesuvokia, kur Jis yra, ir nežino apie Jo meilės auką už visą žmoniją, nes tikėjimas Tikruoju buvimu labai sumažėjo.
1970 m. senosios Mišios buvo uždraustos, ir daug katalikų paliko Bažnyčią, nes popiežius Paulius VI apkaltino visus, kurie laikėsi senųjų Mišių, kaip maištaujančius prieš Susirinkimą. Kai mąstau apie pokyčius, kurie įvyko Mišiose dėl Vatikano II Susirinkimo, prisimenu arkivyskupą Marcelį Lefebvre'ą. Arkivyskupas Lefebvre'as, įkūręs Šventojo Pijaus X kunigų broliją (FSSPX), tradicionalistinę kunigų draugiją, septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje buvo vadinamas nepaklusniu, maištininku ir net schizmatiku, nes atsisakė švęsti naująsias Mišias. Tačiau Lefebvre'as manė, kad Bažnyčia išgyvena gilią „tikėjimo krizę“ dėl modernizmo ir liberalizmo skverbimosi. Jis manė, kad aktyviai bandoma nuplėšti laiptų lentas ir pakeisti jas pasaulio lentomis. Jis įšventino keturis „tradicija sekančius“ vyskupus be popiežiaus pritarimo (nors ne vienus metus pakartotinai prašė pritarimo, prieš tai gavęs atsakymą, kad pritarimas bus suteiktas), nes manė, kad be vyskupų, palaikančių tradicinį mokymą ir Tridento lotyniškąsias Mišias, Bažnyčios Tradicijos tęstinumui iškils pavojus. Todėl jis pasirūpino, kad laiptai būtų išsaugoti nepažeisti.
1976 m., kai Lefebvre'as ketino įšventinti 13 kunigų į Broliją, arkivyskupas Giovanni Benelli iš Vatikano valstybės sekretoriaus biuro parašė jam laišką, kuriame reikalavo ištikimybės Susirinkimo Bažnyčiai, o arkivyskupas Lefebvre'as atsakė: „Kas yra ta Bažnyčia? Nežinau jokios Susirinkimo bažnyčios. Aš esu katalikas!“
Aš pats, mokęsis seminarijoje tais laikais, kai lotynų kalbos net nebuvo mokoma, ir visada kaip kunigas bei vyskupas šventęs Novus Ordo (naująsias) Mišias, daug vargau, kad suprasčiau šį klausimą. Norėčiau paraginti mus visus suvokti, kaip suvokiau aš pats, kad problemos, susijusios su šventosiomis Mišiomis, prasidėjo dėl bandymo nukreipti dėmesį nuo Jėzaus Kristaus ir Jo aukos, kuri ir YRA yra šventosios Mišios.
Manau, kad kiekvienas turėtume stengtis būti pirmojo amžiaus krikščionimis dvidešimt pirmajame amžiuje, ir tai ypač svarbu šventųjų Mišių srityje. Bažnyčios aušroje buvo laikomos Šventosios Mišios, Paskutinė vakarienė, kurios metu Kristus vieną kartą ir visiems laikams paaukojo save. Tokie pasakojimai, kaip šventojo Justino Kankinio, pateikia mums labai ankstyvus aprašymus apie tai, kas vyko šventųjų Mišių metu, ir šių pasakojimų grožis yra tas, kad jų aprašymų metas labai artimas Mišiose minimai aukai. Turime sutelkti dėmesį į Jėzų Kristų, kaip tai darė pirmieji krikščionys, kad laiko atstumas nuo Jo Aukos taptų nereikšmingas, nes esame susitelkę į tą patį Nukryžiuotąjį ir Prisikėlusįjį Viešpatį, kaip ir pirmieji krikščionys.
Neabejotina, kad su naujosiomis Mišiomis sumažėjo dėmesys Jėzui Kristui. Dažnai tai buvo subtilus skirtumas, tačiau nuo Vatikano II Susirinkimo laikų taip pat matėme drastišką Jėzaus Kristaus Tikrojo buvimo nepaisymą, kuris daugeliu atvejų prilygo šventvagystei. Kai liturgijoje dėmesys buvo nukreiptas į žmones, o ne į Jėzų Kristų, atsivėrė galimybė itin apleisti Jo Šventąjį Slėpinį.
Įdomu, kad nors Novus Ordo Mišios paprastai laikomos vietine kalba, t. y. bendrine šalies, kurioje jos laikomos, kalba, o tradicinės Mišios laikomos lotyniškai, norminė Novus Ordo kalba taip pat yra lotynų. Nors pastoraciniais sumetimais buvo numatyta galimybė Mišias laikyti vietine kalba, visada buvo manoma, kad Mišios ir toliau bus laikomos lotynų kalba, o popiežius Benediktas XVI ragino į Novus Ordo vėl grąžinti lotynų kalbą.
Įvedus Novus Ordo, daugelis altorių tvorelių buvo pašalintos. Tačiau altoriaus tvorelės padėdavo išlaikyti skirtį tarp šventovės (kurioje yra altorius ir kuri simbolizuoja dangų, į kurį veda mūsų laiptai) ir likusios Bažnyčios dalies (kuri simbolizuoja žemę ir kurioje prasideda mūsų laiptai). Tradicinėse lotyniškose Mišiose komunikantai klūpo prie altoriaus tvorelės (vartų į dangų) ir Eucharistiją priima iš kunigo ant liežuvio.
Nors yra daug šventų ir gražių Novus Ordo Mišių, kurios laikomos nuolat, faktas yra tas, kad Naujosios Mišios nutraukė šimtmečius trukusį liturginį tęstinumą. Dėl to labai sumažėjo Mišių lankomumas, pašaukimų skaičius ir tikėjimas pagrindinėmis katalikų mokymo tiesomis. Popiežius Benediktas XVI šias problemas sprendė 2007 m. savo motu proprio Summorum Pontificum, kuriuo išplėtė tradicinių lotyniškų Mišių prieinamumą. Tačiau 2021 m. motu proprio Traditionis Custodes popiežius Pranciškus vėl smarkiai apribojo tradicinių lotyniškų Mišių prieinamumą. Tačiau perskaitykime šiuos popiežiaus Pijaus V 1570 m. Apaštališkojoje konstitucijoje Quo Primum išsakytus žodžius apie Tradicines lotyniškas Mišias:
„Taip pat apaštaliniu autoritetu bei šio laiško galia amžiams sutinkame ir leidžiame, kad jie nuo šiol sektų tiktai šiuo Mišiolu giedant ar skaitant Mišias bet kurioje bažnyčioje be jokio sąžinės skrupulo ir neužsitraukdami jokių bausmių, nuosprendžių ar cenzūrų, bei galėtų juo laisvai ir leistinai naudotis.
Taip pat vyskupai, administratoriai, kanauninkai, kapelionai ir kiti bet kokio titulo pasauliečiai kunigai ar kokio nors ordino vienuoliai negali būti verčiami švęsti Mišias kitaip nei Mūsų nustatyta. Panašiai nustatome ir paskelbiame, kad jie negali būti kieno nors verčiami ar spaudžiami šį Mišiolą keisti, o šis laiškas negalės būti niekada vėlesniais laikais atšauktas ar pakeistas, bet visados liks tvirtai galiojantis. (paryškinta mūsų) Tam negali prieštarauti ankstesnės apaštalinės ar provincialiniuose bei sinodaliniuose visuotiniuose susirinkimuose išleistos konstitucijos ir nurodymai ar specialiosios konstitucijos bei nurodymai [...].“
Arkivyskupo Lefebvre'o žodžius, pasakytus 1976 m. įšventinant 13 kunigų, turėtume įsidėmėti. Jis teigė: „Juk jei švenčiausioji Bažnyčia per amžius norėjo saugoti šį brangų lobį, kurį ji mums davė – šventųjų Mišių apeigyną, kanonizuotą šv. Pijaus V, taip buvo todėl, kad šiose Mišiose yra visas mūsų tikėjimas, visas katalikų tikėjimas: tikėjimas į Švenčiausiąją Trejybę, tikėjimas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieviškumu, tikėjimas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atpirkimu, tikėjimas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus krauju, kuris tekėjo už mūsų nuodėmes, tikėjimas antgamtine malone, kuri ateina pas mus iš šventosios Mišių aukos, kuri ateina pas mus nuo kryžiaus, kuri ateina pas mus per visus sakramentus. Štai ką mes tikime. Štai kuo tikime švęsdami visų laikų Šventąją Mišių auką. Tai tikėjimo pamoka ir kartu mūsų tikėjimo šaltinis, būtinas mums šiame amžiuje, kai mūsų tikėjimas puolamas iš visų pusių. Mums reikia šių tikrų Mišių, šių visų laikų Mišių, šios mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Aukos, kuri iš tikrųjų pripildytų mūsų sielas Šventosios Dvasios ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus stiprybės.“
Popiežius Benediktas XVI sakė: „Tai, ką ankstesnės kartos laikė šventa, išlieka šventa ir didinga ir mums, ir tai negali būti staiga visiškai uždrausta ar net laikoma žalinga. Mums visiems dera išsaugoti Bažnyčios tikėjime ir maldoje susiformavusius turtus.“
Manau, kad čia taip pat svarbu pabrėžti, jog FSSPX nėra už Katalikų Bažnyčios ribų ir, nors kanoniškai yra nereguliari, nėra schizmatiška. Vyskupas Atanazijus Schneideris atliko išsamias studijas apie FSSPX ir aiškiai bei nuosekliai apgynė Broliją. Jis pareiškė, kad katalikai gali be sąžinės priekaištų dalyvauti FSSPX Mišiose ir priimti sakramentus iš jos dvasininkų. Nors jis pripažįsta, kad FSSPX „kanoninė padėtis yra nereguliari“, tačiau teigia, jog tai nereiškia, kad ji yra už Bažnyčios ribų, ir pagyrė FSSPX už tradicinio katalikų tikėjimo ir liturgijos puoselėjimą. Vyskupas Schneideris taip pat ragino Vatikaną visiškai pripažinti FSSPX kanoninį statusą, tvirtindamas, kad FSSPX laikosi tradicinio katalikų mokymo ir sakramentų, kaip jie buvo praktikuojami šimtmečius iki Vatikano II Susirinkimo.
Baigdamas norėčiau pacituoti garsųjį arkivyskupo Lefebvre'o pareiškimą, kurį jis padarė 1974 m. Akivaizdu, kad arkivyskupas Lefebvre'as ėjo apaštalų keliu ir buvo Dievo vedamas įkurti saugią vietą, prieglobstį, kur būtų galima rasti visų laikų Mišias grynu pavidalu, vietą, kur būtų saugomas tikėjimo depozitas, o laiptai išsaugoti nepažeisti, net kai Bažnyčia-beždžionė plėšo lentas ir išmeta visa, kas brangiausia. Štai arkivyskupo Lefebvre'o pareiškimas:
„Visa širdimi ir visa siela priklausome katalikiškajai Romai, katalikų tikėjimo ir tradicijų, būtinų jo išsaugojimui, sergėtojai; amžinajai Romai, išminties ir tiesos mokytojai.
Kita vertus, atsisakome ir visada atsisakydavome paklusti neomodernistinių ir neoprotestantiškų tendencijų Romai, kuri visiškai atsiskleidė Vatikano II Susirinkime, o po Susirinkimo – visose iš jo kylančiose reformose.
Visos šios reformos prisidėjo ir vis dar prisideda prie Bažnyčios ir kunigystės griovimo, Mišių Aukos ir sakramentų naikinimo, vienuoliškojo gyvenimo sunykimo ir natūralistinio bei tejardistinio mokymo universitetuose, seminarijose ir katechetikoje įsigalėjimo: mokymo, kylančio iš liberalizmo ir protestantizmo, daugybę kartų pasmerktų iškilmingo Bažnyčios mokymo.
Jokia valdžia, netgi patys aukščiausi Bažnyčios hierarchai negali mūsų priversti išsižadėti katalikų tikėjimo, kurį taip aiškiai išreiškia ir devyniolika amžių išpažino Bažnyčios mokymas.
,,Broliai, – sako šv. Paulius, – net jeigu mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas“ (Gal 1, 8).
Ar ne tą patį šiandien mums kartoja Šventasis Tėvas? O jei matome tam tikrus prieštaravimus jo žodžiuose ir darbuose arba dikasterijų veikloje, tada renkamės tai, kas visada buvo mokoma, ir tampame kurti Bažnyčią griaunančioms naujovėms.
Neįmanoma iš pagrindų pakeisti lex orandi, nepakeitus lex credendi. Naująsias Mišias atitinka naujasis katekizmas, nauja kunigystė, naujos seminarijos, nauji universitetai, nauja charizmatinė, sekmininkiška Bažnyčia – visa tai prieštarauja ortodoksijai ir niekada nesikeičiančiam Bažnyčios mokymui.
Ši reforma, kylanti iš liberalizmo ir protestantizmo, yra visiškai sugedusi; ji plaukia iš erezijos ir veda į ereziją, net jeigu visi jos veiksmai nėra formaliai eretiški. Todėl joks sąžiningas ir ištikimas katalikas negali priimti šios reformos ar kokiu nors būdu jai paklusti.
Jei norime likti ištikimi Bažnyčiai ir katalikų mokymui, jei norime pasiekti išganymą, privalome kategoriškai atsisakyti priimti šią reformą.
Todėl be jokio maištavimo, kartėlio ar apmaudo mes tęsiame kunigų ugdymo darbą, vadovaudamiesi nekintančiu Bažnyčios Mokymu, nuoširdžiai įsitikinę, kad taip geriausiai pasitarnausime Šventajai Katalikų Bažnyčiai, Aukščiausiajam Pontifikui ir būsimosioms kartoms.
Būtent todėl tvirtai laikomės visko, ko Bažnyčia visais laikais mokė ir ką praktikavo tikėjimo, moralės, Dievo garbinimo, katechetikos, kunigų formacijos ir Bažnyčios institucijų srityse ir ką kodifikavo knygose, išleistose prieš įsivyraujant modernistinei Susirinkimo įtakai. Tai darysime tol, kol tikroji Tradicijos šviesa išsklaidys sutemas, dengiančias dangų virš amžinosios Romos.
Taip elgdamiesi ir pasitikėdami Dievo malone bei Švč. Mergelės Marijos, šv. Juozapo ir šv. Pijaus X pagalba, mes neabejojame, jog esame ištikimi Romos Katalikų Bažnyčiai, visiems šv. Petro įpėdiniams ir kad esame fideles dispensatores mysteriorum Domini Nostri Jesu Christi in Spiritu Sancto (ištikimi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus paslapčių valdytojai Šventojoje Dvasioje).“
Arkivyskupas tai parašė ne maišto dvasia – veikiau kaip raginimą visiems, kurie nori kovoti už Kristų Karalių. Tą pačią deklaraciją siūlau ir aš kaip savo kovos šauksmą kovoti už Jį.
Baigdamas šį laišką, noriu pakviesti vėl sutelkti dėmesį į Jėzų Kristų. Bažnyčia yra Jo, Mišios yra Jo, Jis paaukojo save Tėvui kartą ir visiems laikams už mūsų sielų išganymą. Pasipriešinkime bet kokiems tolesniems bandymams sumažinti mūsų dėmesį Jam ir vietoj to patraukime visą Bažnyčią – įšventintuosius, vienuolius ir pasauliečius – giliau pažinti Jį „laužant duoną“. Ir skelbkime pasauliui, kad Jėzus Kristus yra visų Išganytojas ir Viešpats.
O savo kolegoms vyskupams cituoju popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „Turime ginti tiesą bet kokia kaina, net jei vėl liksime tik dvylika.“
Tegul Visagalis Dievas jus laimina, o mūsų šventoji ir Nekaltai Pradėtoji Motina tegul jus saugo ir visada veda pas savo dieviškąjį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Vyskupas Josephas E. Stricklandas
Vyskupas emeritas
