Tikrovės atpažinimas, kai ją pamatome
Kalbant apie Šv. Pijaus X broliją (FSSPX) ir arkivyskupą Marcelį Lefebvre'ą jau sunaudota daug rašalo, ir, manau, kad istorijos eigoje apie tai bus prirašyta dar daugiau.
Ar jie yra schizmatikai? Ar Lefebvre'as buvo atsiskyrėlis? Ar jis buvo maištininkas? Ar teisingai pasielgė popiežius Jonas Paulius II? Ir taip toliau.
Kad ir kiek argumentų būtų pateikta, kad ir kiek dokumentų būtų paskelbta, kad ir kiek diskusijų būtų laimėta ir pralaimėta, yra tų, kurie mato tiesą apie FSSPX, ir tų, kurie jos nemato.
Kai iškeliama „komunijos“ [su Katalikų Bažnyčia] tema, Marcelio Lefebvre'o kunigų armijos niekintojai tampa lyg gnostiniais matematikais, samprotaujančiais apie skirtingus bendrystės laipsnius, tarsi priklausymas Kristaus nuotakai būtų laipsnio ar procentinio punkto klausimas.
Jei popiežius yra palankus FSSPX, jie gali sakyti: „Na, saulė šviečia, o aš esu geros nuotaikos, todėl, mano skaičiavimais, šiandien brolija turi apie 89 komunijos procentinius punktus.“
Deja, kai lauke debesuota, o vyskupas parašo nemalonų laišką, nes nenori tradicijos savo vyskupijoje, ką gi, tą dieną Lefebvre'as ir jo kunigai niekeno nepaskirtų inkvizitorių akyse nuo teigiamo procentinio įvertinimo pereina prie neigiamo.
Yra toks posakis apie Dievo egzistavimą: „Tikinčiajam įrodymas nebūtinas, o ateistui įrodymas neįmanomas.“
Nors dėl šio posakio galima diskutuoti, jis įtikinamas, nes apeliuoja į labai paprastą tikrovę. Tai yra Tikėjimo tikrovė.
Čia nekalbu apie kokį nors amorfišką ir nežemišką jausmą ar miglotą tikėjimą kažkuo įsivaizduojamu. Tikėjimas yra konkretus tikėjimas tuo, ką žinome esant tikra, bet ne visada galime pamatyti.
Aš žinau, kad Dievas yra tikras, nes protas visiškai aiškiai rodo, kad taip turi būti. Žinau, kad turiu pasitikėti savo proto gebėjimu, nes negaliu pateikti argumentų prieš pasitikėjimą juo, nepasinaudodamas pačiu protu.
Visa tai reiškia, kad yra tam tikrų tiesų, kurios yra tiesiog akivaizdžios, ir mes pasirenkame jas matyti arba ne.
Tad kodėl kai kurie žmonės nemato akivaizdžios tiesos, kad FSSPX yra tiesiog katalikai?
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad gyvename keistu ir nenormaliu laiku. Tokiu laikotarpiu, kai bandyti gyventi taip, kaip gyveno tavo protėviai katalikai, reiškia nesutapti su vyraujančia Bažnyčios srove. Tai beprecedentis laikas, todėl suprantama, kad kyla ir precedento anksčiau neturėjusios tikrovės.
Tačiau yra priežastis, manau, labai svari priežastis, paaiškinanti neapykantą FSSPX.
Bažnyčios kančia
Prisiminkite, kada Kristus ėjo į savo Kančią.
Kiek krikščionių tuo metu buvo prie kryžiaus? Žinome, kad kartu su Kristumi buvo Mergelė Marija, apaštalas Jonas ir Marija Magdalietė.
Marija yra Bažnyčios įvaizdis, o Bažnyčia yra Jaunikio, kuris yra Kristus, nuotaka. Žinoma, jų sąjunga nėra santuokinė, tačiau ji yra Kristaus ir Bažnyčios santuokos įvaizdis, lygiai kaip Kristus ir Marija yra pirmosios poros, Naujojo Adomo ir Naujosios Ievos, įvaizdis.
Marija yra ten, nes negali būti atskirta nuo savo Sūnaus, net kai Jis nukryžiuotas.
Kai ietis pervėrė Kristaus šoną, išsipildė Simeono pranašystė: „Kalavijas pervers ir tavo sielą...“
Kristus yra nukryžiuotas, bet tam tikra prasme ir Marija, nes ji dalijasi tomis kančiomis, jos Nekaltąją Širdį perveria Sielvartas, kuris nužudė jos Sūnų.
Marija Magdalietė atstovauja mums, pasauliečiams. Ji yra nusidėjėlė, atsivertusi nuo prakeikimo ir vėliau sekanti Kristumi, išpildanti tai, ką sakė šventasis Paulius, rašydamas, kad ji užpildo „tai, ko trūksta Kristaus kančioms“ (Kol 1, 24).
Marija Magdalietė atgailauja Kryžiaus papėdėje, kaip Marija, Dievo Motina, kenčia kartu su savo Sūnumi.
Toliau yra mylimasis Jonas.
Didįjį ketvirtadienį Kristus įšventino į vyskupus dvylika vyrų, o po dienos tik vienas buvo rastas prie Jo šono, kai Jis mirė.
Jonas nebuvo popiežius, popiežiumi buvo Petras, tačiau Petras prieš saulei patekant tris kartus išsižadėjo Viešpaties[1].
Marija Magdalietė nėjo kartu su Jonu prie kryžiaus, nes norėjo atsiskirti nuo Petro. Lygiai taip pat ir katalikai, kurie Bažnyčios kančios metu seka paskui Marcelį, tai daro ne tam, kad atsiskirtų nuo Petro įpėdinio. Abiem atvejais jie skausmingai priima Kristaus kančias ir Petro išdavystės sunkumus.
Taigi matome, kad, kai Jaunikis nukryžiuojamas, o Nuotaka kenčia kartu su Juo, pasauliečiai su liūdesiu žvelgia toliau, o visi, išskyrus vieną vyskupą, pabėga.
Naujojo Testamento tipologija
Šventasis Raštas mums pateikia pavyzdžių, kas įvyks Bažnyčioje.
Prieš daugelį metų Fultonas Sheenas apie tai kalbėjo per pamokslą, kuriame aiškino, kad Bažnyčia išgyveno įvairias mirtis ir prisikėlimus, žinoma, metaforiškus, bet vis dėlto giliai tikrus.
Prasminga, kad norėdami dalyvauti Kristaus gyvenime, turime tam tikru būdu dalyvauti Kristaus mirtyje, nes tai buvo Jo gyvenimo dalis. Tai neišvengiama.
Taigi matydami, kad Bažnyčia išgyvena tam tikrą mirtį, neturėtume bijoti, nes Mistinis Kristaus Kūnas, žinoma, dalyvaus Kristaus kančiose.
Marcelis Lefebvre'as tai suprato, jis puikiai žinojo, kad Bažnyčia išgyvena savo kančią.
Jis ne tik tai suprato, bet ir žinojo, kad nėra netikėta, jog popiežius, Petro įpėdinis, nedalyvavo Bažnyčios nukryžiavime. Visai kaip Šventajame Rašte.
Po Susirinkimo buvo aišku, kad į Bažnyčią įsiskverbė „šėtono dūmai“, kaip sakė popiežius Paulius VI. Popiežiai žinojo, kas vyksta, nes matė, kaip „Naujasis pavasaris“ atnešė pašaukimų ir katalikiškų šeimų mirties žiemą.
Bažnyčios kančia buvo akivaizdi, tačiau Petras nenorėjo sekti paskui Kristų iki kryžiaus.
Lefebvre'as buvo vyskupas, o tai reiškia, kad jis buvo apaštalas. Jis, kaip ir Jonas, buvo prie Kryžiaus, kai visi kiti pabėgo, kartu su Mergele Marija, kuri gaivino kiekvieną jo žingsnį.
Kartu su Lefebvre'u, XX a. mylimuoju apaštalu, buvo ir nedidelis Bažnyčios likutis, verkiantis dėl sunkios Kristaus nuotakos padėties, kai iš jos tyčiojosi ir šaipėsi pasaulis, panašiai kaip Marija Magdalietė buvo ten, kai iš Kristaus tyčiojosi pasaulį valdžiusi Romos imperija.
Jei Bažnyčią apėmė velniška dezorientacija, tai ar turėtume stebėtis, kai, priartėję prie Kryžiaus, pamatysime, kad ten beveik nėra nė vieno, kuris paguostų mūsų Viešpatį?
Įsivaizduokite, koks absurdas būtų siūlyti, kad Petras galėtų ekskomunikuoti Joną, nes jis nesekė paskui jį nuo Kryžiaus.
Tam tikra prasme tai, kad taip atsitiko, turėtų mus paguosti. Mus turėtų guosti žinojimas, kad dabartinė kančia iš tiesų yra kančia pagal Šventojo Rašto paveikslą.
Tai reiškia, kad po to seks Prisikėlimas, kuriame išvysime Petrą su jo trigubu meilės ir atsidavimo mūsų Viešpačiui pareiškimu po trigubo išsižadėjimo ir palikimo.
Bloga valia ir Tradicijos kritikai
Lefebvre'o kritikai šaipysis iš šių pastabų ir nušluos jas į šalį kaip kvailystes, manydami, kad neįmanoma, jog mūsų laikai yra kančios laikai ir kad Jonas buvo vadinamas Marceliu. Bus sakoma, kad tradicionalistai, mylintys Marcelį ir tikintys, kad jis yra šventasis, yra ne kas kita, kaip piktavaliai. Jie atmes mano žodžius kaip fantaziją, neturinčią pakankamai išnašų.
FSSPX priešų nuomone, sakyti tokius dalykus, kokius pasakiau, yra nesąmonė, nes aš nuėjau per toli ir pasakiau dalykus, kurių nėra.
Galbūt Bažnyčioje reikalai ir blogi, bet tikrai ne tokie blogi, sako jie.
Jie mano, kad kai tokie žmonės kaip jūs ir aš atkreipiame dėmesį į rimbo smūgius, kuriuos Kristaus Kūnas gauna per šį dešimtmečius trunkantį Didįjį Penktadienį, mes keliame skandalą ir nematome dalykų aiškiai.
Tačiau iš tikrųjų taip elgiamės todėl, kad stipriai mylėdami Kristų ir Jo Nuotaką, negalime nesekti Golgotos keliu.
Į Bažnyčios žaizdas atkreipiame dėmesį ne todėl, kad nekenčiame Bažnyčios, lygiai taip pat, kaip negalima sakyti, kad kas nors nekenčia Kristaus, nes atkreipia dėmesį į Jo šventąsias Žaizdas.
Ne mes suduodame rimbu Mistiniam Kūnui, bet būtent mes vadinsime rimbą rimbu, o ne apsimetame, kad žiema yra pavasaris. Mes verkiame dėl rimbo, žinodami savo nuodėmes, ir darome atgailą.
Piktavaliai nematys Lefebvre'o tokio, koks jis iš tiesų buvo, nes tai reikštų, kad jie turės pripažinti, jog egzistuoja dabartinė mirtis, kuri iš tiesų yra mirtina.
Kaip ir Kristus, kai Bažnyčia išgyvena savo kančią, ji turi iš tiesų mirti, t. y. mirti pasaulio akyse. Iš jos turi būti tyčiojamasi, ji turi būti mušama, o jos aukštieji kunigai turi palikti ją imperijų valdžiai.
Būtent tai ir įvyko po Susirinkimo, ir tai buvo kruvinas reikalas.
Geras ir blogas tikėjimas
Žinoma, yra daug geros valios katalikų, kurie nesupranta FSSPX ir nesuvokia Marcelio Lefebvre'o šventumo, bet jei jie tikrai yra geros valios, tikiu, kad pamatys, jei išstudijuos šiuos dalykus. Arba bent jau nesielgs su savo broliais katalikais taip, tarsi jie būtų už Bažnyčios ribų. Jie atiduos šiems didvyriškiems kunigams pagarbą, kurios jie nusipelnė.
Jei jie nėra geros valios, jie niekada nepamatys, bet ne todėl, kad yra nepajėgūs, o todėl, kad bijo kartu su Kristumi eiti į mirtį.
Tradicijos kelias su Lefebvre'u nėra silpnaširdžiams, jis daug kainuoja. Iš jūsų bus tyčiojamasi, jūsų bus išsižadama, būsite šmeižto ir apkalbų objektas, o vyrai, kurie apsimeta dorybingais, jus niekins.
Jus vadins „nemylinčiais“ tie, kurie visai nemylinčiai teis jūsų vidinę nuostatą ir suterš jūsų gerą vardą prilipdydami schizmatiko etiketę.
Visa tai yra projekcija.
Jie vadina jus nemylinčiais, nes jiems patiems trūksta meilės.
Jie vadina jus schizmatikais, nes nenori turėti su jumis nieko bendra. Dar daugiau, jie nenori turėti nieko bendra su Kryžiumi, ir jiems lengviau kaltinti Marcelį ir jo sekėjus nei savo pačių drąsos stoką.
Jie šneka apie tai, kad nesate „visiškoje bendrystėje“, nes jiems trūksta atviros širdies, kad iš tiesų palaikytų bendrystę su savo broliais!
Kas žino, gal šis monologas suminkštins širdis tų, kurie piktinasi Marceliu ir jo kunigais, tikiuosi, kad taip ir bus.
Tačiau bus tokių, kurie atkakliai laikysis savo kietumo ir suras dar daugiau priežasčių vis kartoti nuvalkiotus argumentus. To ir reikia tikėtis.
Kaip sakė Akvinietis: „Jei kas nors nori prieštarauti mano žodžiams, tegul tai daro ne apšnekinėdamas kitiems žmonėms, bet tegul rašo ir skelbia savo raštus, kad protingi žmonės galėtų spręsti, kas tiesa, ir tiesos autoritetu paneigti tai, kas klaidinga.“
Galiausiai nereikėtų stebėtis, kad tiek daug žmonių nekenčia Marcelio ir FSSPX, nes didieji šventieji kenčia persekiojimo laikais, o tie, kuriuos gąsdina kančia, ras būdų, kaip išvengti Kryžiaus.
[1] Tai tipologinis išsireiškimas, ir suprantama, kad Petro tarnystė prasidėjo po to, kai Bažnyčia buvo įsteigta oficialiai. Tačiau popiežius yra „Petras“, taigi Petro, išsižadėjusio mūsų Viešpaties, įvaizdis duoda pagrindo manyti, kad „uola“, ant kurios pastatyta Bažnyčia, gali susvyruoti kaip asmuo, net jei institucija išlieka.
