Šv. Alfonsas Marija Liguoris

Kun. Edmundo Naujokaičio FSSPX pasisakymas šv. Alfonso Marijos Liguorio knygos „Marijos šlovė“ pristatyme 2022 m. Vilniaus knygų mugėje.

Garbė Jėzui Kristui!

Vilniaus knygų mugėje pradedame mūsų išleistos šv. Alfonso Marijos Liguorio knygos „Marijos šlovė“ pristatymą. Esu kun. Edmundas Naujokaitis iš Šv. Pijaus X kunigų brolijos ir redagavau šią knygą.

Taigi, pernai išleidome knygą „Marijos šlovė“, bet nebuvo Knygų mugės, todėl ją pristatome dabar. Yra tam tikras susidomėjimas šia knyga, ji gana gausiai perkama, nes tai yra vienas iš tų retų klasikinės katalikų literatūros publikacijų Lietuvoje. Tokių publikacijų yra mažokai, leidžiami daugiausia naujųjų laikų autoriai. Kartais gali kilti klausimas, ar išvis laikas skaityti knygas, kai priešas už vartų? Ta realybė atitraukia visą dėmesį, tačiau mes pasiduodame pirmam įspūdžiui, kurį pirmiausia sukuria žiniasklaida, nes ypač katalikai turi prisiminti, kad lieka amžinosios temos – mūsų sielos išganymo drama. Tai yra karas už mūsų ir mūsų artimųjų sielas. Tai yra dar dramatiškiau ir tas karas yra dar labiau lemiamas nei karai už tam tikrų tautų teritorijas ir jų valstybes.

Po to turime prisiminti, kad už langų vyksta kitas karas, katalikams daug baisesnis, tai yra Katalikų Bažnyčios krizė, kuri prasidėjo po Vatikano II susirinkimo. Ir štai dabar paskelbtas vadinamasis sinodinis kelias, kurio pradžia, reikia nepamiršti, buvo Vokietijos episkopato pradėtas sinodinis kelias ir popiežius Pranciškus tiesiog išplėtė šį sinodinį kelią visai Bažnyčiai. Bet kokios yra to Vokietijos sinodinio kelio ištakos, su kokiomis idėjomis jis buvo pradėtas ir kokie jo rezultatai? Tiesiog išmuša iš vėžių visus stebėtojus, tas Vokietijos episkopatas tiesiog išnaudoja sinodalumą kraštutinei ideologijai propaguoti, puola pačius katalikų dorovės pamatus. Ir štai arkivyskupas Marcelis Lefebvre‘as, aktyviai dalyvavęs Vatikano II susirinkime ir jame vykusiose kovose dėl įvedamų modernistinių reformų, prisidėjęs prie jo dokumentų rengimo, sakė, kad tas susirinkimas yra blogiau nei Prancūzų revoliucija. Prancūzų revoliucija žudė kūnus, o ši bažnytinė revoliucija žudo sielas. Pirmaisiais metais po šio susirinkimo dešimtys tūkstančių vienuolių ir kunigų metė pašaukimus, išėjo į pasaulį ir dažnai priėmė kraštutines komunistines ideologijas. Ir Lefebvre‘as sakė: būtų buvę geriau, jeigu jie būtų žuvę kaip kankiniai, revoliucija gimdė kankinius, o Vatikano II susirinkimas negimdo kankinių, tik prisitaikėlius ir klaidatikius. Būtų buvę geriau, jeigu jie būtų savo kūnus pražudę, bet išgelbėję sielas.

Lietuva meldžiasi

Lygiai tą patį galima pasakyti apie fizinius karus, kurie siautėja aplink mus, ir apie šitą dvasinį karą. Daug geriau, jeigu žmonės prarastų kūną, prarastų valstybę, kalbą ir visus žemiškus dalykus nei kad jie prarastų sielą. Taigi tas sinodinis kelias ir apksritai paskutinė stadija tos bažnytinės krizės yra didesnė katastrofa nei bet koks, net pasaulinis, karas. Tai nėra mūsų subjektyvus vertinimas, o dvasinė tikrovė ir taip atrodo Dievo akyse šitie įvykiai. Nemanykim, kad tai, kas vyksta Vokietijoje, yra toli. Už metų kitų tai jau bus Lietuvoje ir, galima sakyti, jau skverbiasi į Lietuvą. Matome, kaip Vilniaus Bernardinų bažnyčioje vyksta pamaldos, padlaižiaujant vadinamajai LGBT bendruomenei. Prisidengiant kažkokia artimo meile ir sielovada praktiškai aprobuojama ir patvirtinama ta ideologija.

Karas vyksta, mūšiai yra čia pat. Ir ar gali juose padėti kažkokie XVIII amžiaus tekstai, ar nėra naujesnių, šiuolaikine kalba parašytų knygų apie Švč. Mergelę Mariją, kodėl mes verčiame ir lietuviškai leidžiame šv. Alfonsą Marija Liguorį? Pirmiausia, todėl, kad jis yra šventasis, o šventųjų raštai visada turi savo ypatingą ir neblėstančią reikšmę. Be to, jis yra Bažnyčios mokytojas, o tai reiškia, kad Bažnyčia jo teoriją pripažįsta kaip savą, ypač moralinės teologijos klausimais, bet taip pat ir marijologiniais klausimais. Tai vienas iš Bažnyčios mokytojų, kurie yra didžiausi autoritetai marijologinėje tematikoje. Antras argumentas, kodėl leidžiame tokį tekstą – tai konfrontacija su šių laikų kalbėsena. Svarbu ne tik tai, kas rašoma, bet ir kaip rašoma. Galbūt net svarbiau, kaip rašoma. Tai katalikiško stiliaus, katalikiškos kalbėsenos ir katalikiško mąstymo būdo mokykla. Pirmiausia turime pradėti skaityti tuos tekstus, suvokti tą dvasią, nors ji ir labai kontrastuoja su tuo, prie ko esame pripratę. Turime mokytis to mąstymo būdo, įžvelgti jo logiką ir įžvelgti, kad jis mums yra gyvybiškai svarbus ir reikalingas. Todėl jau seniai pradėjome tokių katalikiškų tekstų perleidimo darbą. To, kas anksčiau buvo parašyta, bet tiesiog buvo primiršta.

2005 m. perleidome kun. Juozo Lomano 1932 m. labiau filosofinį veikalą „Quo vadis, modernioji Europa?“. Čia kaip niekad aktualiai atskleidžiamos moderniosios Europos krizės šaknys. 2011 m. išleidome Felikso Bartkaus ir Pijaus Aleksos klasikinį katekizmą „Dievas ir žmogus“, kuris pasirodė 1953 m., ir taip pat Jeano Chapuis „Kiekvienos metų dienos apmąstymus“, kuri lietuviškai išleista buvo 1922 m. Minėtas katekizmas yra tikrai bene išsamiausias ir geriausias suaugusiųjų katekizmas lietuvių kalba. Jeano Chapuis veikalas iš to paties XVII-XVIII amžiaus – klasikinis apmąstymų rinkinys, pritaikytas prie liturginių metų. 2015 m. pasirodo Mykolo Olševskio „Broma, atwerta ing Wiescnasti“, tai yra „Vartai, atverti į amžinybę“. Mykolas Olševskis – XVIII amžiaus Lietuvos vienuolis ir tai yra praktiškai pirmoji profesionali originaliai lietuviška dvasinės literatūros knyga, kurios XVIII a. kalba jau yra sunkiai suprantama, todėl atliktas vertimas „iš lietuvių kalbos į lietuvių kalbą“ – iš XVIII a. kalbos į šiuolaikinę kalbą. 2020 m. pasirodė du tomai vyskupo Pranciškaus Būčio apologetinių raštų, tai yra bene svarbiausias Lietuvos apologetas. Apologetika yra mokslas, ginantis tikėjimo pagrindus, tikėjimo tiesas. Vyskupas dėstė apologetiką teologijos studentams ir taip pat ją populiarino tikinčiųjų tarpe, gvildeno įvairias apologetines temas. Iš tų darbų sudarėme du tomus rinktinių raštų.

Prenumeruokite Katalikų Tradicijos savaitės straipsnių apžvalgą.

Savo kalba ir stiliumi Liguorio amžininkai buvo šv. Liudvikas Grinjonas de Monforas, 2008 ir 2021 m. išleidome dvi laidas jo „Auksinės knygos“ – pagrindinių marijologinių veikalų rinktinę. Kaip jau minėta, iš tos epochos yra ir Jeano Chapuis tekstai bei Mykolo Olševskio knyga. Ko galime pasimokyti iš tos mąstysenos ir kalbėsenos? Pirmiausia, tai yra neprisitaikymo prie pasaulio mąstymo būdas ir taip pat ne impulsyvi reakcija į jį, o proakcija. Tai turėtų būti programinis principas – ne reakcingumas, reakcija prieš pasaulį, bet proakcija, agere contra, ne tik gintis, bet pulti, eiti į priekį. Afirmatyvus katalikiškų principų teigimas. Antra, galime pasimokyti antgamtinio realizmo, kuris priešpastatytas prieš to meto idealizmą. XVIII-XIX a. kaip absoliuti dogma filosofijoje įsigalėjo idealistinis mąstymas, teigiantis, kad visa ko centre yra pažinimo, žmogaus mąstymo problema, žmogus su savo galva ir savo idėjomis. Nebe realūs dalykai yra centre, nebe tikras realus Dievas Jėzus Kristus, dangaus realybė, angelai ir pragaras, išganymas, malonė, sakramentai. Visi šie dalykai nustumti į šoną, ir kas beliko net ir daugelio katalikų autorių kalbėsenoje, tai krikščioniška pasaulėžiūra, vertybės (šeimos vertybės ar kažkokios tikėjimo vertybės), po to sąmonė, katalikiška dvasia. Esą turi būti kažkokia katalikiška dvasia, kuri sklando, kuri perima kultūrą, akcentuojamas katalikiškos kultūros statymas, ypač Šalkauskio tekstuose. Viskas susiveda į dvasios, kultūros plotmę. Tai yra veikimas minėto idealizmo rėmuose ir taip toli nenuvažiuosime. Turime grįžti prie antgamtinio realizmo, kurio mokytojas yra šv. Alfonsas Liguoris.

Strateginis tokių perleidimų, ir apskritai veiklos už katalikų Tradicijos išsaugojimą, tikslas tas pats, kuris jau buvo Liguorio laikais, t. y. Apšvietos, racionalizmo amžiuje. Jeigu elitas nutolsta nuo Bažnyčios, ji turi ieškoti kitos socialinės bazės. Todėl ji kreipiasi į liaudį. Elitas tuo metu buvo įvairios monarchijos, dinastijos ir bajorija, miestiečiai bei intelektualai. Ir tuo metu buvo masinis ir labai stiprus šio elito nutolimas, todėl Bažnyčia ieškojo sąjungininko. Įvyko radikalus lūžis, buvo iš naujo atsigręžta į liaudį – ne tik kaip į aveles, kurias ganome, bet kaip į tam tikrą socialinę bazę, ant kurios Bažnyčia perkėlė savo pamatus. Elitas buvo apleidęs šitą liaudį ir reikėjo kelti jos sąmoningumą, ją organizuoti, šviesti.

Sąmoningumo kėlimas yra parodymas, kad jūs turite patys rūpintis savo sielos išganymu, savo apsišvietimu. Organizavimas yra įvairūs tretininkai, brolijos, ypač Alfonso Liguorio veikla Neapolyje ir jo apylinkėse, Tai buvo karitatyvinės savitarpio pagalbos organizavimas, milžiniškas organizacinis darbas, pionieriškas tais laikais. Lietuvoje tai prasidėjo šiek tiek vėliau, tai buvo vyskupo Valančiaus blaivybės sąjūdis, kuris buvo tikrai autentiškas ir tiek savo išorine, menine forma, tiek tekstais ir visa savo propaganda buvo liaudies judėjimas, skirtas liaudžiai ir liaudies nešamas. Švietimas – vadinamosios liaudies misijos, kuomet misionierius keliauja ne į Afriką pas egzotiškas gentis, bet misionieriauja tose tautose, kurios jau seniai pakrikštytos. Toliau mokyklos: parapinės mokyklos, liaudies mokyklų tinklas. Pamokslai paprasta kalba, skirti liaudžiai. Alfonsas Liguoris sako: aš niekados nesakau teksto, kurio negalėtų suprasti bet kuri neraštinga Neapolio namų šeimininkė. Toliau populiarioji spauda, kadangi ji pasidarė jau prieinama ir liaudies sluoksniams. Vėliau, nuo XIX a. pagrindinis šaltinis buvo periodinė spauda, o Liguorio laikais tai buvo populiarūs veikalai, kurie skirti vienu metu ir raštingiems paprastiems katalikams, ir kunigams, kurie galėtų pasinaudoti ta medžiaga katalikų švietimui. Vienas iš Liguorio klasikinių tekstų yra Selva, kas itališkai reiškia „miško medžiaga“, iš kurios gali statyti tam tikrą rūmą, t. y. tiesiog krūva citatų, medžiagos, įvairių pavyzdžių iš visos Bažnyčios istorijos, kurią galima panaudoti katechezėms, pamokslams ir t. t.

Ir būtent šitas atsigręžimas į liaudį lėmė Bažnyčios renesansą XIX a. antroje pusėje. Kai po Napoleono epochos, atrodytų, jau atėjo Bažnyčios galas, ji ne tik atgimė, bet ir perėjo į puolimą.Tai buvo tikras proakcijos laikas, misijų sprogimas, tiek Europos viduje, tiek užjūryje, vienuolinio gyvenimo suklestėjimas, Bažnyčios aktyvus užsiėmimas socialiniais klausimais, darbininkija, Mergelės Marijos apsireiškimai, ištisi maldos sąjūdžiai, atgimimas viso to, kas tam racionalistiniam elitui jau atrodė visiškai tamsių viduramžių pamiršti dalykai. Sąmoningas dalyvavimas šv. Liturgijoje, choralo atgimimas ir taip pat neoscholastinė teologija, grįžimas prie šv. Tomo... Visa tai buvo XIX a. antroji pusė ir po to plėtojosi XX a. pirmoje pusėje, bet šitą puolimą staigiai, prievartiniu būdu užbaigė Vatikano II susirinkimo reformos.

Šv. Alfonsas Liguoris buvo vadinamas Ignatius redivivus, atgimusiu šv. Ignacu, o Redemptoristų ordinas buvo laikomas atgimusiais jėzuitais. Todėl jie buvo labai persekiojami. Redemptoristų ordinas įsteigtas 1732 m., Redemptor lotyniškai reiškia Atpirkėjas, tai kunigų ordinas, ėmęsis liaudies misijų – pirmiausia Neapolyje ir jo apylinkėse, po to visoje Italijoje ir labai greitai perėjęs į Lenkiją, Čekiją, Vakarų Ukrainą, kur nuveikė milžiniškus darbus ir praktiškai pakeitė tuo metu užgniaužtą ir persekiotą Jėzuitų ordiną. Ir Bažnyčios Tradicijos judėjime redemptoristai turėjo didelę reikšmę. Turėjau su jais asmeninį kontaktą Zaickofeno seminarijoje, kurioje studijavau, ir po to teko lankytis jų vienuolyne Papa Stronsay saloje Škotijoje. Didele dalimi būtent dėka jų paramos mes galėjome išversti ir išleisti šį veikalą „Marijos šlovė“.

Galima pateikti tokią nedidelę analogiją su politika. Politikoje konservatyvios jėgos mato savo silpnumą, kad nesugeba patraukti didesnės elito dalies palaikymo ir todėl gręžiasi į liaudį, kuri taip pat turi daug ydų, dažnai yra racionali, bet didele dalimi išlaiko sveiką protą, tokį valstietišką ir miestietišką konservatyvumą. Tai yra vienintelis rezervas būtent konservatyviosioms idėjoms, kur jos gali tarpti. Sakoma, kad tai yra populizmas, kurio taip nekenčia liberalai. Bet žodis populistas turi dvi prasmes. Populistas gali būti politikas, kuris tiesiog manipuliuoja liaudies emocijomis, vengia aiškios ideologijos, realių problemų sprendimo, o tik kelia kažkokius populiarius šūkius ir siekia savo asmeninio populiarumo, balsų, valdžios, bet nieko doro nenuveikia. Tačiau žodis populizmas gali reikšti ir tiesiog liaudies mobilizaciją teisingiems tikslams ir aiškiai ideologijai. Čia galima turėti įvairų požiūrį, bet būtent buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo ideologas Steve‘as Bannonas sakė: nebijokim to žodžio, mes esame nacionalistai-populistai. Populistai būtent ta prasme, kad turime labai aiškią geopolitinę ir pasaulio viziją, turime visą klasikinę tradiciją ir klasikinius tekstus, bet juos turime išnešti ir įgyvendinti, o mūsų jėga būtent yra liaudies mobilizacija teisingiems tikslams. Tuo tikslu keliame populistinį sąjūdį visose šalyse, kuris gali nukrypti į įvairiausius kraštutinumus ir daryti savo klaidų, bet kito kelio, atrodo, nelabai yra. Lygiai tas pats yra katalikybėje – tai yra paskutinė bazė. Bet kokie pataikavimai isteblišmento formuojamai viešajai nuomonei niekur neveda.

Tačiau tas populizmas neturėtų reikšti kartelės nuleidimo, t. y. kalbėjimo miniai pataikaujančia kalba. Taip pat neturėtų reikšti nusileidimo iki žmonių lygio, kartojimo tik to, ką žmonės ir taip žino, kažkokių malonių ir aptakių dalykų, bendrybių. Mes turime jiems pateikti amžinąją Bažnyčios Tradiciją, paskatinti juos skaityti, šviestis, duoti jiems tai, ko jie neturėjo ir nežinojo. Reikia juos mokyti sveikos doktrinos, barti blogus papročius, bet rodyti, kad tai yra tų pačių žmonių interesas, o ne kad to reikia kažkokiai Bažnyčiai ar klerui. Kitaip jie tiesiog pražus, jie turi patys laisvanoriškai prisiimti tam tikrą doktrinos ir dorovės discipliną. Tai yra, galima sakyti, teritorinė gynyba, panašiai, kaip dabar yra Ukrainoje. Arba partizaninė kova dvasinėje srityje. Tiesiog reikia jiems sakyti: galite daryti, ką norite, bet jūs pražūsite ir pražus jūsų vaikai. Todėl turite burtis, nepasiduoti demoralizacijai, dezinformacijai, turite aiškiai suvokti, kas yra tikslai, turite remti gerus kunigus, tradicinius Mišių centrus, turite užversti vyskupus ir politikus peticijomis, boikotuoti visas blogas iniciatyvas, nepaisant to, ką apie jus sako ir kokią propagandą prieš jus skleidžia. Tai yra teritorinės gynybos ar partizaninio karo principas, ir nieko kito nesugalvosime, tokia yra tikrovė.

Kalbant apie senuosius tekstus, ar jie iš tikrųjų tam pasitarnauja? Atrodo, kad ten įvairios legendos, tokie tekstai, kurie skirti pamaldumui sužadinti arba, kaip sako literatūros teoretikai, tokie exempla, išvertus iš lotynų kalbos – pavyzdžiai. Pamokančios istorijos, kurios nieko bendro neturi su tikrove, istorine tiesa. Tačiau būtent Romos redemptoristai 1930 m. išleido kritinę laidą Alfonso Liguorio raštų su išsamiais komentarais, nepatingėjo surasti kiekvieną jo paminėtą šaltinį. Jie surado, kad iš tikrųjų daug jo citatų yra netikslios arba ne taip nurodyti autoriai, bet iš esmės didžioji dalis jo teiginių ir įvairių pavyzdžių bei palyginimų turi labai solidų pagrindą visoje katalikiškoje Tradicijoje, daugelis stebuklų ir istorijų yra neišgalvotos, remiasi šaltiniais ir liudijimais. Visą šitą problematiką, kuo skiriasi legendos, exempla ir tikros istorijos, aptariau Olševskio Bromos įvadiniame straipsnyje. Tai fundamentalus klausimas, kurį būtina išsiaiškinti ir suprasti apskritai prieš pradedant leisti senąją katalikų literatūrą. Ją reikia leisti su išnašomis, kurios parodytų, kad tai, kas ten rašoma galbūt tokia archajiška bei senovine kalba, patvirtina kritinė analizė. Šie tekstai nėra pasenę, yra aktualūs ir juos galime naudoti.

Tai reiškia, kad nėra taip, jog tikslas pateisina priemones. Kad esą šiai liaudies mobilizacijai mes galime naudoti anekdotines istorijas ar kažkokius pasenusius stebuklus bei apsireiškimus, o jie tegul visu tuo tiki. Nieko panašaus. Ką mes skelbiame, yra amžinoji katalikiška tiesa, ir stebuklai iš tikrųjų vyksta, tai yra istorinis faktas ir vienas iš pagrindinių apologetinių tikėtinumo įrodymų tikėjimo gynime. Todėl manome, kad tų senųjų tekstų perleidimas yra aktualus, nėra darbas veltui, kad verta juos išversti iš senovinės į šiuolaikinę kalbą. Verta priminti, kad tokie tekstai buvo, tai yra mūsų šaknys ir klasika.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.