Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. (Ef 6, 12-13)
Pastaruosius porą metų visus mus palietė nemažai vargų ir nelaimių. Pasaulį išgąsdino naujas virusas, namuose žmones užsidaryti privertė beveik visų šalių vyriausybės, o kai kuriose, kaip ir Lietuvoje, galiausiai jos nusprendė įvesti seniai nematytą savo piliečių segregaciją. Vos padėtis, atrodytų, ėmė kiek taisytis, mūsų Europos dalį ištiko dar vienas smūgis – SSRS galybę atkuri trokštančios Rusijos puolimas prieš Ukrainą.
Visais amžiais žmonės suprato, kad kiekviena tokia nelaimė – kad ir kokia būtų tiesioginė jos priežastis – kartu yra ir Dievo perspėjimas bei bausmė. Bausmė už žmonių nedorumą ir neištikimybę, ir perspėjimas, kad jei nepasitaisys, jų laukia dar baisesnis likimas amžinybėje.
Bet šiandien mes apie Dievo bausmes – ir net apie pačią amžinybę – kalbėti ir galvoti nemėgstame. Net šviesiausi socializmo, globalizmo ir kitų beprotiškiausių mūsų dienų ideologijų oponentai visas savo jėgas koncentruoja į – šiaip jau, žinoma, irgi reikalingą – politinį aktyvizmą, į šias atseit „žmogiškas“ problemas bandydami atsakyti grynai žmogiškomis priemonėmis. O didžioji dauguma mūsų apskritai tiesiog piktinasi besiskleidžiančiu blogiu prie alaus ar arbatos, dažniausiai patys po truputį, žingsnis po žingsnio pritaikydami savo gyvenimą prie visuomenėje įsivyraujančių šių ideologijų padiktuotų normų.
Nėra abejonės: materializmas, natūralizmas ir imanentizmas įveikė ir pavergė beveik visus – net ir teorinius jų oponentus. Tad kas, jei ne šie pasaulį krečiantys įvykiai, gali priversti mus susimąstyti, kad tas vidurio kelias tarp krikščionybės ir socializmo, kuriuo einame, yra saviapgaulės kelias, kelias į niekur?
Pirmas žingsnis, norint iš to kelio išsukti – pripažinti, kad viskas, kas pasaulyje vyksta, vyksta ne šiaip sau. Šiuolaikiniam agnostikui gali skambėti žiauriai, bet taip, mes patys esame kalti dėl šių nelaimių. Kalti, nes gyvenome ne kaip dera, o kaip patinka. Nes savo rajumu, gašlumu, tingumu ar puikybe užrūstinome Dievą. O Jis – norėdamas ne mūsų pražūties, o išganymo, – kol dar turime tam laiko žemėje, siunčia mums apvalančias bausmes. Kiekviena jų yra proga atsigręžti į Jį – mūsų Kūrėją ir Atpirkėją, vienintelę tikrą mūsų viltį.
Tai pripažinus, reikėtų prisiminti, kaip į panašias nelaimes atsakydavo žmonės, kuriems Dievo egzistencija – Jo visagalybė ir maloningumas, Jo teisingumas ir gailestingumas – buvo savaime suprantami dalykai, ir daryti tai, ką darydavo jie: atgailauti, atsiteisti už savo nuodėmes ir bandyti po truputį taisytis.
Didelėms kovoms laimėti reikia galingų ginklų. Komunistų, globalistų ir įvairaus plauko diktatorių siautėjimas pasaulyje yra nuolatinės kovos tarp gėrio ir blogio dalis. Šioje kovoje dalyvauja net angelų – tiek šventųjų, tiek puolusiųjų – būriai, joje kiekvieną dieną, norime to ar ne, dalyvaujame ir mes, ir ne vien tik politiniu aktyvizmu. Svarbiausia, ką galime padaryti, tai pasiryžti iš tiesų gyventi geriau, padaryti tai, ko reikia ne tik gamtinėje, bet ir antgamtinėje tvarkoje. Pabandyti iš tiesų padaryti tai, ko reikia. Papasninkauti. Penktadienį nevalgyti mėsos. Sekmadienį nueiti į Mišias. Pasielgti ne kaip noriu aš, o kaip nori Dievas, kuris yra tikras, daug tikresnis už visą šio pasaulio blizgesį ir šešėlius.
Galbūt tai ir keistai nuskambės mūsų dienų racionalizmo persmelktai vaizduotei, bet tikra mūsų atgaila ir pasiryžimas taisytis gali padėti Ukrainai labiau nei žydrų ir geltonų lempučių degiojimas. Žinoma, jis daug labiau padės ir mums patiems.
Gal ne vienas paklaus: kodėl turėčiau pasitikėti Katalikų Bažnyčios siūlomais vaistais, jei pačioje Bažnyčioje įsigalėjęs tas pats tingumas, tas pats lėkštumas, galų gale – tas pats materializmas? Jei kartais atrodo, kad net patiems kunigams nerūpi, kad jų žmonės siektų kažko daugiau nei tik pernelyg neišsišokančio, ramaus buržuazinio gyvenimo? Taip, tai tiesa. Įvairios ideologijos smarkiai iškraipė ne tik daugelio tautų, bet ir Bažnyčios, jos žmogiškosios pusės, veidą.
Bet žmogiškasis Bažnyčios elementas, su visomis jos narių silpnybėmis ir niekšybėmis – su kuriomis, žinoma, būtina kovoti – niekaip negali ir neturi užgožti to lobio, kurį ji yra paveldėjusi iš savo Dieviškojo Steigėjo. Neturi jis užgožti ir tų žodžių, kuriuos Jo Nekaltoji Motina yra perdavusi Lurdo regėtojai šv. Bernadetai: „Atgailos, atgailos, atgailos!“ Nėra laiko, kuriam šie perspėjimo žodžiai netiktų. Nėra laiko, kuriam jie tiktų labiau nei šiandienai. Tereikia apsispręsti, kurioje pusėje esi, iš kur lauki išsigelbėjimo, ir kokių priemonių reikia imtis tau pačiam. Nėra kito kelio į Dangų ir nėra net kito kelio į lietuvių tautos išlikimą žemėje, nes Dievas tiesiog nušluos tuos, kurie mano, kad savo jėgomis sukurs žemėje rojų, kaip tai jau daug kartų yra padaręs – ir ko, deja, prašyte prašosi ištisa mūsų karta.
Keiskimės į gera, nes nusidėjome iš nežinojimo, kad nebūtume staiga užklupti mirties dienos, kai ieškosime valandėlės atgailai ir negalėsime rasti. Pažvelk, Viešpatie, ir pasigailėk, nes tau nusidėjome.
(Tradicinė pelenų barstymo apeigų antifona)
