2012 m. skaitytose nuostabiose Giffordo paskaitose „Dievo veidas“ (angl. The Face of God) britų filosofas ir kompozitorius Rogeris Scrutonas kalbėjo apie šventyklų ir pastatų „išniekinimą“, kai vengiama žmogiškų proporcijų, kultūrinių nuorodų ir grožio turtingumo, o pasirenkamos tuščios, mašiniškos, beasmenės savybės. Ši studija yra nepaprasta; trumpame straipsnyje negaliu jos išsamiai pristatyti, tačiau labai rekomenduoju šią knygą, kuri yra viena įdomiausių knygų iš tų, kurias teko skaityti per ilgą laiką. Scrutonas atkreipia dėmesį į ikonoklastinį siekį, kuris dominuoja jau maždaug šimtmetį:
„Šventos vietos yra pirmosios vietos, kurias naikina užkariautojai ir ikonoklastai, kurių niekas labiau nežeidžia nei priešo dievai. Ir mes turėtume pripažinti, kad didžioji dalis šiandieninio mūsų aplinkos naikinimo yra sąmoningas, apgalvoto išpuolio prieš senas ir niekinamas ramybės formas rezultatas. Nes yra du paplitę požiūriai į statybą: įsivietinimo požiūris ir griovimo požiūris. Kai įsikuriame kurioje nors vietoje, dažnai mes pritaikome savo gyvenimą prie esamo ir jau pašventinto čionykščio modelio, stengiamės perimti tvarką, kurią nustatė prieš mus gyvenę žmonės, ir gerbti vietos dvasią: šia prasme, kaip nurodo Heideggeris svarbioje esė [„Statyba, būstas, mąstymas“], statyti reiškia gyventi. Tačiau ikonoklastas siekia senus dievus pakeisti naujais, išnaikinti kraštovaizdį ir pažymėti vietą savo pasipriešinimo ženklais. Šią ikonoklastinę dvasią galima įžvelgti daugybėje šiuolaikinių projektų – ne tik beveidėse naujų tipų pastatų sienose, bet ir niūriose, kraštovaizdį graužiančiose įkyriose vėjo jėgainėse ar postmodernistinėse dėmėse, kurias į nusistovėjusias urbanistines schemas sąmoningai įterpia tokie architektai kaip Danielis Libeskindas ir Thomas Mayne'as.“ (p. 123-24)
Turėtume akimirkai stabtelėti ir pažvelgti į kai kuriuos Scrutono paminėtos architektų poros darbus. Štai dvi postmodernistinės dėmės, Libeskindo įterptos į klasikines struktūras, panašios į geometrinius auglius arba į mizantropiško milžino numestus metalo šiukšlių gabalus:
O štai Billo ir Melindos Gatesų salė Kornelio universitete, kurią suprojektavo Mayne'as:
Pagrindinė Scrutono įžvalga yra ta, kad ikonoklazmas yra „praeities dievų“, t. y. iki šiol egzistavusios religijos (ir, platesne prasme, religijos pagimdytos ir maitinamos kultūros), atmetimas. Modernistinė bažnyčių architektūra nėra tiesiog naujas būdas daryti dalykus; tai yra ryžtingas tradicinių būdų atmetimas, todėl neišvengiamai atmetama senųjų būdų prasmė. Tai nauja simbolių sistema, skirta pakeisti senąją sistemą.
Praėjusią savaitę pasklido dviejų ypač bjaurių katalikų bažnyčių, kurių architektai gavo Popiežiškosios akademijos apdovanojimą už sakralinę architektūrą (žr. čia), kurį jiems tiesiogiai įteikė popiežius, nuotraukos. Jis „sveikino Popiežiškosios akademijos apdovanojimo laureatus už jų indėlį į sakralinę architektūrą“:
„Aukso medaliu apdovanota Florencijos studija OPPS Architettura už darbą atnaujinant koplyčią Romoje, priklausančią Šventųjų Pranciškaus Asyžiečio ir Kontrynos Sienietės fondui. Sidabro medalis atiteko architektei Federicai Frino už naujos bažnyčios, skirtos šventajam Tomui, projektą centrinės Italijos Pontedros mieste. Popiežiškieji akademiniai apdovanojimai buvo skiriami remiantis „maldai skirtų erdvių projektavimo, įrengimo, liturginio pritaikymo, atnaujinimo ir pakartotinio panaudojimo, atsižvelgiant į naujus reikalavimus ir šiuolaikinę architektūrinę kalbą“, kriterijais.
Štai aukso medalio laimėtojo projektas:
O čia sidabro medalio laimėtojo kūrinys:
Skaitytojai turbūt prisimena, kad gegužės mėnesį du straipsnius skyriau tradicinių ir modernistinių bažnyčių skirtumams atskleisti ir paaiškinti, kodėl vienoms sekasi, o kitoms ne (žr. čia ir čia). Be abejo, šie popiežiaus apdovanojimus pelnę architektai, kad ir kaip jų projektai būtų kupini IKEAklazmo, nusipelno būti vadinami „grynaisiais modernistais“, kurie visiškai išvengia gėdos būti atsilikėliais. (Ar galime bent pažnabždomis išsitarti, kad jie iš tikrųjų yra tokie atsilikėliai, kokie tik gali būti, turint omenyje, kad bažnytinis modernizmas buvo madingas – tiek, kiek jis apskritai buvo madingas – prieš kelis dešimtmečius, o šiandien dažniausiai sukelia nuobodų žiovulį arba pasibjaurėjimą?)
Nereikėtų stebėtis, kad popiežius Pranciškus apdovanoja tokią architektūrą ar kad jis beveik kasdien Mišias laiko neįtikėtino bjaurumo koplyčioje: tai architektūra, kuri įkūnija ir primena naująją katalikybę, jo nuomone, atsiradusią Vatikano II Susirinkime, kuris drąsiai žengė nauju keliu – tokiu nauju, kad ši Bažnyčia turi atsisakyti senųjų kulto formų[1].
Novus Ordo, kaip jau išsamiai parodžiau, labai sumenkina Švenčiausiosios Trejybės ir Kristaus dieviškumo išpažinimą. Nesvarbu, ar tai buvo tyčinis, ar atsitiktinis veiksmas, šis turinio ištrynimas sudarė sąlygas atsirasti tam, kas atrodo kaip naujoji „trejybė“, išpažįstama religijos, kurios simboliu yra minėtos apdovanojimus pelniusios koplyčios: Tėvo-Motinos-Kito Nežinomybės, Humanum/Humanitas ir Laiko Dvasios kultas. Dievas be veido; Dievas su kiekvieno vyro ir moters veidu;[2] Dievas, kuris juda ir vystosi, hegeliškai, kartu su laiku.
Tai savo ruožtu parodo, kaip puikiai čia tinka Pačamamos spektaklis: jis nėra keistas vienkartinis atvejis, skirtas popiežiaus aiškintojams, kurie iki laikų pabaigos bus užsiėmę pasiteisinimų gamyba, bet veikiau iškalbingas ir būdingas naujojo dievo garbinimo elementas: Jį / Ją / Tai / Juos reikia rasti visose religijose ir tuo pačiu metu nė vienoje, juk apdovanojimus pelniusios koplyčios yra kvazi-omni-religinės, nes iš esmės yra tuščios ir todėl „atviros“, laukiančios, kol bus užpildytos bet kokiu turiniu, kuriuo jas pripildys „netikėtumų Dievas“. Tuščią sostą turi užimti bet kas, kas jaučiama ar suvokiama kaip „šventa“ kurioje nors konkrečioje kultūroje.
Todėl popiežius gyrė Zairo apeigyną kaip „teisėtą vienintelio Romos apeigyno adaptaciją“. Jis paskatino majų apeigyną, pagal kurį kai kuriose Meksikos bažnyčiose įrengiamas antrasis Motinos, prieš kurią visi nusilenkia, altorius (žr. išsamų Maike'o Hicksono reportažą čia). Jis išreiškė susidomėjimą Amazonės apeigynu. Jis nesustabdė nei Belgijos, nei Vokietijos vyskupų nuo paraliturginių gėjų palaiminimų kūrimo. Jei, galų gale, būtent tai jie nori įtvirtinti savo tuščiame soste ir jei tai jiems tinka jų modernume, kas mes tokie, kad galėtume teisti? Tegul teisia Tėvas-Motina-Kitas-Nepažįstamasis, Humanum/Humanitas ir Laiko Dvasia. Iš tiesų ši „trejybė“ tai jau įvertino teigiamai, leisdama tam įvykti. (Prisiminkime pasmerktą 59-ąjį Pijaus IX išleisto Klaidų sąvado (Syllabus) teiginį: „Teisė susideda iš materialaus fakto. Visos žmogiškosios pareigos yra tuščias žodis, o visi žmogiškieji faktai turi teisės galią.“)
Žmonės dažnai nurodo popiežiaus Pranciškaus entuziazmą liaudiškoms pamaldoms kaip jo katalikiškumo požymį. Tačiau, atsižvelgdamas į jo paramą sinkretizmui ir indiferentizmui, manau, galime aiškiau matyti, kad jis remia liaudiškąsias pamaldas, nes jos rodo tam tikros rasinės ar kultūrinės grupės „autentišką religingumą“ – kad ir koks jis būtų. Kitaip tariant, bet koks „gyvas“ religinis reiškinys yra geriau už tariamai „mirusį“ reiškinį, pavyzdžiui, tradicines lotyniškas Mišias, kurios yra mirusios ne pagal kokį nors protingą ir suprantamą kriterijų (vertinant protingai ar intelektualiai, jos tiesiog trykšta gyvybe!), bet pagal pozityvistinį fiat tų, kurie nori, kad jos būtų mirusios, nes atmeta jų antipliuralistinius principus ir dogmatinį turinį. Dėl šios priežasties popiežius Pranciškus pasirodo esąs maloniau nusiteikęs žydų, musulmonų, induistų ir animistų atžvilgiu nei tradicinių katalikų atžvilgiu.
Tai, ką dabar aprašiau, gali atrodyti itin tamsi duomenų interpretacija. Norėčiau tik priminti skaitytojui, kad toks besivystantis „įkultūrinimas“ ir „pritaikymas“ į išorę / į apačią visada buvo (bent jau kai kurių žymiausių) liturgistų, sukūrusių Novus Ordo, tikslas. Nesunku rasti septintojo, aštuntojo ir vėlesnių dešimtmečių knygų, kuriose šlovingai kalbama apie beveik beribę plėtrą, kurios galima tikėtis lokalizuotoje liturgijoje, o Ratzingeris skiria daugybę rinktinių puslapių joms paneigti knygoje „Naujoji giesmė Viešpačiui“ (angl. A New Song for the Lord) ir kitur.
Savo straipsnyje „Bugnini, Roche, Grillo ir inkultūracijos pervargimas“ atpasakojau, ką man pasakojo vienas vyresnio amžiaus kunigas, prisiekdamas, kad tai tiesa (ir iš visko, ką apie jį žinau, neturiu jokio pagrindo abejoti jo pranešimo tikrumu; jis sutampa su daugeliu kitų panašaus pobūdžio liudijimų). Septintajame dešimtmetyje jis studijavo Romos Sant'Anselmo mokykloje ir turėjo retą laimę vieną dieną pietauti su Bugnini prieš pat pastarojo ištrėmimą. Po ilgų pokalbių Bugnini grįžo prie savo pomėgio – liturginės reformos – ir pasakė jaunam studentui štai ką:
„Reikia suprasti, kad naujoji liturgija apima tris etapus. Pirma, turėjome pašalinti senąją tvarką. Tai daugiausia buvo septintojo dešimtmečio darbas, ir po trisdešimties metų visi bus pamiršę, kas buvo anksčiau. Antra, turėjome sukurti kažką kol kas naujo: tai, ką žmonės vadina „Novus Ordo“. Tačiau net ir tai turi išnykti, užleisdama vietą visiškam įkultūrinimui: kiekvieną liturgiją turi kurti bendruomenė savo tiesioginiams poreikiams. Jokių liturginių knygų, kaip buvo senovės Bažnyčioje! Iki 2000 metų išnyks net mano Mišios.“
Bugnini nebuvo pranašas, tačiau jis turi savo vėlesnių laikų mokinių, pavyzdžiui, kardinolą Roche, kuris vartojo būtent tokias sąvokas – tik pakeitė laiko juostą ir įpakavo ją į kiek ramesnį apvalkalą:
„Dabar turime pereiti prie antrojo etapo, kuris jau yra numatytas Sacrosanctum Concilium, t. y. liturgijos inkultūracijos arba pritaikymo kitoms skirtingoms kultūroms, išlaikant vienybę. Manau, kad šį darbą turėtume pradėti dabar.“
Ar popiežiui Pranciškui priskiriu nuoseklią ir darnią religiją? Ne. Jo religija yra milžiniška nesuderinamų ir kintančių ingredientų mišrainė. Tačiau ji turi vieną labai tvirtą pirmąjį principą: „Niekada atgal!“ Niekada, niekada nepriimti ir nevertinti tradicijos konkrečia, išplėtota, paveldėta forma, su visu iš to išplaukiančiu „konkretybės skandalu“ ir alternatyvų atmetimu. (Kaip kadaise sakė G. K. Chestertonas, pasirinkimas tuoktis su viena moterimi yra pasirinkimas nesituokti su kiekviena kita moterimi; galima sakyti, kad kiekviena iki galo išvystyta liturginė tradicija pasiekia formos ir turinio tobulumą, kuris būtinai atmeta daugelį kitų teisėtų ir, žinoma, daugelį kitų neteisėtų būdų.)
Kaip ir pati krikščionija, katalikiškoji paveldėtos tradicijos forma šio popiežiaus akyse yra užgesusi, pasenusi, pralenkta, nesvarbi, trukdanti ir šiuo požiūriu žalinga šiuolaikiniam žmogui (arba postmoderniam žmogui). Jam reikia naujų apeigų ir naujų tikėjimų. Tokia perspektyva, mano manymu, yra minties struktūroje, kuria grindžiamas Traditonis Custodes. Tai tik viena iš didesnių pontifikato, visiškai persmelkto radikaliai progresyvistinės Vatikano II Susirinkimo interpretacijos, programos dalių – pontifikato, kuris dar veiksmingesnis dėl savo peronistinės taktikos, kai prieštaringais žodžiais ir gestais skatinama bažnytinė anarchija, doktrininė sumaištis ir moralinis palaidumas, atveriant kelią triumfui tos religijos, kurios „šventa aplinka“ matoma steriliose postmoderniose koplyčiose, kuriose Jorge Mario Bergoglio jaučiasi kaip namie.
[1] Tą patį galima įžvelgti ir tame, kad pirmenybę jis teikia bjauriems liturginiams apdarams. Romos Bažnyčios, šimtmečius puoselėjusios aukštąją kultūrą ir ją paveldėjusios, širdyje nesirinkti grožio yra ideologinis pareiškimas – non serviam.
[2] Praėjusią savaitę, kovo 15 d. bendrosios audiencijos metu Pranciškus teigė: „Kas Bažnyčioje svarbesnis: vienuolė sesuo ar paprastas žmogus, pakrikštytasis, nepakrikštytasis, vaikas, vyskupas? Jie visi yra lygūs, mes visi esame lygūs.“
