Kad ir kaip lengva kritikuoti popiežiaus Pranciškaus veiksmus ir pareiškimus, ypač palyginus su tuo, kaip popiežiai tradiciškai kalbėdavo ir elgdavosi, jo pontifikatas nėra visiškai kitoks nei jo pirmtakų. Jis taip pat primygtinai pabrėžia pasaulyje esantį moralinį nuosmukį, dažnai apibūdinamą apokaliptiniais tonais.
Popiežius Pranciškus paskelbė apaštališkąjį paraginimą Laudate Deum, vadinamą 2015 m. enciklikos Laudato Si tęsiniu. Nenorėdamas sumenkinti naujausio jo dokumento reikšmės, turėčiau pažymėti, kad jis nebuvo parašytas kaip enciklika, kurios dogminė vertė tradiciškai laikoma aukštesne nei apaštališkojo paraginimo. Tačiau Amoris Laetitia taip pat buvo parašyta kaip paraginimas, ir visi žinome, kuo tai baigėsi. Be to, dokumentas yra skirtas ne Bažnyčiai ar vyskupams, o „visiems geros valios žmonėms“.
Nesu teologas, tačiau man atrodo, kad jei popiežius kreipiasi dokumentu į „visus geros valios žmones“, neturėtume jo žodžių laikyti katalikišku mokymu, išskyrus į dokumentą šen ar ten pakliuvusias kokias nors Bažnyčios doktrinos daleles. Galiausiai Laudate Deum labiau primena progresyvaus politiko parašytą nuomonę Pasaulio ekonomikos forume ar Jungtinėse Tautose, o ne Katalikų Bažnyčios mokymo dokumentą. Netgi tėvas Raymondas de Souza savo straipsnyje Catholic Register išsireiškė taip pat, o tai daug ką pasako, turint omenyje, kad de Souza darė viską, kad pateisintų popiežiaus Pranciškaus dalyvavimą tikroje raganavimo ceremonijoje per jo tragišką vizitą Kanadoje praėjusiais metais.
Pats dokumentas yra apokaliptinio pobūdžio. Po kelių gražių žodžių pirmoje pastraipoje, antroje popiežius teigia: „[...] pasaulis, kuriame gyvename, griūva ir galimai artėja prie lūžio taško“. Tai, kad popiežius primygtinai pabrėžia civilizacijos nuosmukį, nėra nieko nauja, o tam tikromis aplinkybėmis tai netgi pagirtina.
Pavyzdžiui, paimkime pirmąją popiežiaus šventojo Pijaus X encikliką E Supremi, kuri buvo išleista lygiai 120 metų prieš Laudate Deum, 1903 m. spalio 4 d. Pijus X enciklikos pradžioje rašo:
„Mus be galo gąsdina katastrofiška šiandieninės žmonių visuomenės būklė. Juk kas gali nematyti, kad šiuo metu visuomenė labiau nei bet kuriame ankstesniame amžiuje kenčia nuo baisios ir giliai įsišaknijusios ligos, kuri, kasdien plėsdamasi ir grauždama jos vidų, tempia ją į pražūtį?“
Kaip galite įsivaizduoti, liga, dėl kurios nerimauja popiežius Pranciškus, yra visiškai kitokia nei ta, dėl kurios nerimavo Pijus X. Popiežiui Pranciškui tai yra „pasaulinė klimato krizė“, kuri grasina sužlugdyti Chardino Omega taško siekį; tuo tarpu liga, apie kurią kalba Pijus X, yra „atkritimas nuo Dievo“. Pranciškui tai anglies dioksido kaupimasis, kuris grasina pasmerkti pasaulio sielą. Pijui X tai buvo erezijos ir nuodėmės kaupimasis, grasinantis pasmerkti kiekvieno žmogaus sielą.
Atmetus valdančiojo pontifiko teiginius apie ekologinę gamtos pasaulio būklę – dėl kurių karštai ginčijamasi, nors popiežius nemažą dokumento dalį skiria klimato atšilimo „neigėjams“ paprotinti – net jei būtų tiesa, kad mums gresia tam tikra klimato katastrofa, vis tiek būtų klaidinga sutelkti dėmesį į gamtos pasaulį kaip į problemos sprendimo būdą.
Akimirką įsivaizduokime, kad mes iš tiesų naudojame per daug išteklių, vartojame per daug plastikinių šiaudelių ir kad karvių vidurių pūtimas iš tiesų kelia didžiausią grėsmę žmonijai nuo juodojo maro laikų; net jei visa tai būtų tiesa, problemos priežastis būtų nuodėmė ir atkritimas nuo Dievo.
Išteklių eikvojimas, ežerų užpildymas nuodingu dumblu ar bet kokios kitos nuodėmės prieš Gają kyla iš žmonių elgesio. Neįmanoma nusidėti žemei, nes žemė neturi sielos, tačiau galima sakyti, kad įmanoma nusidėti savo artimui išnaudojant ar naikinant vieną ar kitą išteklių, nuo kurio priklauso jo sveikata ir gerovė. Prašau nesuprasti mano minties taip, tarsi čia pasisakyčiau už kokią nors aplinkosauginę pasaulėžiūrą. Noriu tik pasakyti, kad neįmanoma, jog Pranciškaus raginimas imtis veiksmų klimato srityje išspręstų problemą, net jei jis teisus dėl klimato būklės!
Ironiška, bet popiežius Pijus X siūlo geresnį sprendimą, kaip rūpintis mūsų „bendraisiais namais“, nors jis nė žodžio nekalbėjo apie anglies dioksidą ar tirpstančius ledynus. Taip yra todėl, kad Pijus X suprato, jog blogis – visas blogis – į pasaulį atėjo per nuodėmę, o tai, kaip de fide tiesą, žinome iš Šventojo Rašto.
Jei vargšai kenčia nuo ekologinių nelaimių, kurias dar labiau apsunkina blogi kapitalistai, tuomet reikia keisti širdis tų, kurie išnaudoja vargšus ir nekreipia dėmesio į jų gerovę siekdami pelno. Jei mes žudome žuvis mesdami plastikinius butelius į jūrą, turime apsvarstyti moralines pasekmes, kai darome poveikį žvejo, kuriam reikia išmaitinti savo šeimą, pragyvenimo šaltiniui. Visi šie klausimai yra moraliniai, o ne aplinkosaugos klausimai.
Žinoma, Pranciškus paliečia moralines mūsų veiklos aplinkosaugos ar ekonomikos srityse pasekmes, tačiau atrodo, kad jo siūlymai visuomet yra susiję su materialiniais arba vyriausybiniais sprendimais. Vėlgi, jei jei popiežius nori, kad atsisakytume „išmetimo kultūros“, tuomet turime atmesti nuodėmę, kuri yra didžiausia išmetimo kultūra: mes išmetame savo sielas į pragarą. Žmogus niekada nepakeis savo būdo dėl mažesnio degalų sunaudojimo; bet jis gali pakeisti savo būdą dėl deginančios sieros.
Jei popiežius Pranciškus nori pakeisti pasaulį į gerąją pusę, jam vertėtų tiesiog skelbti tikėjimą laiku ir ne laiku ir pripažinti, kad popiežiaus Pijaus X apokaliptinės pranašystės apie mūsų sielų būklę yra tikresnės ir pavojingesnės už bet kokias prognozes apie kylantį jūros lygį.
Kad ir kaip lengva čia kritikuoti Pranciškų – o jo klimato paniką skleidžiantis požiūris to nusipelno – faktas, kad pasaulis ieško pas jį savo beprotiškos klimato darbotvarkės patvirtinimo, rodo, kokią didelę galią dar vis turi popiežius. Jei prisimintume Kovido fiasko, pasaulio vyriausybėms labai patiko parodyti, kad Bažnyčios hierarchai palaikė bažnyčių uždarymus ir beveik nekovojo už bažnyčių atidarymą. Kad ir kaip buvo liūdna matyti pasaulį, patenkintą Bažnyčios veiksmais, tai taip pat parodė, kad Kristaus karališkumas vis dar svarbus, nes net ir pačioms niekingiausioms blogio jėgoms reikia Romos pripažinimo, kad jų sumanymai atrodytų teisėti.
Taip pat pasauliui reikia, kad Roma pakeistų atlaidus anglies dvideginio kreditais, tik taip klimato apgaulė gali triumfuoti. Kad ir kaip būtų gaila, jog popiežius Pranciškus naudojasi savo sakykla pasaulinėje arenoje tik tam, kad lyg papūga perpasakotų Gretos Thunberg kalbas, dar kartą matome patvirtinimą, kokią galią pasauliui vis dar turi Bažnyčia.
Jei tik popiežius pamokslautų apie tikrąją, o ne Al Gore'o apokalipsę...
