Vidutiniški žmonės yra linkę save apsupti dar vidutiniškesniais, kad galėtų juos valdyti taip, kaip jiems patinka, ir paslėpti savo vidutiniškumą. Būtent taip Bergoglio pasielgė vos tik užėmęs popiežiaus sostą. Ir tai dar kartą buvo pademonstruota mirus popiežiui Benediktui XVI.
Čia apibendrinsiu kai kuriuos pastarųjų dienų įvykius, daugiausia anekdotinius, tačiau atskleidžiančius piktą ir smulkmenišką popiežiaus Pranciškaus sielą. Kai kurie iš jų yra vieši, bet kai kuriuos man patikėjo diskretiški šaltiniai, vaikštantys Šventųjų rūmų koridoriais:
– Dar prieš paskelbiant žinią apie Benedikto XVI mirtį, iš Vatikano Šv. Mortos namų [kur gyvena Pranciškus, red.] jau pasklido įsakymai: Vatikane darbas tęsis įprasta tvarka. Kitaip tariant, „nieko ypatingo neįvyko“. Šventajame Soste dirbantys asmenys – dvasininkai ir pasauliečiai – leido suprasti, kad jei jų veikla nebus sustabdyta, kad galėtų dalyvauti bent jau laidotuvių Mišiose, jie pasiims laisvą dieną. Tuomet Šv. Mortos namai turėjo nusileisti ir priimti kompromisą: jiems bus leista dalyvauti Mišiose, bet tik iki 13 val. Po to jie turėjo grįžti prie darbų.
– Nei Vatikane, nei jo eksteritorinėse valdose, nei nunciatūrose nebuvo paskelbtas oficialus gedulas. Varpai neskambėjo, vėliavos nebuvo iškeltos iki pusės stiebo. Pastaroji detalė buvo didelė staigmena. Visos šalys taiko tokią gedulo priemonę, kai miršta svarbus asmuo. Vatikanui ir popiežiaus Pranciškaus dvarui popiežius Benediktas XVI nebuvo svarbus. Įdomu, kad, kitaip nei Vatikanas, gruodžio 31 d. vėliavas iki pusės stiebo iškelti įsakė Italija ir Didžioji Britanija.
– Šventuosiuose rūmuose vis buvo kartojama, kad įsakyta viską tęsti taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Būtent dėl šios priežasties trečiadienį popiežius Pranciškus, kaip įprasta, surengė bendrąją audienciją, kol už kelių metrų gulėjo nepalaidotas jo pirmtako kūnas. Ir jis tik labai trumpai užsiminė apie Benediktą, pavadindamas jį „didžiuoju katechezės meistru“.
– Daugelis kardinolų ir vyskupų buvo nusivylę, kad negalėjo dalyvauti procesijoje, perkeliančioje mirusio popiežiaus palaikus iš Mater Ecclesiae vienuolyno į Šventojo Petro baziliką. Bet kurioje šalyje, bet kurioje monarchijoje ši procesija pasižymi ypatingu ir griežtu iškilmingumu, net jei tai nėra valdančiojo monarcho mirtis (prisiminkime Don Chuano de Borbono, Anglijos karalienės motinos ar Edinburgo hercogo princo Filipo atvejį). Benedikto XVI palaikai buvo pervežti pilkame furgone. Nei Pranciškus, nei generalinis vikaras procesijai nevadovavo. Ėjo Georgas Gänsweinas (Benedikto asmeninis sekretorius) ir pastaraisiais metais jiems talkinusios moterys. Kurijoje tai buvo įvertinta labai blogai: „Taip nesielgiama net su žmogumi iš mažiausio Italijos kaimelio“, – pasklido griežtas įvertinimas.
– Vienas iš dalykų, labiausiai atkreipusių aplink laidotuvių koplyčią vaikščiojusių Popiežiškosios sielovados ir kitų kurijos tarnybų narių dėmesį, buvo daugybė jaunų kunigų – keli šimtai – atėjusių atsisveikinti su popiežiumi Benediktu. Visi jie dėvėjo sutanas. Vienas iš jų žemu balsu pakomentavo štai ką: „Su popiežiumi Benediktu susipažinau, kai buvau klierikas, kartu su kitais savo bendramoksliais. Žodžiai, kuriuos jis mums vis kartojo, buvo tokie: „Sunkiai mokykitės ir daug melskitės. Buvo neįsivaizduojama, kad jis mums pasakytų: „Kunigai yra vyrai, todėl daugelis jų žiūri į pornografiją.“ (pastarieji žodžiai – tai popiežiaus Pranciškaus neseniai Barselonos arkivyskupijos klierikams pasakytas komentaras).
– Taip pat labai nustebino jaunimo ir šeimų su vaikais, atvykusių pasimatyti su popiežiumi Benediktu XVI, skaičius.
– Vienas iš dalykų, labiausiai erzinusių susirinkusius vyskupus ir kardinolus, buvo kardinolo Gambetti, Šventojo Petro bazilikos arkivyskupo, atsainus požiūris. Jo šaltas ir mechaniškas elgesys švenčiant apeigas (ir jo tingus lyg ką tik iš lovos pakilusio žmogaus balsas), daugelio rubrikų nesilaikymas neliko nepastebėtas. Taip pat atstumiantis buvo Ettore Valzania, pagal profesiją dantistas, kurį tas pats kardinolas paskyrė bazilikos valdytoju ir kuris tris dienas vaikščiojo bazilikos viduje dėvėdamas džinsus ir taip priiminėjo kardinolus bei valstybių vadovus. Šis neaiškus ir vulgarus veikėjas, be kita ko, buvo atsakingas už sprendimą, kad tikintieji prie mirusio popiežiaus kūno galėtų sustoti ne ilgiau kaip dviem ar trims sekundėms, net negalėdami trumpai pasimelsti. Ar nebūtų buvę galima, pavyzdžiui, pratęsti Šventojo Petro bazilikos darbo laiko?
– Popiežius Pranciškus buvo pasiryžęs pasitraukti į savo patalpas Šv. Mortos namuose, kai tik baigsis laidotuvių Mišios. Dviem artimiausiems jo bendradarbiams teko daug ir primygtinai įkalbinėti, kad jis įžvelgtų šio gesto nepadorumą. Galiausiai jis sutiko atsisveikinti su popiežiaus Benedikto karstu Šventojo Petro bazilikos atriume, nusivilkęs pontifikalinius drabužius. Ir kategoriškai atsisakė lydėti karstą į kriptą ir ten celebruoti paskutines apeigas, kurių ėmėsi Šventosios kolegijos dekanas kardinolas Re.
– Nemaža dalis vyskupų ir kardinolų iš viso pasaulio, atvykusių atsisveikinti su popiežiumi emeritu, buvo nustebinti – ir tai pranešė savo artimiesiems – popiežiaus Pranciškaus gestų ir žodžių nedėmesingumo savo pirmtako atžvilgiu. Vienas iš jų pastebėjo: „Bažnyčios misija yra maitinti sielas, o ne burnas.“
– Vos tik sužinojus apie Benedikto XVI mirtį, iš Šv. Mortos tuoj paskelbta, kad dėl esą mirusiojo išreikštos valios laidotuvėse dalyvaus tik oficialios delegacijos iš Italijos bei Vokietijos. Tačiau problema iškilo trečiadienį, kai Valstybės sekretoriatas su nuostaba sužinojo, kad daug delegacijų iš įvairių šalių vyriausybių nusprendė dalyvauti asmeniškai. Ši žinia buvo tokia netikėta, kad tik vėlai tą pačią dieną duotas nurodymas atitinkamiems pareigūnams pasirūpinti automobilių stovėjimo vietomis tarnybiniams automobiliams, kuriais bus vežami valstybių vadovai ir ministrai.
– Valstybės sekretoriatas oficialiai pranešė delegacijas siunčiančioms šalims, kad jų atstovai turėtų susilaikyti nuo oficialios aprangos. Tai sukėlė nuostabą, nes net ir kardinolų laidotuvių atveju tokia apranga naudojama. Net ir šią garbę suteikti popiežiui Ratzingeriui buvo atsisakyta.
– Žinome, kokie dažniausiai yra žurnalistai, tačiau keletas jų vis dar išlaikė tam tikrą sąžiningumą. Viso pasaulio naujienų redakcijose ir pačioje Šventojo Sosto spaudos salėje sklandė pasakojimas, kad popiežius Benediktas visada buvo besilaikantis atstumo pontifikas, nekenčiamas arba abejingas krikščionių tautai. Daugelis iš patylomis pripažino, kad toks įvertinimas buvo klaidingas, kai pamatė, koks didžiulis ir stebinantis skaičius žmonių pastarosiomis dienomis atėjo į Šventojo Petro baziliką. Tiesą sakant, kėdžių, užpildžiusių Šventojo Petro aikštę per laidotuvių Mišias, skaičiumi Pranciškaus pontifikato inauguracinės Mišios joms prilygo tik todėl, „kad tada žmonės dar nebuvo jo pažinę“, - pakomentavo kažkuris piktas vyskupas.
Popiežiaus Pranciškaus veidas per laidotuvių Mišias, iliustruojantis šį straipsnį, pakankamai iškalbingai kalba apie jo sielos tamsą: atrodo, kad jis dalyvauja savo paties laidotuvėse.
