Annum Sacrum
Pasiaukojimas Švenčiausiajai Širdžiai
Popiežius Leonas XIII - 1899 m.
Katalikiškojo pasaulio patriarchams, primatams, arkivyskupams ir vyskupams, esantiems malonėje ir bendrystėje su Apaštalų Sostu.
Garbingieji Broliai, pasveikinimas ir apaštalinis palaiminimas!
1.
Prieš kurį laiką, kaip gerai žinote, apaštališkaisiais laiškais, laikydamiesi savo pirmtakų papročių ir nuostatų, įsakėme šiame mieste netolimoje ateityje švęsti Šventuosius metus. O šiandien, tikėdamiesi ir siekdami, kad ši religinė šventė būtų pamaldžiau švenčiama, Mes nubrėžėme ir rekomendavome stulbinantį sumanymą, iš kurio, jei visi jo laikysis su nuoširdžia gera valia, ne be pagrindo tikimės nepaprastos ir ilgalaikės naudos pirmiausia krikščionijai, o taip pat ir visai žmonijai.
2.
Jau ne kartą, sekdami savo pirmtakų Inocento Xll, Benedikto XIII, Klemenso Xlll, Pijaus VI ir Pijaus IX pavyzdžiu, stengėmės pamaldžiai puoselėti ir išryškinti tą puikiausią pamaldumo formą, kurios tikslas yra Švenčiausiosios Jėzaus Širdies garbinimas; tai ypač padarėme 1889 m. birželio 28 d. dekretu, kuriuo šio pavadinimo šventę pakėlėme į pirmosios klasės orumą. Tačiau dabar Mes galvojame apie dar ryškesnę pamaldumo formą, kuri tam tikra prasme vainikuos visą pagarbą, kurią žmonės buvo įpratę teikti Švenčiausiajai Širdžiai, ir kuri, mūsų įsitikinimu, labiausiai patiks Jėzui Kristui, mūsų Atpirkėjui. Tačiau tai ne pirmas kartas, kai buvo svarstomas sumanymas, apie kurį kalbame. Prieš dvidešimt penkerius metus, artėjant palaimintosios Margaritos Marijos Alakok antrojo šimtmečio iškilmėms, kai ji priėmė Dievo įsakymą skleisti Švenčiausiosios Širdies garbinimą, Pijui IX buvo išsiųsta daugybė laiškų ne tik iš privačių asmenų, bet ir iš vyskupų, kuriuose buvo prašoma, kad jis sutiktų pašvęsti visą žmoniją Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Tuo metu buvo manoma, kad geriausia šį klausimą atidėti, kad būtų galima priimti gerai apgalvotą sprendimą. Tuo tarpu atskiriems miestams, kurie to pageidavo, buvo duotas leidimas pasiaukoti, ir parengta pasiaukojimo forma. Dabar dėl tam tikrų naujų ir papildomų priežasčių Mes manome, kad tas sumanymas jau pribrendo įgyvendinti.
3.
Šis pasaulinis ir iškilmingas ištikimybės ir pamaldumo liudijimas ypač tinka Jėzui Kristui, kuris yra žmonių giminės Galva ir Aukščiausiasis Viešpats. Jo imperija apima ne tik katalikų tautas ir tuos, kurie, tinkamai nuplauti šventojo krikšto vandeniu, teisėtai priklauso Bažnyčiai, nors klaidingos nuomonės juos laiko klystkeliuose arba nesutikimas su jos mokymu atima iš jos globos; ji apima ir visus tuos, kurie yra neturintys krikščioniškojo tikėjimo, taigi visa žmonija iš tiesų yra Jėzaus Kristaus valdžioje. Juk Tas, kuris yra Dievo Tėvo Viengimis Sūnus, esantis su Juo tos pačios prigimties, Jo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas (Žyd 1, 3), būtinai turi visa, ką ir Tėvas, taigi ir suverenią valdžią visiems daiktams. Štai kodėl Dievo Sūnus taip kalba apie save per pranašą: „Jis mane paskyrė karaliumi Sione, savo šventajame kalne... Viešpats man tarė: Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau. Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, visus žemės pakraščius tavo nuosavybe“ (Ps 2). Šiais žodžiais Jis pareiškia, kad turi iš Dievo valdžią visai Bažnyčiai, kurią reiškia Siono kalnas, taip pat ir likusiam pasauliui iki pat jo pakraščių. Kuo remiasi ši suvereni galia, pakankamai aiškiai parodo žodžiai: „Tu esi mano Sūnus“. Juk vien dėl to, kad Jis yra Sūnus visų Karaliaus, Jis taip pat yra visos savo Tėvo valdžios paveldėtojas, iš čia ir žodžiai – „Padarysiu tautas tavo valdomis“, kurie panašūs į apaštalo Pauliaus pavartotus žodžius: „kurį jis paskyrė visa ko paveldėtoju“ (Žyd 1, 2).
4.
Tačiau dabar turėtume ypatingai atkreipti dėmesį į Jėzaus Kristaus pareiškimus, padarytus ne per apaštalus ar pranašus, bet Jo paties žodžiais. Romos valdytojui, kuris Jo paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“, Jis nedvejodamas atsakė: „Taip yra, kaip sakai“. (Jn 18, 37). O šios galios didybė ir Jo karalystės neaprėpiamumas dar aiškiau nusakomas šiais žodžiais apaštalams: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Jei tad visa valdžia buvo duota Kristui, tai iš to būtinai išplaukia, kad Jo valdžia turi būti aukščiausia, absoliuti ir nepriklausoma nuo bet kurios kitos valios, kad niekas jai nebūtų nei lygus, nei panašus: o kadangi ji buvo duota danguje ir žemėje, tai dangus ir žemė turėtų jai paklusti. Ir iš tiesų Jis veikė remdamasis šia nepaprasta ir ypatinga teise, kai įsakė savo apaštalams skelbti žemėje Jo mokymą, surinkti visus žmones į vieną Bažnyčios kūną išganomuoju krikštu ir surišti juos įstatymais, kurių niekas negalėjo atmesti nerizikuodamas savo amžinuoju išganymu.
5.
Tačiau tai dar ne viskas. Kristus viešpatauja ne tik prigimtine teise kaip Dievo Sūnus, bet ir įgyta teise. Juk būtent Jis išplėšė mus „iš tamsybių valdžios“ (Kol 1, 13) ir „atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Tim 2, 6). Todėl ne tik katalikai ir tinkamai priėmusieji krikščioniškąjį krikštą, bet ir visi žmonės, kiekvienas atskirai ir visi kartu, tapo Jam „įsigytąja liaudimi“ (1 Pt 2, 9). Todėl taiklūs yra šventojo Augustino žodžiai, kuriais jis sako: „Jūs klausiate, kokią kainą Jis sumokėjo? Pažiūrėkite, ką Jis davė, ir suprasite, kiek Jis sumokėjo. Ta kaina buvo Kristaus kraujas. Kas galėjo tiek daug kainuoti, jei ne visas pasaulis ir visi jo žmonės? Didžioji kaina, kurią Jis sumokėjo, buvo sumokėta už visus“ (t. 120 apie šv. Joną).
6.
Kaip atsitinka, kad patys netikintieji yra pavaldūs Jėzaus Kristaus galiai ir valdžiai, aiškiai parodo šventasis Tomas, pateikdamas mums priežastį ir jos paaiškinimą. Mat iškėlęs klausimą, ar Jo teisminė valdžia apima visus žmones, ir nurodęs, kad teisminė valdžia natūraliai išplaukia iš karališkosios valdžios, jis daro tokią ryžtingą išvadą: „Visi dalykai yra pavaldūs Kristui, kiek tai susiję su Jo valdžia, nors ne visi yra pavaldūs Jam, Jam tą valdžią vykdant" (3a., p., q. 59, a. 4). Ši suvereni Kristaus valdžia žmonėms vykdoma tiesa, teisingumu ir pirmiausia meile.
7.
Prie šio dvejopo savo galios ir viešpatavimo pagrindo Jis maloningai leidžia mums, jei manome esant tinkama, pridėti savanorišką pasiaukojimą. Jėzus Kristus, mūsų Dievas ir mūsų Atpirkėjas, yra turtingas, turėdamas viską pilnatviškai ir tobulai: kita vertus, mes esame tokie vargšai ir skurdžiai, kad neturime nieko savo, ką galėtume Jam pasiūlyti kaip dovaną. Tačiau dėl savo begalinio gerumo ir meilės Jis jokiu būdu neprieštarauja, kad mes atiduotume ir pašvęstume Jam tai, kas jau priklauso Jam, tarsi tai būtų mūsų nuosavybė; ne, Jis toli gražu neatsisako tokios aukos, bet jos trokšta ir prašo: „Mano sūnau, atiduok man savo širdį.“ Taigi mes galime būti Jam malonūs savo gera valia ir sielos meile. Juk pašvęsdami save Jam, mes ne tik atvirai ir laisvai pareiškiame pripažįstantys ir priimantys Jo valdžią mums, bet ir liudijame, kad jei tai, ką aukojame kaip dovaną, iš tiesų priklausytų mums, vis tiek aukotume tai visa širdimi. Taip pat prašome Jį, kad Jis užtikrintai priimtų tai iš mūsų, nors tai akivaizdžiai priklauso Jam. Toks yra veiksmo, apie kurį kalbame, veiksmingumas, tokia yra mūsų žodžių prasmė.
8.
Kadangi Švenčiausioji Širdis yra begalinės Jėzaus Kristaus meilės, skatinančios mus mylėti vieni kitus, simbolis ir jausmingas atvaizdas, todėl tinka ir dera, kad mes pašvęstume save Jo Švenčiausiajai Širdžiai – šis veiksmas yra ne kas kita, kaip savęs paaukojimas ir prisirišimas prie Jėzaus Kristaus, matant, kad bet kokia pagarba, garbinimas ir meilė, atiduodama šiai dieviškajai Širdžiai, iš tiesų ir tikrai atiduodama pačiam Kristui.
9.
Dėl šių priežasčių Mes skatiname ir raginame visus, kurie pažįsta ir myli šią dieviškąją Širdį, noriai imtis šio pamaldumo akto; ir Mes labai trokštame, kad visi jį atliktų tą pačią dieną, kad taip daugybės tūkstančių žmonių, atliekančių šį pasiaukojimo aktą, siekiai tą pačią dieną būtų nunešti į dangaus šventovę. Bet argi leisime, kad iš Mūsų atminties išnyktų nesuskaičiuojama daugybė kitų, kuriems krikščioniškosios tiesos šviesa dar neįsižiebė? Mes saugome vietą To, kuris atėjo išgelbėti to, kas pražuvę, ir kuris praliejo savo kraują už visos žmonijos išganymą. Todėl labai trokštame atvesti į tikrąjį gyvenimą tuos, kurie sėdi mirties šešėlyje. Kaip jau siuntėme Kristaus pasiuntinius po žemę, kad juos pamokytų, taip ir dabar, gailėdamiesi jų likimo, iš visos sielos pavedame juos ir, kiek tik mumyse yra, pašvenčiame juos Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Taip šis Mūsų rekomenduojamas pamaldumo aktas taps palaiminimu visiems. Juk jį atlikę tie, kurių širdyse yra Jėzaus Kristaus pažinimas ir meilė, pajus, kad tas tikėjimas ir meilė sustiprėjo. Tie, kurie pažįsta Kristų, tačiau apleidžia Jo įstatymą ir Jo įsakymus, iš Jo Švenčiausiosios Širdies vis tiek gali pasisemti meilės liepsnos. Ir galiausiai dėl dar nelaimingesnių, kurie grumiasi prietarų tamsoje, visi vieningai melsime dangaus pagalbos, kad Jėzus Kristus, kurio valdžiai jie pavaldūs, vieną dieną padarytų juos paklusnius jos vykdymui; ir tai ne tik būsimajame gyvenime, kai Jis įvykdys savo valią visų žmonių atžvilgiu, vienus išgelbėdamas, o kitus nubausdamas (šv. Tomas, ibid), bet ir šiame mirtingame gyvenime, suteikdamas jiems tikėjimą ir šventumą. Tegu šiomis dorybėmis jie stengiasi gerbti Dievą, kaip privalo, ir laimėti amžinąją laimę danguje.
10.
Toks pasiaukojimo aktas, kadangi jis gali įtvirtinti ar dar labiau sutvirtinti ryšius, kurie natūraliai sieja visuomenės reikalus su Dievu, suteikia valstybėms geresnių dalykų viltį. Ypač šiais paskutiniaisiais laikais buvo laikomasi politikos, dėl kurios tarp Bažnyčios ir pilietinės visuomenės iškilo savotiška siena. Valstybių konstitucijose ir valdyme visiškai nepaisoma šventosios ir dieviškosios teisės autoriteto, siekiant, kad religija nedalyvautų jokiame nuolatiniame viešajame gyvenime. Tokia politika beveik veda prie krikščioniškojo tikėjimo išstūmimo iš mūsų tarpo ir, jei tai būtų įmanoma, paties Dievo išstūmimo iš žemės. Kai žmonių protas pakylėtas iki tokio įžūlaus išdidumo, argi reikia stebėtis, kad didžioji žmonijos dalis puolė į tokį sielos nerimą ir yra blaškoma tokių audringų bangų, kad niekam neleidžiama išvengti nerimo ir pavojaus? Kai religija kartą atmetama, būtinai turi sunykti ir patikimiausi visuomenės gerovės pamatai, o Dievas, norėdamas savo priešams skirti bausmę, kurios jie taip pelnytai nusipelnė, palieka juos savo pačių blogų troškimų grobiu, kad jie pasiduotų savo aistroms ir galiausiai išsekintų save dėl laisvės pertekliaus.
11.
Iš čia ir ta gausybė blogybių, kurios jau seniai apėmusios pasaulį ir kurios primygtinai ragina mus ieškoti pagalbos pas Tą, kurio vienintelio jėga galima jas išvyti. Kas gi Jis gali būti, jei ne Jėzus Kristus, viengimis Dievo Sūnus? „Nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). Turime kreiptis į Tą, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Mes paklydome ir turime grįžti į teisingą kelią: mūsų protus užtemdė tamsa, ir tamsą turi išsklaidyti tiesos šviesa: mus užklupo mirtis, ir turime griebtis gyvybės. Pagaliau bus įmanoma, kad daugybė mūsų žaizdų būtų užgydytos ir visas teisingumas vėl kiltų su atkurtos valdžios viltimi; kad taikos spindesys atsinaujintų, o kardai ir ginklai kristų iš rankų, kai visi žmonės pripažins Kristaus valdžią ir noriai paklus Jo žodžiui, ir „kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažins: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“ (Fil 2, 11).
12.
Kai Bažnyčia iškart po jos įsteigimo buvo engiama po cezarių jungu, jaunas imperatorius danguje išvydo kryžių, tapusį laimingu ženklu ir netrukus įvykusios šlovingos pergalės priežastimi. O dabar, šiandien, štai mūsų žvilgsniui siūlomas dar vienas palaimingas ir dangiškas ženklas – Švenčiausioji Jėzaus Širdis su iš jos kylančiu kryžiumi, akinamai spindinčiu meilės liepsnų apsuptyje. Į tą Švenčiausiąją Širdį reikia dėti visas savo viltis ir iš jos drąsiai prašyti žmonių išganymo.
13.
Galiausiai yra vienas motyvas, kurio Mes nenorime nutylėti, tiesa, asmeniškas Mums patiems, bet vis dėlto geras ir svarus, skatinantis Mus imtis šios šventės. Dievas, visų gėrybių autorius, ne taip seniai išsaugojo Mūsų gyvybę, išgydęs Mus nuo pavojingos ligos. Todėl, didindami pagarbą Švenčiausiajai Širdžiai, norime, kad šios didžiosios malonės atminimas būtų iškeltas į pirmą vietą, o Mūsų dėkingumas būtų viešai pripažintas.
14.
Dėl šių priežasčių Mes įsakome, kad ateinančio birželio mėnesio devintąją, dešimtąją ir vienuoliktąją dieną kiekvieno miesto ir kaimo pagrindinėje bažnyčioje būtų kalbamos tam tikros maldos, o kiekvieną iš šių dienų prie kitų maldų būtų pridedama Mūsų autoritetu patvirtinta Švenčiausiosios Širdies litanija. Paskutiniąją dieną turi būti kalbama konsekracijos forma, kurią, Garbingieji Broliai, atsiuntėme jums kartu su šiais laiškais.
15.
Kaip dieviškosios naudos pažadą ir Mūsų tėviško geranoriškumo ženklą, jums, jūsų globai patikėtiems dvasininkams ir žmonėms Mes su meile Viešpatyje suteikiame Apaštališkąjį palaiminimą.
Duota Romoje, Šventojo Petro bazilikoje, 1899 m. gegužės 25 dieną, dvidešimt antraisiais Mūsų pontifikato metais.
