Pijus XII. Enciklika „Humani generis“

Reklaminis skydelis išsaugotas: Kategorija: Tikėjimas; 2023.05.12

Popiežius Pijus XII Publikuota iš: Bažnyčios mokymas, IV knyga. VšĮ Laetitia, 2011.

Popiežiaus Pijaus XII Enciklika

HUMANI GENERIS

APIE KAI KURIAS KLAIDINGAS NUOMONES, GRASINANČIAS SUGRIAUTI KATALIKŲ DOKTRINOS PAMATUS

1950 m. rugpjūčio 12 d.

Mūsų garbingiesiems broliams patriarchams, primams, arkivyskupams, vyskupams ir kitiems vietos ordinarams, esantiems taikoje ir bendrystėje su Apaštalų Sostu

Garbingieji Broliai,

Pasveikinimas ir apaštalinis palaiminimas!

I. Įvadas. Apreiškimo būtinumas

Žmonijos nesutarimai ir klaidos moralės ir religijos klausimais visada buvo visų dorų žmonių, bet labiausiai tikrų ir ištikimų Bažnyčios vaikų, didelio skausmo priežastis, ypač šiandien, kai matome krikščioniškosios kultūros principus puolamus iš visų pusių.

Nenuostabu, kad tokia nesantaika ir klydimas visuomet egzistavo už Kristaus kaimenės ribų. Nors, apskritai kalbant, žmogaus protas savo prigimtine galia ir šviesa gali pasiekti tikrą ir teisingą vieno asmeninio Dievo, savo apvaizda sergstinčio ir valdančio pasaulį, pažinimą, taip pat suvokti prigimtinį įstatymą, kurį Kūrėjas įrašė į mūsų širdis, vis tiek yra nemažai kliūčių, trukdančių protui veiksmingai ir vaisingai naudotis prigimtiniu gebėjimu. Tiesos apie Dievą ir santykius tarp Dievo ir žmonių visiškai pranoksta juntamą tvarką ir tam, kad būtų praktikuojamos ir turėtų įtakos praktiniam gyvenimui, reikia savęs atsižadėjimo ir pasiaukojimo. Tačiau žmogaus protui, siekiančiam tokių tiesų pažinimo, trukdo ir jausmų aktyvumas bei vaizduotė, ir blogos aistros, kylančios iš gimtosios nuodėmės. Todėl žmonės šiuose klausimuose lengvai save įtikina, kad tai, kuo jie nenori tikėti, yra klaidinga ar bent jau abejotina.

Dieviškasis Apreiškimas turi būti laikomas moraliai būtinu dėl to, kad tos religinės ir moralinės tiesos, kurios iš savo prigimties nėra neprieinamos protui dabartinėje žmonių giminės padėtyje, galėtų būti visų žmonių suvokiamos lengvai, patikimai ir be jokios klaidos.[1]

II. Dabartinės klaidos

1. Klaidingi požiūriai į protą ir Apreiškimą

Be to, žmogaus protas, spręsdamas apie katalikų tikėjimo tikėtinumą, kartais patiria sunkumų nepaisant daugybės Dievo duotų nuostabių išorinių ženklų, kurių turėtų pakakti, kad būtų vien tik prigimtine proto šviesa patikimai įrodyta krikščionių religijos dieviškoji kilmė. Nes žmogus gali dėl išankstinio nusistatymo, aistros arba blogos valios priešintis ne tik prieinamiems išoriniams įrodymams, bet ir veikiančiosios malonės paskatoms, jas atmesdamas.

2. Pavojingos nuomonės bažnytinėje erdvėje

Jei kas nors ištirtų situaciją už Kristaus kaimenės ribų, lengvai atskleistų pagrindines kryptis, kurių laikosi nemažai išsilavinusių žmonių. Kai kurie neapgalvotai ir neapdairiai mano, kad evoliucija, kuri dar nėra visiškai įrodyta netgi gamtos mokslų srityje, paaiškina visa ko kilmę, ir įžūliai palaiko monistinį bei panteistinį požiūrį, kad pasaulis nuolat evoliucionuoja. Komunistai mielai perėmė šį požiūrį tam, kad iš žmonių sielų išrovus bet kokią asmeninio Dievo idėją jie galėtų veiksmingiau ginti ir propaguoti savo dialektinį materializmą.

Tokie išgalvoti evoliucijos principai, atmetantys viską, kas yra absoliutu, tvirta ir nekintama, nutiesė kelią naujai klaidingai filosofijai, kuri, varžydamasi su idealizmu, imanentizmu ir pragmatizmu, buvo pavadinta egzistencializmu, save siejančiu vien tik su individualių dalykų egzistencija ir nesidominčiu jokiu jų nekintamos esmės svarstymu.

Dar yra toks istoricizmas, kuris, teikdamas reikšmę tik žmogaus gyvenimo įvykiams, sunaikina bet kokios tiesos ir absoliutaus įstatymo pagrindus ir filosofinių spekuliacijų lygmenyje, ir ypač krikščioniškųjų dogmų srityje.

Visame šitame pažiūrų sąmyšyje Mums yra paguoda matyti buvusius racionalizmo šalininkus, dažnai trokštančius grįžti prie dieviškai perduotos tiesos šaltinio ir pripažinti bei išpažinti Šv. Rašte esantį Dievo žodį kaip religinio mokymo pagrindą. Bet drauge reikia apgailestauti, kad nemaža jų dalis tuo tvirčiau priima Dievo žodį, kuo labiau sumenkina žmogaus proto vertę, ir kuo labiau aukština apreiškiančiojo Dievo autoritetą, tuo labiau niekina Bažnyčios, kuri buvo įsteigta Kristaus, mūsų Viešpaties, kad saugotų ir aiškintų dieviškąjį Apreiškimą, pareigą mokyti. Tokia laikysena ne tik aiškiai neatitinka Šv. Rašto, bet ir, kaip rodo patirtis, yra klaidinga. Nes dažnai tie, kurie nesutaria su tikrąja Bažnyčia, atvirai rodo savo nesutarimą dogmų klausimais ir taip nevalingai paliudija gyvojo Magisteriumo būtinumą.

Katalikų teologai ir filosofai, kurių rimta pareiga yra ginti prigimtinę ir antgamtinę tiesą ir įskiepyti ją į žmonių širdis, negali ignoruoti ar nepaisyti tų vienaip ar kitaip klaidingų pažiūrų. Veikiau jie privalo gerai pažinti tas teorijas: pirmiausia dėl to, kad ligos tik tada tinkamai gydomos, kai yra teisingai diagnozuotos, paskui dėl to, kad kartais net tose klaidingose teorijose yra kažkiek tiesos, ir pagaliau dėl to, kad tos teorijos skatina rūpestingiau svarstyti ir labiau vertinti filosofines ir teologines tiesas.

Jeigu filosofai ir teologai siektų tik tokios naudos iš rūpestingo tų mokymų ištyrimo, Bažnyčios Magisteriumui nebūtų jokio reikalo į tai įsikišti. Tačiau nors Mes žinome, kad katalikų mokytojai apskritai vengia tų klaidų, akivaizdu, kad kai kurie iš jų šiandien, kaip ir apaštalų laikais, trokšdami naujovių ir bijodami būti laikomi neišmanančiais naujausių mokslinių atradimų, stengiasi atsiriboti nuo šventojo Magisteriumo, ir todėl jiems kyla pavojus pamažu nukrypti nuo apreikštos tiesos ir kartu į klaidą įtraukti kitus žmones.

Pastebime dar vieną pavojų, kuris yra daug rimtesnis, nes labiau paslėptas po dorybės kauke. Yra daug tokių, kurie, apgailestaudami dėl žmonių nesutarimų ir intelektualinio sąmyšio, būdami neapdairiai uolūs dėl sielų, jaučia didelį ir karštą troškimą nugriauti užtvaras, skiriančias gerus ir dorus žmones; jie propaguoja „irenizmą“, vadinasi, atmesdami tuos klausimus, kurie skaldo žmones, jie siekia ne tik suvienyti jėgas ateizmo puolimams atremti, bet ir dogmų srityje suderinti prieštaringus dalykus. Ir kaip senais laikais kai kurie kėlė klausimą, ar tradicinė Bažnyčios apologetika nėra veikiau kliūtis negu pagalba stengiantis laimėti sielas Kristui, taip ir šiandien yra tokių, kuriems pakanka įžūlumo rimtai kelti klausimą, ar ta teologija ir tie teologiniai metodai, kurie su bažnytinės vyresnybės pritarimu yra naudojami mūsų mokyklose, neturėtų būti ne tik patobulinti, bet ir visiškai reformuoti, kad prisidėtų prie veiksmingesnio Kristaus karalystės skleidimo visame pasaulyje tarp visokių kultūrų ir religinių pažiūrų žmonių.

Jeigu jie tik siektų pritaikyti bažnytinį mokymą ir metodus prie modernių sąlygų ir reikalavimų, įvesdami kai kuriuos naujus paaiškinimus, vargu ar būtų kokia nors priežastis nerimauti. Bet kai kurie, apimti entuziazmo dėl neatsargaus „irenizmo“, atrodo, laiko kliūtimi broliškai vienybei atstatyti dalykus, paremtus Kristaus ir Jo įkurtų institucijų duotais įstatymais ir principais, arba tuos dalykus, kurie yra tikėjimo vientisumo gynyba ir atrama, ir kurių pašalinimas atneštų visų vienybę, bet jų pačių pražūčiai.

Nesvarbu, ar tos naujos pažiūros kyla iš smerktino naujovių troškimo ar iš pagirtino motyvo, jos ne visada yra vienodai progresyvios, vienodai aiškiai išdėstytos, ne visada vartojančios tuos pačius terminus, ne visada jų autoriai tarpusavyje vieningai sutaria. Teorijos, kurios šiandien veikiau užmaskuotai, apdairiai ir atsargiai siūlomos vienų, rytoj bus atvirai ir be jokio nuosaikumo skelbiamos kitų, įžūlesnių, tuo papiktinant daugelį, ypač jaunus dvasininkus, ir pakenkiant Bažnyčios autoritetui. Nors paprastai savo publikuojamuose darbuose jie yra atsargesni, bet atviriau pasisako raštuose, skirtuose asmeniniam platinimui, ir konferencijose bei paskaitose. Maža to, tos pažiūros yra platinamos ne tik tarp dvasininkų, seminarijose ir religinėse institucijose, bet ir tarp pasauliečių, o ypač tarp tų, kurie yra pasišventę jaunimo mokymui.

3. Teologinis ir dogmatinis reliatyvizmas

Teologijoje kai kurie nori iki minimumo sumenkinti dogmų reikšmę, taip pat išlaisvinti pačią dogmą iš Bažnyčioje per ilgą laiką nusistovėjusios terminologijos bei iš filosofinių sąvokų, kurias vartoja katalikų mokytojai; paskatinti aiškinant katalikų doktriną sugrįžti prie kalbėjimo būdo, vartojamo Šv. Rašte ir Bažnyčios Tėvų. Jie puoselėja viltį, kad tada, kai dogma bus apvalyta nuo elementų, kuriuos jie laiko nepriklausančiais dieviškajam Apreiškimui, ji galės būti naudingai palyginta su dogminėmis pažiūromis tų, kurie yra atskirti nuo Bažnyčios vienybės, ir kad taip jie laipsniškai pasieks abipusį katalikų dogmos ir atskalūnų doktrinų supanašėjimą.

Maža to, jie tvirtina, kad tuomet, kai katalikų doktrina bus nuvesta į šią būklę, bus surastas būdas moderniesiems poreikiams patenkinti, išreiškiant dogmą moderniosios filosofijos – imanentizmo, idealizmo, egzistencializmo ar bet kurios kitos sistemos – sąvokomis. Kai kurie įžūlesni teigia, kad tai gali ir turi būti padaryta, nes jie mano, jog tikėjimo paslaptys niekada nėra išreiškiamos adekvačiomis, bet tiktai apytikrėmis ir bet kada galimomis pakeisti sąvokomis, kuriomis tiesa tam tikru mastu išreiškiama, bet neišvengiamai iškreipiama. Todėl jie laiko ne absurdišku, bet absoliučiai būtinu dalyku tai, kad teologija turėtų keisti senas sąvokas naujomis, derančiomis su įvairiomis filosofijomis, kurias, laikui bėgant, ji naudoja kaip savo įrankius, kad jos suteiktų žmogišką išraišką dieviškoms tiesoms įvairiais būdais, kurie, kaip jie sako, netgi šiek tiek vieni kitiems prieštarauja, bet vis tiek yra lygiaverčiai. Jie priduria, kad dogmų istorija yra pasakojimas apie įvairias formas, į kurias buvo įvilkta apreikštoji tiesa, ir kurios ėjo viena po kitos remdamosi skirtingais mokymais ir nuomonėmis, atsiradusiomis bėgant šimtmečiams.

Iš to, ką pasakėme, akivaizdu, kad tokios pastangos ne tik veda į tai, ką jie vadina dogminiu reliatyvizmu, bet iš tikrųjų yra jo pilnos. Bendrai mokomos doktrinos ir terminų, kuriais ji yra išreikšta, negerbimas sudaro tam labai palankias sąlygas. Visi žino, kad terminologiją, vartojamą mokyklose, ir netgi tą, kurią vartoja pats Bažnyčios Magisteriumas, galima tobulinti ir gludinti; ir mes taip pat žinome, kad pati Bažnyčia ne visada vartojo tuos pačius terminus tuo pačiu būdu. Tai taip pat įrodo, kad Bažnyčia negali būti pririšta prie kurios nors filosofinės sistemos, egzistavusios trumpą laiką. Vis dėlto dalykai, kurie, bėgant šimtmečiams, buvo sukurti bendromis katalikų mokytojų pastangomis, siekiant tam tikro dogmos supratimo, tikrai nėra pastatyti nė ant vieno iš tokių silpnų pamatų. Šie dalykai yra paremti sąvokomis ir principais, išvestais iš tikro sukurtųjų dalykų pažinimo. Išvedimo procese šis pažinimas kaip žvaigždė per Bažnyčią nušvietė žmogaus protą. Tad nenuostabu, kad kai kurios iš tų sąvokų buvo ne tik vartojamos visuotinių Susirinkimų, bet netgi jų patvirtintos, todėl būtų klaidinga nuo jų atitolti.

Todėl nepaisyti, atmesti arba nuvertinti tiek daug ir tokių didžių lobių, kurie buvo sukurti, išreikšti ir ištobulinti dažnai ilgus metus trukusiu darbu žmonių, apdovanotų neįprastu talentu ir šventumu, dirbusių budriai prižiūrint šventajam Magisteriumui ir apšviečiant bei vadovaujant Šventajai Dvasiai, kad tikėjimo tiesos būtų kuo tiksliau išdėstytos; siekti, kad šie dalykai būtų pakeisti abejotinomis sąvokomis ir kai kuriais neapibrėžtais ir netvirtais naujosios filosofijos principais, kurie kaip laukų gėlės šiandien gyvuoja, o rytoj žūva – yra didžiausias neatsargumas ir kažkas tokio, kas padarytų pačią dogmą vėjo linguojama nendre. Terminų ir sąvokų, įprastai vartojamų scholastų teologų, negerbimas savaime susilpnina vadinamąją spekuliatyvinę teologiją, discipliną, kurią tie žmonės laiko neturinčia tikro patikimumo, nes ji yra pagrįsta teologiniu samprotavimu.

4. Klaidingas Bažnyčios Magisteriumo supratimas

Nelaimei, šie naujovių šalininkai lengvai pereina nuo scholastinės teologijos niekinimo prie pačios Bažnyčios Magisteriumo nepaisymo ir netgi paniekos jam, teikiančiam tokį autoritetingą pritarimą scholastinei teologijai. Šį Magisteriumą jie įsivaizduoja kaip kliūtį pažangai ir užtvarą mokslo kelyje. Kai kurie nekatalikai laiko jį neteisingu suvaržymu, neleidžiančiu kai kuriems labiau kompetentingiems teologams pertvarkyti savo mokslo. Ir nors šis šventasis Magisteriumas tikėjimo ir moralės klausimuose turi būti tiesioginis ir visuotinis tiesos kriterijus visiems teologams, nes jam Kristaus, mūsų Viešpaties, buvo patikėtas visas tikėjimo depozitas – Šv. Raštas ir dieviškoji Tradicija, – kad būtų išlaikomas, saugomas ir aiškinamas, tikinčiųjų pareiga vengti ir tokių klaidų, kurios vienaip ar kitaip priartėja prie erezijos, ir atitinkamai „laikytis konstitucijų bei dekretų, kuriais tokios žalingos pažiūros yra Šventojo Sosto pasmerktos ir uždraustos“[2], kartais yra taip menkai žinoma, tarsi visai neegzistuotų. To, kas Romos popiežių enciklikose išdėstyta apie Bažnyčios prigimtį ir sandarą, kai kurie sąmoningai ir nuolat nepaiso siekdami įtvirtinti tam tikrą miglotą nuomonę, kurią jie skelbiasi radę senųjų Tėvų, ypač graikų, raštuose. Popiežiai, teigia jie, nenori priimti sprendimo dėl to, dėl ko ginčijasi teologai, tad reikia kreiptis pagalbos į ankstyvuosius šaltinius ir nauji Bažnyčios Magisteriumo dekretai bei konstitucijos turi būti aiškinami pagal senųjų autorių raštus.

Nors šie dalykai atrodo gerai pasakyti, vis dėlto jie nėra neklaidingi. Tiesa, kad popiežiai apskritai duoda teologams laisvę tuose dalykuose, dėl kurių įvairiais būdais diskutuoja žmonės, turintys labai didelį autoritetą toje srityje; bet istorija moko, kad daug klausimų, anksčiau buvusių atvirų diskusijoms, dabar nebėra diskutuotini.

Taip pat klaidinga galvoti, kad tai, kas yra išdėstyta enciklikose, savaime nereikalauja pritarimo, nes popiežiai, rašydami tokius laiškus, nevykdo savo aukščiausios Magisteriumo valdžios. Tačiau tai yra rašoma su įprastinio Magisteriumo autoritetu, apie kurį teisinga sakyti: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“[3], ir paprastai tai, kas išdėstyta ir nurodyta enciklikose, jau dėl kitų priežasčių priklauso katalikiškajai doktrinai. Bet jeigu Aukščiausieji Pontifikai savo oficialiuose dokumentuose sąmoningai priėmė sprendimą kokiu nors klausimu, kuriuo iki to laiko buvo diskutuojama, akivaizdu, kad pagal tų pačių Pontifikų mintį ir valią tas klausimas nebegali būti laikomas atviru diskusijoms tarp teologų.

Taip pat yra tiesa, kad teologai privalo visada sugrįžti prie dieviškojo Apreiškimo šaltinių, nes jie turi parodyti, kaip tai, ko moko gyvasis Magisteriumas, yra tiesiogiai ar netiesiogiai randama Šv. Rašte ir Tradicijoje.[4] Be to, kiekvienas dieviškai apreikštos doktrinos šaltinis turi tiek gausių tiesos lobių, kad jie tikrai niekada negali būti išsemti. Todėl teologija dėl savo šventųjų šaltinių studijų lieka visada nauja; kita vertus, kaip žinome iš patirties, spekuliacijos nesistengiant giliau patyrinėti tikėjimo depozito pasirodo bergždžios. Bet dėl šios priežasties net pozityvioji teologija negali būti sulyginta su vien tik istoriniu mokslu. Nes kartu su pozityviosios teologijos šaltiniais Dievas savo Bažnyčiai davė gyvąjį Magisteriumą, kad jis nušviestų ir išaiškintų tai, kas tikėjimo depozite glūdi tik miglotai ir numanomai. Šį tikėjimo depozitą mūsų dieviškasis Atpirkėjas patikėjo autentiškai aiškinti ne kiekvienam tikinčiajam ir net ne teologams, bet vien tik Bažnyčios Magisteriumui. Ir jeigu Bažnyčia vykdo šią mokymo pareigą, kaip ji tai darė šimtmečius, tiek įprastiniu, tiek ypatingu būdu, tai akivaizdu, kad klaidinga būtų bandyti paaiškinti tai, kas aišku, naudojantis tuo, kas miglota. Turi būti daroma kaip tik atvirkščiai. Todėl amžino atminimo Mūsų pirmtakas Pijus IX, mokydamas, kad kilniausia teologijos pareiga yra parodyti, kaip Bažnyčios apibrėžta doktrina glūdi Apreiškimo šaltiniuose, labai pagrįstai pridūrė šiuos žodžius: „ta pačia prasme, kuria Bažnyčia ją apibrėžė“.

5. Klaidingas Šv. Rašto supratimas

Tačiau grįžkime prie anksčiau paminėtų naujų požiūrių. Yra tokių dalykų, kuriuos kai kurie siūlo ar bando įteigti, ir kurie netgi prieštarauja dieviškajai Šv. Rašto autorystei. Nes kai kurie eina taip toli, kad iškreipia Vatikano Susirinkimo apibrėžimo, kad Dievas yra Šv. Rašto autorius, prasmę ir vėl iškelia jau ne kartą pasmerktą nuomonę, teigiančią, kad neklaidingos yra tik tos Biblijos dalys, kurios kalba arba apie Dievą, arba moraliniais ir religiniais klausimais. Jie netgi klaidingai kalba apie žmogiškąją Šv. Rašto prasmę, po kuria slypi dieviškoji prasmė, kurią jie sako esant vienintelę neklaidingą. Aiškindami Šv. Raštą, jie neatsižvelgia į tikėjimo analogiją ir Bažnyčios Tradiciją. Taigi jie vertina Tėvų ir mokančiosios Bažnyčios doktriną vien tik pagal žmogišku egzegetų protu aiškinamo Šv. Rašto normą, užuot aiškinę Šv. Raštą pagal mintį Bažnyčios, kurią Kristus, mūsų Viešpats, paskyrė viso dieviškai apreikštos tiesos depozito sergėtoja ir aiškintoja.

Maža to, pagal jų išgalvotas nuomones, pažodinė Šv. Rašto prasmė ir jo išaiškinimas, rūpestingai sudarytas tokios daugybės didžių egzegetų, budriai stebint Bažnyčiai, dabar turėtų užleisti vietą naujajai egzegezei, kurią jie patenkinti vadina simboline arba dvasine. Pagal šią naująją egzegezę Senasis Testamentas, kuris šiandien Bažnyčioje yra užantspauduota knyga, pagaliau bus atvertas visiems tikintiesiems. Su šiuo metodu, sako jie, dings visi sunkumai, kurie trukdo tiktai tiems, kurie prisirišę prie pažodinės Šv. Rašto prasmės.

Kiekvienas mato, kaip visa tai yra svetima interpretavimo principams ir normoms, tiksliai nustatytiems šviesaus atminimo Mūsų pirmtakų Leono XIII enciklikoje „Providentissimus“ ir Benedikto XV enciklikoje „Spiritus Paraclitus“, taip pat ir Mūsų pačių enciklikoje „Divino Afflante Spiritu“.

6. Dešimt dabartinės teologijos klaidų

Nenuostabu, kad šios rūšies naujovės jau atnešė savo mirtinų vaisių beveik visose teologijos šakose. Dabar yra abejojama, ar žmogaus protas be dieviškojo Apreiškimo ir Dievo malonės pagalbos gali, remdamasis iš sukurtosios Visatos paimtais argumentais, įrodyti asmeninio Dievo egzistavimą; neigiama, kad pasaulis turėjo pradžią; įrodinėjama, kad pasaulio sukūrimas yra būtinas, nes jis kyla iš būtino dieviškosios meilės dosnumo; neigiama, kad Dievas turi amžiną ir neklaidingą išankstinį žinojimą apie laisvus žmonių veiksmus – visa tai prieštarauja Vatikano Susirinkimo dekretams.[5]

Kai kurie taip pat kelia klausimą, ar angelai yra asmeninės būtybės, ar materija ir dvasia skiriasi iš esmės. Kiti neigia antgamtinės tvarkos nepelnytą dovaną, nes Dievas, sako jie, negali sukurti protingų būtybių nepaskirdamas ir nepašaukdamas jų į palaimintąjį regėjimą. Ir tai dar ne viskas. Nepaisydami Tridento Susirinkimo, kai kurie iškraipo pačią gimtosios nuodėmės sąvoką, drauge ir nuodėmės, kaip Dievo įžeidimo, sąvoką bei Kristaus atsiteisimo už mus idėją. Kai kurie netgi sako, kad transsubstanciacijos doktrina, paremta pasenusia filosofine substancijos sąvoka, turėtų būti taip pakeista, kad tikrasis Kristaus buvimas šv. Eucharistijoje būtų sumenkintas iki tam tikro simbolizmo, pagal kurį konsekruoti pavidalai būtų tik veiksmingi dvasinio Kristaus buvimo ir Jo glaudžios vienybės su ištikimais savo mistinio Kūno nariais ženklai.

Kai kurie sako, kad jų neįpareigoja doktrina, išaiškinta Mūsų enciklikoje prieš keletą metų ir paremta Apreiškimo šaltiniais, kuri moko, kad mistinis Kristaus Kūnas ir Romos Katalikų Bažnyčia yra vienas ir tas pats[6].

Kai kurie būtinumą priklausyti tikrajai Bažnyčiai, jei norima pasiekti amžinąjį išganymą, sumenkina iki nereikšmingos formulės. Pagaliau kiti nuvertina racionalų krikščionių tikėjimo tikėtinumo pobūdį.

Akivaizdu, kad šios ir panašios klaidos paplito tarp kai kurių Mūsų sūnų, suklaidintų neapdairaus uolumo dėl sielų arba klaidingo mokslo. Mes su apgailestavimu esame priversti dar kartą jiems pakartoti gerai žinomas tiesas ir rūpestingai nurodyti aiškias klaidas ir klaidos pavojus.

III. Katalikiškos doktrinos išdėstymas

1. Filosofiniu aspektu

a) Teisingas žmogiško proto įvertinimas

Yra gerai žinoma, kaip didžiai Bažnyčia gerbia žmogaus protą, nes protui tenka užduotis patikimai įrodyti vieno ir asmeninio Dievo egzistavimą; iš dieviškų ženklų neabejotinai patvirtinti pačius krikščionių tikėjimo pamatus; tinkamai išreikšti įstatymą, kurį Kūrėjas įspaudė į žmonių širdis; ir pagaliau pasiekti tam tikrą, tačiau labai vaisingą, paslapčių supratimą[7].

b) Tradicinė filosofija

Bet protas gali saugiai ir gerai atlikti šias funkcijas tik tada, kai yra tinkamai paruoštas, tai yra persmelktas tos sveikos filosofijos, kuri ilgą laiką buvo ankstesniųjų krikščioniškųjų amžių perduota kaip paveldas, ir kuri, be to, turi dar didesnį autoritetą, nes Bažnyčios Magisteriumas dieviškojo Apreiškimo šviesoje apsvarstė jos fundamentaliuosius principus, pamažu ištobulintus ir apibrėžtus didžiai genialių žmonių. Ši Bažnyčios pripažinta ir priimta filosofija gina autentišką žmogiško pažinimo galią, nepajudinamus metafizinius pakankamo pagrindo, priežastingumo, tikslingumo principus ir pagaliau proto gebėjimą pasiekti tikrą ir nekintamą tiesą.

c) Filosofijos pažanga

Žinoma, ši filosofija nagrinėja daug klausimų, kurie nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nesusiję su tikėjimu ir morale, ir todėl Bažnyčia juos palieka laisvai svarstyti specialistams. Bet tai netaikoma daugeliui kitų dalykų, ypač tiems principams ir fundamentaliesiems teiginiams, kuriuos Mes ką tik paminėjome. Tačiau netgi tuose fundamentaliuosiuose klausimuose mes galime apvilkti savo filosofiją tinkamesniu ir prabangesniu rūbu, sustiprinti ją veiksmingesne terminologija, apvalyti ją nuo tam tikrų mokymo metodų, kurie pasirodė esantys nepakankamai naudingi, išmintingai praturtinti ją žmogiškosios minties pažangos vaisiais. Bet niekada negalime jos sugriauti ar užkrėsti ją klaidingais principais, ar žiūrėti į ją kaip į didį, bet pasenusį reliktą. Nes tiesa ir jos filosofinė išraiška negali keistis kasdien, juolab kai kalbama apie žmogaus protui akivaizdžius principus arba apie tuos teiginius, kuriuos patvirtina amžių išmintis ir dieviškasis Apreiškimas. Nė viena tiesa, kurią pajėgus atrasti žmogaus protas, tikrai negali būti priešinga jau įgytai tiesai, nes Dievas, aukščiausioji Tiesa, sukūrė žmogaus protą ir jam vadovauja ne tam, kad jis galėtų teisingai atskleistoms tiesoms kasdien priešpriešinti naujas, bet veikiau tam, kad pašalinęs galimai įsibrovusias klaidas, jis galėtų dėti tiesą prie tiesos tokia pat tvarka ir struktūra, kuri egzistuoja tikrovėje, tiesos šaltinyje. Todėl tegu nė vienas krikščionis, filosofas ar teologas nepriima lengvabūdiškai ir nerūpestingai bet kokios kasdien sugalvojamos naujovės, bet veikiau tegu jis rūpestingai pasveria ją teisingomis svarstyklėmis, kad neprarastų ar neiškraipytų tiesos, kurią jau turi, keldamas didelį pavojų savo tikėjimui ir darydamas jam didelę žalą.

d) Šv. Tomo Akviniečio mokslas

Jei kas nors gerai visa tai apsvarstys, lengvai supras, kodėl Bažnyčia reikalauja, kad būsimieji kunigai būtų mokomi filosofijos „pagal Angeliškojo Daktaro metodą, doktriną ir principus“[8], nes, kaip gerai žinome iš šimtmečių patirties, Akviniečio metodas ypač pranoksta kitus tiek mokant studentus, tiek nušviečiant tiesą; jo doktrina harmoningai dera su dieviškuoju Apreiškimu ir yra veiksmingiausia tiek apsaugant tikėjimo pagrindus, tiek saugiai ir naudingai skinant sveikos pažangos vaisius.[9]

Kaip tuomet apverktina tai, kad ši filosofija, priimta ir gerbiama Bažnyčios, yra niekinama kai kurių, kurie begėdiškai sako, kad jos forma yra pasenusi ir jos mąstymo metodas yra racionalistinis. Jie sako, kad ši filosofija klaidingai teigia, jog gali būti tokia metafizika, kuri yra absoliučiai teisinga; kai iš tiesų (sako jie) tikrovė, ypač transcendentinė, geriausiai gali būti išreikšta tik skirtingais mokymais, kurie vieni kitus papildo, net jeigu eina priešingomis kryptimis.

Jie sutinka, kad mūsų tradicinė filosofija su savo aiškiu klausimų ir atsakymų išdėstymu, tiksliais terminų apibrėžimais, ryškiais skirtumais gali būti naudinga kaip pasiruošimas scholastinei teologijai, visiškai derantis su viduramžiška mąstysena; bet vargu ar ši filosofija siūlo filosofavimo metodą, tinkamą mūsų moderniajai kultūrai.

Pagaliau jie teigia, kad mūsų amžinoji filosofija yra tiktai nekintamų esmių filosofija, o šiuolaikinis protas privalo žiūrėti į dalykų egzistenciją ir į nuolat kintantį gyvenimą. Niekindami mūsų filosofiją, jie aukština kitas visų rūšių filosofijas: senovinę ir moderniąją, Rytų ir Vakarų, rodos, bandydami įteigti, kad bet kurios rūšies filosofija ar teorija gali būti suderinta su katalikų dogma, pridėjus keletą papildymų ir pataisymų, jeigu jie būtų reikalingi. Nė vienas katalikas negali suabejoti, kaip šitai yra klaidinga, ypač kai kalbama apie tas išgalvotas teorijas, kurias jie vadina imanentizmu, idealizmu, materializmu – tiek istoriniu, tiek dialektiniu – ar egzistencializmu – tiek ateistiniu, tiek paprasčiausiai tokiu, kuris neigia proto galią metafizikos srityje.

Pagaliau jie turi priekaištų mūsų mokyklose mokomai filosofijai už tai, kad pažinimo procese ji kreipia dėmesį tik į intelektą ir neatsižvelgia į valios funkciją bei emocijas. Tai nėra tiesa. Krikščioniškoji filosofija niekada neneigė tinkamo sielos nusiteikimo naudingumo ir veiksmingumo priimant ir įsisavinant religines tiesas. Tiesą sakant, ji visada mokė, kad šio geros valios nusiteikimo trūkumas gali būti priežastis, dėl kurios protas, veikiamas aistrų ir blogų palinkimų, gali būti taip užtemdytas, kad negalės aiškiai matyti. Taip pat ir šv. Tomas mano, kad protas gali tam tikru būdu suvokti aukštesnį prigimtinės ar antgamtinės moralinės tvarkos gėrį tiek, kiek jis patiria tam tikrą „giminingumą“ su tuo gėriu, nesvarbu, ar tas „giminingumas“ būtų tik prigimtinis ar kiltų iš malonės;[10] ir akivaizdu, kiek daug netgi tas kažkiek pritemęs suvokimas gali padėti protui jo tyrinėjimuose. Tačiau vienas dalykas yra pripažinti valios nusiteikimo galią padėti protui pasiekti tikresnį ir tvirtesnį moralinių tiesų pažinimą, o visai kas kita sakyti, kaip kad sako tie novatoriai, supainiodami pažinimą ir valios aktą, kad potraukio ir prisirišimo savybės turi tam tikrą supratimo galią, ir kad žmogus, kadangi naudodamasis savo protu negali tikrai nuspręsti, kas yra teisinga ir priimtina, atsisuka į savo valią, kuri padeda jam laisvai pasirinkti tarp priešingų nuomonių.

e) Teodicėjos ir etikos uždavinys

Nenuostabu, kad šios naujos pažiūros kelia grėsmę dviem filosofiniams mokslams, kurie iš prigimties yra artimai susiję su tikėjimo doktrina, t. y. teodicėjai ir etikai; tų naujų pažiūrų atstovai mano, kad šių dviejų mokslų užduotis yra ne patikimai įrodyti ką nors apie Dievą ar bet kokią kitą transcendentinę būtį, bet veikiau parodyti, kad tiesos, kurių tikėjimas moko apie asmeninį Dievą ir Jo įsakymus, tobulai dera su gyvenimo poreikiais ir todėl turi būti visų priimtos, kad būtų išvengta nevilties ir pasiektas amžinasis išganymas.

Visos šios pažiūros ir teiginiai yra atvirai priešingi Mūsų pirmtakų Leono XIII ir Pijaus X dokumentams ir negali būti suderinti su Vatikano Susirinkimo dekretais. Dėl tų nukrypimų nuo tiesos tikrai nereikėtų apgailestauti, jeigu visi, net filosofijos srityje, su derama pagarba nukreiptų savo dėmesį į mokomąjį autoritetą Bažnyčios, dievišku įsteigimu turinčios misiją ne tik saugoti ir aiškinti Dievo apreikštos tiesos depozitą, bet taip pat stebėti pačius filosofinius mokslus, kad dėl klaidingų nuomonių katalikų dogmoms nebūtų padaryta jokia žala.

2. Moksliniu aspektu

a) Biologijos ir antropologijos klausimai

Dabar Mums belieka pakalbėti apie tuos klausimus, kurie, nors priklauso pozityviesiems mokslams, tačiau yra vienaip ar kitaip susiję su krikščionių tikėjimo tiesomis. Iš tiesų yra nemažai tokių, kurie primygtinai reikalauja, kad katalikų religija kaip įmanoma labiau atsižvelgtų į tuos mokslus. Tai tikrai būtų pagirtina akivaizdžiai įrodytų faktų atveju; bet atsargumas reikalingas tada, kai kalbama veikiau apie hipotezę, kad ir turinčią kažkokį mokslinį pagrindimą, jeigu ji susijusi su doktrina, esančia Šv. Rašte arba Tradicijoje. Jeigu tokios hipotetinės nuomonės tiesiogiai ar netiesiogiai prieštarauja Dievo apreikštai doktrinai, jokiu būdu negali būti priimtas reikalavimas jas pripažinti.

Dėl šių priežasčių Bažnyčios Magisteriumas nedraudžia, kad sutinkamai su dabartine žmogiškųjų mokslų ir šventosios teologijos būkle, būtų vykdomi tyrinėjimai ir tarp vienos ir kitos srities specialistų vyktų diskusijos apie evoliucijos doktriną: tiek, kiek ji tiria žmogaus kūno, kaip išeinančio iš prieš tai egzistavusios ir gyvos materijos, kilmę – nes katalikų tikėjimas įpareigoja mus tikėti, kad sielos yra betarpiškai sukurtos Dievo. Tačiau tai turi būti daroma taip, kad abiejų nuomonių, tai yra už ir prieš evoliuciją, argumentai būtų pasverti ir įvertinti su būtinu rimtumu, nuosaikumu ir santūrumu bei su sąlyga, kad visi bus pasiruošę paklusti sprendimui Bažnyčios, kuriai Kristus patikėjo misiją autentiškai aiškinti Šv. Raštą ir ginti tikėjimo dogmas.[11] Tačiau kai kurie skubotai peržengia šią diskusijų laisvę, veikdami taip, tarsi žmogaus kūno kilmė iš prieš tai egzistavusios ir gyvos materijos būtų jau visiškai tikra ir įrodyta iki šiol atskleistais faktais bei tų faktų pagrindimu ir tarsi dieviškojo Apreiškimo šaltiniuose nebūtų nieko, kas reikalauja didžiausio nuosaikumo ir atsargumo šiuo klausimu.

Tačiau kai kalbama apie kitą hipotetinę nuomonę, būtent poligenizmą, Bažnyčios vaikai jokiu būdu neturi tokios laisvės. Nes tikintieji negali priimti tokios nuomonės, kuri teigia, kad po Adomo šioje žemėje egzistavo tikri žmonės, kurie nebuvo natūraliai kilę iš jo, kaip visų protėvio, arba kad Adomas simbolizuoja tam tikrą pirmųjų protėvių skaičių. Visiškai neaišku, kaip tokia nuomonė gali būti suderinta su tuo, ką apreikštosios tiesos šaltiniai ir Bažnyčios Magisteriumo dokumentai sako apie gimtąją nuodėmę, kuri kyla iš individualaus Adomo iš tiesų padarytos nuodėmės, kuri iš kartos į kartą pereina visiems ir kuri yra kiekviename žmoguje kaip sava.[12]

b) Istorinė Pradžios knygos vertė

Kaip biologijos bei antropologijos, taip ir istorijos moksluose yra tokių, kurie įžūliai peržengia Bažnyčios nustatytas ribas ir apsaugines linijas. Ypač reikia apgailestauti dėl tam tikros pernelyg laisvos Senojo Testamento istorinių knygų interpretacijos. Tie, kurie jai pritaria, norėdami pasiteisinti, klaidingai remiasi laišku, kurį neseniai Popiežiškoji Biblijos studijų komisija išsiuntė Paryžiaus arkivyskupui.[13] Iš tikrųjų šis laiškas aiškiai nurodo, kad vienuolika pirmųjų Pradžios knygos skyrių, nors tiksliai neatitinka istorijos rašymo taisyklių, kurių laikėsi geriausi graikų ir lotynų rašytojai arba mūsų laikų kompetentingi autoriai, vis dėlto priklauso istoriniam žanrui su savo teisinga prasme, kurią egzegetai privalo ir toliau tyrinėti bei apibrėžti; taip pat laiškas nurodo, kad tie patys skyriai paprasta ir perkeltine kalba, pritaikyta neaukštos kultūros liaudies mąstysenai, išdėsto pagrindines tiesas, kurios yra esminės mūsų išganymui, ir pateikia visiems suprantamą žmonių giminės ir išrinktosios tautos kilmės aprašymą. Tačiau jeigu senieji šventieji rašytojai paėmė ką nors iš liaudies pasakojimų (ir tai galima pripažinti), niekada negalima užmiršti, kad jie tai darė padedant dieviškajam įkvėpimui, per kurį jie buvo apsaugoti nuo bet kokios klaidos atrenkant ir įvertinant tuos dokumentus.

Todėl tai, kas iš liaudies pasakojimų buvo įterpta į Šv. Raštą, jokiu būdu neturi būti laikoma prilygstančiu mitams ir kitiems panašiems dalykams, kurie labiau atsiranda iš pernelyg lakios vaizduotės, negu iš to tiesos siekimo ir paprastumo, kuris šventosiose knygose, taip pat ir Senojo Testamento, yra toks akivaizdus, kad mūsų senieji šventieji rašytojai turi būti pripažinti esantys aiškiai aukštesni už senuosius pasaulietinius rašytojus.

IV. Pabaiga. Bažnytinių oficijumų ir dėstytojų pareigos

Mes iš tikrųjų žinome, kad dauguma katalikų dėstytojų, kurių dėstymo vaisiai skinami universitetuose, seminarijose ir vienuolynų kolegijose, yra toli nuo tų klaidų, kurios šiandien gal dėl naujovių troškimo, gal dėl tam tikro nesaikingo veržimosi apaštalauti yra atvirai arba slaptai skleidžiamos. Bet Mes taip pat žinome, kad tokios naujos pažiūros gali suvilioti neatsargiuosius; ir todėl Mes verčiau pasipriešiname pačioje pradžioje, negu skiriame vaistų tada, kai liga jau įsisenėjusi.

Dėl šios priežasties Dievo akivaizdoje gerai apgalvoję ir apsvarstę, kad negalime neatlikti savo šventos pareigos, Mes rimčiausiai susaistydami sąžinėje įpareigojame vyskupus ir vienuolinių ordinų generalinius vyresniuosius kuo stropiau rūpintis, kad tokios pažiūros nebūtų reiškiamos mokyklose, konferencijose ar bet kokiuose raštuose ir kad jų jokiu būdu nebūtų mokomi dvasininkai ar tikintieji.

Tegu bažnytinių institucijų dėstytojai žino, kad jie negali ramia sąžine vykdyti jiems patikėtos mokymo tarnybos, jeigu mokydami savo studentus jie pamaldžiai nepriima ir tiksliai nesilaiko Mūsų nustatytų normų. Tegu šią privalomą pagarbą ir nuolankumą Bažnyčios Magisteriumui, kuriuos turi rodyti savo nuolatiniame darbe, jie taip pat įdiegia į savo studentų protus ir širdis.

Tegu jie iš visų jėgų ir visomis pastangomis siekia paremti savo dėstomų mokslų pažangą; bet taip pat tegu būna atsargūs, kad neperžengtų tų ribų, kurias Mes nustatėme apsaugoti katalikų tikėjimo ir doktrinos tiesoms. Tegu naujų klausimų, kuriuos modernioji kultūra ir pažanga iškėlė į pirmąją vietą, atžvilgiu jie užsiima kuo rūpestingiausiais tyrimais, bet su būtinu apdairumu ir atsargumu; pagaliau tegu jie negalvoja, įsitraukdami į klaidingą „irenizmą“, kad atskalūnai ir paklydėliai gali būti laimingai sugrąžinti į Bažnyčios prieglobstį, jeigu visi nebus nuoširdžiai mokomi visos Bažnyčioje esančios tiesos, jos neiškraipant ir nesumenkinant.

Pasikliaudami šia viltimi, kurią padidins jūsų ganytojiškas uolumas, kaip dangiškųjų dovanų laidą ir savo tėviško gerumo ženklą Mes iš visos širdies teikiame visiems ir kiekvienam iš jūsų, Garbingieji Broliai, ir jūsų dvasininkijai bei liaudžiai apaštalinį palaiminimą.

Duota Romoje, prie šv. Petro, 1950 metų rugpjūčio 12 d., dvyliktaisiais Mūsų pontifikato metais.

Pijus P. P. XII

[1] Vatikano I Susirinkimas, Dogminė konstitucija „Dei Filius“ apie katalikų tikėjimą, cap. 2. DS 3005.

[2] Codex iuris canonici., c. 1324; plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogminė konstitucija „Dei Filius“ apie katalikų tikėjimą, cap. 4. DS 3045.

[3] Lk 10, 16.

[4] Pijus IX, „Inter gravissimas“, 1870 m. spalio 28 d.

[5] Plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogminė konstitucija „Dei Filius“ apie katalikų tikėjimą, cap. 1. DS 3001 ir toliau.

[6] Plg. Pijus XII, Enciklika „Mystici corporis“, 1943 m. birželio 29 d. AAS 35 (1943) 193–248.

[7] Plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogminė konstitucija „Dei Filius“ apie katalikų tikėjimą, cap. 4. DS 3016.

[8] Codex iuris canonici (1917), c. 1366 § 2.

[9] Plg. Pijus XII, Kalba Dominikonų generalinio kapitulo delegatams, 1946 m. rugsėjo 22 d. AAS 38 (1946) 387.

[10] Plg. Tomas Akvinietis, Summa theologica, II–II, q. 1, a. 4 ad 3; II–II q. 45 a. 2.