Enciklika „Quas primas“ apie Kristų Karalių, 1925.12.11
Laiškas enciklika
Garbingiesiems broliams patriarchams, primams, arkivyskupams, vyskupams ir kitiems vietos ordinarams, esantiems taikoje ir bendrystėje su Apaštalų Sostu: apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Karaliaus šventės įvedimą
Garbingieji Broliai,
Pasveikinimas ir apaštalinis palaiminimas!
Tame pirmajame laiške enciklikoje[1], kurį Mes, pradėję pontifikatą, skyrėme visiems vyskupams, kaip pamename, – tirdami giliausias priežastis tų negandų, kurias matome slegiant ir niokojant žmoniją, – atvirai pažymėjome: toks blogybių tvanas užliejo žemę todėl, kad daugelis mirtingųjų pašalino Jėzų Kristų ir jo švenčiausiąjį įstatymą tiek iš savo papročių bei gyvenimo, tiek iš namų bendruomenės ir valstybės. Taip pat sakėme, kad tautoms niekuomet nenušvis tvirta taikos viltis, kol pavieniai žmonės ir bendruomenės neigs bei atmes mūsų Išganytojo valdžią. Todėl raginome Kristaus taikos ieškoti Kristaus karalystėje[2] bei paskelbėme, kad Mes patys kiek galėdami dėl to stengsimės. Sakėme: „Kristaus karalystėje“, nes Mes matėme, jog negalime veiksmingiau kovoti dėl taikos atkūrimo ir įtvirtinimo, nei atstatydami mūsų Viešpaties valdžią. Tačiau tuo tarpu gana aiškų geresnių laikų lūkestį Mumyse paskatino tas naujai kilęs arba labiau paskatintas tautų atsigręžimas į Kristų ir jo Bažnyčią – vienintelę išganymo teikėją. Todėl net atrodė, kad daugelis, iki šiol niekinę Atpirkėjo viešpatavimą ir buvę lyg ištremti iš karalystės, sėkmingai ruošiasi ir bręsta grįžti prie klusnumo pareigų[3].
Bet ar tai, kas bėgant Šventiesiems metams, įvyko ir buvo padaryta, kas tikrai yra verta amžino prisiminimo bei atminimo, neatnešė Bažnyčios Steigėjui, Viešpačiui ir aukščiausiajam Karaliui, daugiau garbės ir šlovės? Išties, viešai išstatyta misijų paroda[4] giliai sujaudino žmonių protus ir jausmus, leisdama pažinti tiek darbus, kurių nuolat imasi Bažnyčia, kasdien vis labiau platindama Sužadėtinio karalystę visuose kraštuose ir salose – net esančiose toliausiai vandenyne; tiek didelį skaičių šalių, kurias tvirti ir nenugalimi misionieriai, išlieję daugybę prakaito ir kraujo, laimėjo katalikybei; tiek likusius didžiulius kraštus, kuriuos reikia pajungti išganingam ir švelniam mūsų Karaliaus viešpatavimui. Toliau pagalvokime apie visus, kurie tuo šventu laikotarpiu, vedami savo vyskupų ir kunigų, iš visur atkeliavo į Miestą: ko kito jie norėjo, jei ne tinkamai apvalę savo sielas, prie apaštalų kapų ir Mūsų akivaizdoje išpažinti, kad jie yra ir toliau bus Kristaus valdžioje? Galiausiai ir pats mūsų Išganytojo karališkumas atrodė lyg sužibęs nauja šviesa, kai Mes, įrodžius kilniausių jų dorybių šlovę, pripažinome šešiems išpažinėjams ir mergelėms dangaus šventųjų garbę[5]. O kokia palaima, kokia paguoda pripildė Mūsų sielą, kai didingoje Petro šventovėje, Mums paskelbus iškilmingą dekretą, milžiniška tikinčiųjų minia dėkodama ėmė giedoti: „Tu garbės Karalius, Kristau!“[6]. Juk tuo metu, kai nuo Dievo nutolę žmonės ir valstybės dėl pakurstytų pavydo liepsnų ir vidinio nerimo veržiasi link žlugimo bei pražūties, Dievo Bažnyčia, imdamasi teikti žmonijai dvasinio gyvenimo peną, gimdo ir augina Kristui vieną po kitos vis naujas švenčiausias vyrų ir moterų kartas. O tuos, kurie žemiškoje karalystėje buvo jo ištikimi tarnai ir pavaldiniai, Kristus nesiliauja kviesti į amžinąją dangaus karalystės palaimą. Be to, didžiojo Jubiliejaus metu sukako tūkstantis šeši šimtai metų nuo Nikėjos Sinodo, todėl Mes dar noriau įsakėme švęsti tą šimtmečių sukaktį ir ją patys paminėjome Vatikano bazilikoje. Juk būtent šis Sinodas patvirtino Viengimio konsubstancialumą su Tėvu[7] ir liepė jį priimti katalikišku tikėjimu, taip pat, įterpdamas į savo tikėjimo formulę, arba Simbolį, žodžius „jo karalystei nebus galo“, patvirtino karališką Kristaus kilnumą.
Kadangi šie Šventieji metai suteikė ne vieną progą nušviesti Kristaus karališkumą, manome, kad pasielgsime pirmiausia pagal mūsų apaštalines pareigas, jei išklausę daugelio Tėvų kardinolų, vyskupų ir tikinčiųjų prašymus, Mums atsiųstus pavieniui ar bendrai[8], užbaigsime šiuos Metus įvesdami į bažnytinę liturgiją ypatingą m. V. Jėzaus Kristaus Karaliaus šventę. Šis įvykis taip Mus džiugina, kad trokštame ir jums, Garbingieji Broliai, apie tai šį tą pasakyti: vėliau jums priklausys mūsų žodžius apie Kristaus Karaliaus garbinimą taip pritaikyti liaudies supratimui ir jausmams, kad iš tos įvedamos kasmetinės iškilmės šventimo ji gautų ir vėliau sulauktų visokeriopos naudos.
Kad Kristus dėl aukščiausio kilnumo laipsnio, kuriuo jis pasižymi ir iškyla virš visų sukurtų dalykų, perkeltine prasme vadinamas karaliumi, yra jau seniai tapę visuotiniu papročiu. Todėl sakoma, kad jis karaliauja žmonių protuose – ne vien dėl savo proto aštrumo ir pažinimo platumo, bet ir dėl to, kad jis pats yra Tiesa, o mirtingiesiems būtina iš jo semtis tiesos bei ją priimti; taip pat žmonių valiose, nes ne tik jo žmogiškos valios grynumas ir klusnumas atitinka jo dieviškosios valios šventumą, bet ir jis taip pajungia mūsų laisvą valią savo veikimu ir įkvėpimu, kad mes užsidegame kilniausiems darbams. Vėlgi, Kristus pripažįstamas širdžių karaliumi dėl jo „meilės, kuri pranoksta pažinimą“[9], ir švelnumo bei romumo, kuris patraukia sielas: juk nėra pasitaikę, kad kas nors visų tautų būtų buvęs taip mylimas, kaip Kristus Jėzus, ar bus taip mylimas ateityje. Išties, jei atidžiau pažiūrėsime, kiekvienas pamatysime, kad tikrąja žodžio prasme karaliaus vardą ir galią reikia pripažinti Kristui kaip žmogui. Juk tik apie jį kaip žmogų galima pasakyti, kad jis gavo iš Tėvo „galią, garbę ir karalystę“[10], nes Dievo Žodis, turintis tą pačią substanciją kaip Tėvas, negali neturėti su Tėvu visko bendrai ir dėl to taip pat aukščiausios bei absoliučios valdžios visiems kūriniams.
Negi nuolatos neskaitome šventuosiuose Raštuose, kad Kristus yra Karalius? Juk jis vadinamas Viešpačiu, kuris kils iš Jokūbo[11], kuris yra Tėvo paskirtas karaliumi jo šventajam Siono kalnui ir gaus tautas kaip savo paveldą, o žemės pakraščius – kaip savo nuosavybę[12]. Gi vestuvinėje giesmėje, kuria labai turtingo ir galingo karaliaus paveikslu ir panašumu šlovinamas tikrasis, būsimasis Izraelio karalius, sakoma: „Tavo sostas, Dieve, per amžių amžius; tavo karaliavimo lazda – tiesumo lazda“[13]. Praleidžiant daugelį tokių posakių, kitoje vietoje, lyg tam, kad būtų aiškiau pavaizduoti Kristaus bruožai, pranašaujama, kad jo karalystė, neribojama jokių sienų, bus gausi teisingumo ir taikos dovanomis: „Jo dienomis užtekės teisybė ir ramybės apstumas... Jis viešpataus nuo jūros iki jūros, nuo upės iki žemės skritulio pakraščių“[14]. Čia randame dar daugiau pranašų posakių, pirmiausia visiems žinomą Izaijo: „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jo viešpatavimas padėtas ant jo peties. Jo vardas bus Nuostabusis, Patarėjas, Dievas, Galingasis, būsimojo amžiaus Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. Jo viešpatavimas dauginsis, ir ramybei nebus galo. Jis sėdės Dovydo soste ir jo karalystėje, kad ją sustiprintų ir paremtų teisumu ir teisybe nuo dabar ir per amžius“[15].
Ne kitaip kaip Izaijas skelbia ir kiti pranašai, pvz., Jeremijas, pranašaujantis „teisią Atžalą“, išaugsiančią iš Dovydo kamieno, ir tas Dovydo sūnus „kaip karalius viešpataus ir bus išmintingas, vykdys žemėje, kas teisinga ir teisu“[16]; Danielius, skelbiantis karalystę, kurią įsteigs dangaus Dievas ir kuri „per amžius nesugrius... ir stovės per amžius“[17]; ir tuojau pridedantis: „Vis stebėdamas nakties regėjimus, pamačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Ilgaamžio ir buvo jam pristatytas. Jam buvo duota valdžia, garbė ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, o jo karalystė niekada nebus sunaikinta“[18]. O tą Zacharijo pranašystę apie nuolankų Karalių, kuris, „atsisėdęs ant asilo, ant asilės jauniklio“, į Jeruzalę įžengs kaip „teisusis ir gelbėtojas“[19], sveikinant minioms, argi šventieji Evangelijų rašytojai nepripažino išsipildžius ir nepatvirtino? – Beje, tas mokymas apie Kristų Karalių, kuriuo, užrašytu Senojo Testamento knygose, mes džiaugėmės, negali išnykti Naujojo puslapiuose – priešingai, ten jis didingai ir nuostabiai patvirtinamas. Tereikia bent paliesti arkangelo žinią, paskelbiančią Mergelei, jog ji pagimdys sūnų, kuriam... Viešpats Dievas duos jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo[20].
Pats Kristus liudija apie savo valdžią: tiek paskutiniame pamoksle liaudžiai, kalbėdamas apie atlygį ir bausmes, kurias amžiais jaus teisieji ir kaltieji, tiek atsakydamas romėnų valdytojui į viešą klausimą, ar jis esąs karalius, tiek po prisikėlimo, apaštalams perduodamas užduotį mokyti ir krikštyti visas tautas. Jis pasinaudojo proga ir pats save pavadino karaliumi[21], atvirai patvirtino, jog yra karalius[22], bei iškilmingai paskelbė, jog jam duota visa valdžia danguje ir žemėje[23]. O ką kita reiškia tie žodžiai, jei ne jo galios didingumą ir karalystės begalybę? Tuomet ar reikia stebėtis, kad tas, kurį Jonas vadina „žemės karalių kunigaikščiu“[24], ir kuris visai taip pat pasirodė apaštalui ateities vizijoje, „ant savo drabužių ir strėnų turi užrašytą vardą: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats““?[25] Juk Tėvas Kristų „paskyrė visatos paveldėtoju“[26], tad jam reikia karaliauti, kol pasaulio pabaigoje jis paguldys visus priešus po Dievo ir Tėvo kojomis[27]. Iš šio bendro šventųjų Knygų mokymo tikrai turėjo išplaukti, kad Katalikų Bažnyčia, kuri yra Kristaus karalystė žemėje, turinti apimti visus žmones ir kraštus, savo Steigėją ir Kūrėją metinio šventosios liturgijos ciklo metu visokeriopa garbinimo pareiga šlovintų kaip Karalių, Viešpatį ir karalių Karalių. Iš tiesų, šiuos garbės pareiškimus, nuostabia žodžių įvairove skelbiančius vis tą patį, ji taikė senojoje psalmių maldoje bei senoviniuose sakramentaruose ir dabar tebetaiko kasdien dieviškajai didybei skiriamose maldose bei nesuteptosios aukos atnašavime. Šiame nuolatiniame Kristaus Karaliaus šlovinime lengvai pastebimas puikus mūsiškių ir orientalinių ritualų sutarimas, tad ir čia galioja principas: „Tikėjimo įstatymą nustato maldos įstatymas“.
Ant kokio pamato stovi ši mūsų Viešpaties garbė ir galia, tiksliai apibūdina Kirilas Aleksandrietis: „Vienu žodžiu, jis turi viešpatystę visiems kūriniams, bet ne prievartos ar išorine jėga, o savo esme ir prigimtimi“[28], – tai yra jo valdžia remiasi ta nuostabia sąjunga, kuri vadinama hipostazine[29]. Iš to išplaukia, kad angelai ir žmonės turi ne tik garbinti Kristų kaip Dievą, bet ir angelai bei žmonės yra pavaldūs ir pajungti jo kaip Žmogaus valdžiai. Taigi jau vien dėl hipostazinės sąjungos Kristus turi valdžią visiems kūriniams. – Išties, ar gali mums kilti malonesnė ir gražesnė mintis nei ta, kad Kristus mus valdo ne tik įgimta, bet ir įgyta, tai yra atpirkimo, teise? O kad visi užmaršūs žmonės prisimintų, kiek mes kainavome mūsų Išsaugotojui: „Esate atpirkti... ne nykstančiais turtais, sidabru ir auksu, bet brangiuoju Krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“[30]. Jau nebepriklausome sau, nes Kristus mus nupirko „didele kaina“[31], o mūsų kūnai yra „Kristaus nariai“[32].
Išties, norint trumpai parodyti šios valdžios jėgą ir prigimtį, užteks pasakyti, kad joje yra trejopa galia – jei jos trūktų, negalėtume mąstyti apie jokią valdžią. Tai pakankamai įrodo liudijimai, išvesti ir paimti iš šventųjų Raštų apie visuotinę mūsų Atpirkėjo valdžią, todėl katalikišku tikėjimu reikia tikėti, kad Kristus Jėzus yra žmonėms duotas tiek kaip Atpirkėjas, kuriuo jie turi pasitikėti, tiek kaip įstatymų leidėjas, kuriam turi paklusti[33]. Juk Evangelijos ne tiek pasakoja, kad jis įvedinėjo įstatymus, kiek rodo jį patį kaip įstatymų leidėją: kas tik laikosi jo įsakymų, tie, sako dieviškasis Mokytojas vienais ar kitais žodžiais, ir įrodo savo meilę jam, ir pasilieka jo meilėje[34]. O kad Tėvas jam yra suteikęs teisėjo galią, pats Jėzus atskleidžia žydams, kaltinantiems jį šabo poilsio pažeidimu, kai jis stebuklingai pagydė luošą žmogų: „Tėvas nieko neteisia, bet visą teismą atidavė Sūnui“[35]. Kaip nuo teismo neatsiejamas dalykas, čia galioja, kad jis turi teisę skirti atlygį ir bausmes dar gyvenantiems žmonėms. Galiausiai Kristui reikia pripažinti ir valdžią, vadinamą vykdomąja, nes visiems privalu paklusti jo valdymui, o priešginoms yra paskelbtas bausmių skyrimas, nuo kurio niekas negali pabėgti.
Kad tokia karalystė pirmiausiai yra tam tikru būdu dvasinė ir siejasi su dvasiniais dalykais, aiškiai rodo žodžiai, kuriuos aukščiau pateikėme iš Biblijos, bei pats Viešpats Kristus savo veikimo būdu. Ne vienu atveju, kai žydai ar net patys apaštalai klaidingai manė, kad Mesijas iškovos tautai laisvę ir atstatys Izraelio karalystę, jis šią tuščią nuomonę ir viltį šalino ir rovė su šaknimis. Kai jį apsupusi besižavinti minia nori jį paskelbti karaliumi, jis atsisako to vardo ir garbės bėgdamas ir slėpdamasis. Prieš romėnų vietininką jis teigia, kad jo karalystė „nėra iš šio pasaulio“[36]. Ir ši karalystė Evangelijose parodoma kaip tokia, į kurią žmonės gali įeiti tik darydami atgailą, tegali įžengti per tikėjimą ir krikštą, kuris, nors būdamas išorinė apeiga, reiškia ir įvykdo vidinį atgimimą. Ji priešinama tik šėtono karalystei ir tamsybių valdžiai, o iš sekėjų reikalauja ne tik kad, atitolinę sielą nuo turtų ir žemiškų dalykų, jie labiau vertintų švelnius papročius ir alktų bei trokštų teisumo, bet ir kad atsižadėtų savęs ir neštų savo kryžių. Jei Kristus, būdamas Atpirkėjas, įsigijo Bažnyčią savo Krauju, ir būdamas Kunigas, pats save paaukojo kaip atnašą už nuodėmes bei amžinai toliau aukoja, kas galėtų neįžvelgti, kad ir jo karališkoji užduotis turi tų abiejų pirmųjų užduočių prigimtį bei jose dalyvauja? Tačiau gėdingai klystų, kas ginčytų žmogaus Kristaus valdžią visiems pilietiniams dalykams, nes jis yra gavęs iš Tėvo absoliučią teisę į kūrinius, ir visa yra pavesta jo sprendimui. Tačiau kol gyveno žemėje, jis visiškai susilaikė nuo tokios valdžios vykdymo, ir nors tuomet niekino žmogiškų dalykų turėjimą bei rūpinimąsi jais, leido ir šiandien tebeleidžia juos jų savininkams. Čia galioja tas nuostabus žodis: „Nesigviešia mirtingų dalykų tas, kuris dovanoja dangaus karalystę“[37].
Taigi mūsų Atpirkėjo valdžia apima visus žmones. Ta proga noriai Sau priskiriame Mūsų nemirtingos atminties pirmtako Leono XIII žodžius: „Išties, jo valdžia galioja ne vien katalikiškoms tautoms ir ne vien tiems, kurie, nuplauti šventuoju krikštu, vis dėlto lieka teisėtai pavaldūs Bažnyčiai, nors jiems arba klaidingos nuomonės leido nukrypti, arba nesutarimas atskiria nuo meilės. Ne, ji apima ir visus neturinčius krikščionių tikėjimo, todėl iš tiesų Jėzaus Kristaus galioje yra žmonijos visuma“[38]. Šiuo atžvilgiu nėra jokio skirtumo tarp pavienių žmonių, namų ir pilietinių bendruomenių, nes visuomenės sujungti žmonės ne mažiau yra Kristaus valdžioje, kaip ir pavieniai. Juk yra tas pats privataus ir bendro išganymo šaltinis: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“[39]; bei tas pats tiek pavieniams piliečiams, tiek visai valstybei gerovės ir tikros laimės davėjas: „Ne iš vienur laiminga valstybė, o iš kitur žmogus, nes valstybė yra ne kas kita, kaip sutarianti žmonių daugybė“[40].
Todėl tautų valdytojai tenevengia Kristaus valdžios atžvilgiu patys ir per liaudį vykdyti viešos pagarbos bei paklusnumo pareigą, jei nori, išlaikę savo autoritetą, pasitarnauti tėvynei ir padidinti gerovę. Juk tai, ką pontifikato pradžioje rašėme apie labai sumenkusį teisės autoritetą ir pagarbą valdžiai, tą pat ne mažiau tinka ir dera pasakyti šiuo metu: „Dievą ir Jėzų Kristų, – taip skundėmės, – pašalinus iš įstatymų ir valstybės, išvedant autoritetą nebe iš Dievo, o iš žmonių, atsitiko taip, kad... buvo sugriauti patys autoriteto pamatai, pašalinta pagrindinė priežastis, kodėl vieni turi teisę įsakyti, o kiti pareigą paklusti. Todėl būtinai turėjo būti sukrėsta visa žmonių visuomenė, nebeparemta jokia tvirta atrama ir apsauga“[41].
Todėl jei žmonės kada nors privačiai ir viešai pripažintų karališką Kristaus galią, visą pilietinę bendruomenę būtinai persmelktų neįtikėtinos gėrybės, tokios kaip teisinga laisvė, tvarka ir ramybė, santarvė ir taika. Juk kaip mūsų Viešpaties karališkoji garbė suteikia žmogiškam kunigaikščių ir valdytojų autoritetui tam tikros religinės vertės, taip ji sutaurina ir piliečių pareigas bei paklusimą. Todėl apaštalas Paulius, nors įsakė žmonoms ir vergams gerbti savo vyruose ar šeimininkuose Kristų, bet paragino paklusti jiems ne kaip žmonėms, o vien kaip Kristaus atstovams, nes Kristaus atpirktiems žmonėms nedera žmonėms vergauti: „Esate brangiai nupirkti, netapkite žmonių vergais“[42]. Jeigu valdovai ir teisėtai išrinkti valdininkai įsitikintų, kad jie valdo ne savo teise, o dieviškojo Karaliaus pavedimu ir jo vietoje, aišku, kad jie imtų naudoti savo autoritetą šventai ir išmintingai bei priimdami ir vykdydami įstatymus žiūrėtų bendrojo gėrio ir pavaldinių žmogiško orumo. Iš čia tuojau suklestėtų ir pasiliktų rami tvarka, nes būtų pašalinta bet kokio sukilimo priežastis: juk net jei pilietis valdove ir kituose valstybės valdytojuose matys žmones, lygius jam prigimtimi ar dėl kokios nors priežasties nevertus ar smerktinus, jis dėl to neatmes jų valdymo, jei įžvelgs juose Kristaus, Dievo ir Žmogaus, atvaizdą bei autoritetą. Kalbant apie santarvės ir taikos dovaną, visai aišku, jog kuo labiau išsiplečia karalystė, ypač jei ji apima žmonijos visumą, tuo labiau mirtingieji suvokia bendrystę, kuri juos jungia tarpusavyje: šis bendrumo supratimas tiek sutrukdo ir užkerta kelią dažniems konfliktams, tiek sušvelnina bei sumažina visų tų konfliktų aštrumą. Išties, jei Kristaus karalystė iš tikrųjų apimtų visus, kuriuos apima teisiškai, argi mes netektume vilties sulaukti tos taikos, kurią į žemę atnešė taikos Karalius, tasai, kuris atėjo „visus sutaikyti“[43], kuris „atėjo ne tam, kad jam tarnautų, bet kad pats tarnautų“[44] ir, nors būdamas „visų Viešpats“[45], save parodė kaip nuolankumo pavyzdį ir kartu su meilės įsakymu įvedė nuolankumo įstatymą, galiausiai, kuris kalbėjo: „Mano jungas švelnus ir mano našta lengva“[46]? O, kokia galėtume mėgautis laime, jei pavieniai žmonės, šeimos ir valstybės leistųsi vadovaujamos Kristaus! „Tik tuomet, – pasinaudosime žodžiais, kuriuos visiems vyskupams nusiuntė Mūsų pirmtakas Leonas XIII prieš dvidešimt penkis metus, – bus galima išgydyti tas visas žaizdas, tik tuomet kiekviena teisė atgaus ankstesnio autoriteto viltį ir bus atstatytas taikos puošnumas, tik tuomet iš rankų iškris kalavijai ir išslys ginklai, kai visi noriai priims Kristaus valdžią ir jai paklus, o kiekvienas liežuvis išpažins, kad Viešpats Jėzus Kristus yra Dievo Tėvo garbėje“[47][48].
Išties, kad ta puiki nauda būtų geriau suvokta ir labiau įsitvirtintų krikščioniškoje visuomenėje, reikia kuo plačiau paskleisti mūsų Išganytojo karališkojo kilnumo pažinimą, o tam, atrodo, niekas negali labiau pasitarnauti, nei savitos ir ypatingos Kristaus Karaliaus šventės įvedimas. Juk liaudžiai įdiegiant tikėjimo dalykus ir per juos pakeliant ją iki vidinio gyvenimo džiaugsmų, žymiai veiksmingesnės yra kasmetinės šventųjų paslapčių šventės nei kokie nors, kad ir rimčiausi, bažnytinio mokymo dokumentai – jie dažniausiai patenka tik nedaugeliui išsilavinusių vyrų, o šventės sujaudina ir moko visus tikinčiuosius; jie kalba tik kartą, o šventės – kasmet ir, galima teigti, amžinai; jie išganingai paveikia daugiausia protus, o šventės – ir protus, ir sielas, tai yra visą žmogų. Kadangi žmogus sudarytas iš sielos ir kūno, šios išorinės švenčių iškilmės turi jį taip sukrėsti ir pažadinti, kad jis gausiau atsigertų dieviškų pamokymų per šventųjų apeigų puošnumą bei grožį ir kad galėtų jas, virtusias jo syvais ir krauju, panaudoti darydamas pažangą dvasiniame gyvenime.
Be to, rašytinių paminklų yra paliudyta, kaip tokios šventės, amžiams bėgant, buvo viena po kitos įvestos, kai tik atrodė, jog tam skatina krikščionių liaudies reikalai ar nauda: kai reikėdavo arba sustiprinti liaudį visuomeninėse bėdose, apsaugoti nuo šliaužiančių erezijos klaidų ar ją stipriau paskatinti bei uždegti uoliau ir pamaldžiau apmąstyti kokią nors tikėjimo paslaptį ar dieviškojo gerumo dovaną. Taigi nuo pat pirmųjų atgautojo išganymo amžių, žiauraus krikščionių persekiojimo laikais, buvo pradėti šventomis apeigomis minėti kankiniai, kad „kankinių iškilmės, – kaip liudija Augustinas, – būtų paskatinimas kankinystei“[49]. Vėliau šventiesiems išpažinėjams, mergelėms ir našlėms suteiktoji liturginė garbė nuostabiai prisidėjo, kad ypač ramiais laikais krikščionyse būtų paskatintas dorybių siekimas. Tačiau ypatingai Švenčiausiosios Mergelės garbei įvestos švenčių iškilmės padarydavo, kad krikščionių liaudis ne tik pamaldžiau garbindavo Dievo Gimdytoją ir labiausiai padedančią Globėją, bet ir karščiau pamildavo Motiną, lyg testamentu jai paliktą Atpirkėjo. Tarp gėrybių, gautų iš viešo ir teisingo Dievo Gimdytojos ir dangaus šventųjų kulto, reikia visų pirma paminėti tai, kad Bažnyčia nenugalėta visuomet nuvydavo nuo savęs erezijų bei klaidų marą. Čia ypač stebimės Dievo apvaizdos sprendimu: jis, net iš blogio visuomet išgaudamas gėrį, kartais leisdavo, kad arba tautos prarastų tikėjimą ir dorumą, arba klaidingos doktrinos kėsintųsi į katalikišką tiesą. Tačiau visuomet atsitikdavo, kad Bažnyčia nušvisdavo vis nauja šviesa, ir, pažadinta iš apsnūdimo, imdavo siekti kilnių ir šventų dalykų. Ne kitokios yra kilmės ir ne kitokių vaisių atnešė taip pat iškilmės, neseniai priimtos į liturginių metų eigą: kai nuslopo pagarba Kilniausiajam Sakramentui ir jo kultas, buvo įsteigta Kristaus Kūno šventė, kuri taip švęsta, kad nuostabiai rengiamos procesijos ir aštuonias dienas tęsiamos pamaldos vėl pašaukė tautas viešai garbinti Viešpatį. Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmė buvo įvesta tuomet, kai žmonių širdys, nuvargintos ir atstumtos jansenistų liūdnumo bei priekabaus griežtumo, buvo visai užšalusios ir nutolusios nuo Dievo meilės bei išganymo vilties.
Jeigu įsakome visam katalikiškam pasauliui garbinti Kristų Karalių, tai rūpinamės ir šių laikų reikalais bei norime duoti svarbiausią vaistą nuo žmonių visuomenę ištikusio maro. Šių laikų maru mes vadiname vadinamąjį laicizmą[50] bei jo klaidas ir bedieviškas pastangas. Jūs žinote, Garbingieji Broliai, kad ši piktadarybė brendo ne vieną dieną – ji jau seniai slypėjo valstybių viduje. Pirmiausia imta neigti Kristaus valdžią visoms tautoms; buvo neigiama, kad iš paties Kristaus teisės kyla Bažnyčios teisė mokyti žmoniją, leisti įstatymus, vadovauti tautoms, kad jos būtų nuvestos į amžinąją palaimą. Tuomet pamažu imta Kristaus religiją prilyginti klaidingosioms bei ją visai nederamai statyti su jomis į vieną lygmenį. Toliau ji buvo pajungta civilinei valdžiai ir beveik atiduota kunigaikščių bei valdininkų savivalei. Dar toliau nuėjo tie, kurie manė, jog dieviškąją religiją reikia pakeisti tam tikra prigimtine religija, kažkokiu natūraliu sielos jausmu. Ir buvo netgi valstybių, kurios manė galinčios visai apsieiti be Dievo, o savo religija padarė nedorybę ir Dievo užmiršimą[51]. Tais labai karčiais vaisiais, kuriuos taip dažnai ir jau seniai neša pavienių piliečių bei valstybių atkritimas nuo Kristaus, mes skundėmės laiške enciklikoje Ubi arcano ir šiandien vėl skundžiamės: visur pasėtomis nesantaikos sėklomis ir tarp tautų uždegtomis pavydo ugnimis bei nesutarimais, kurie jau seniai neleidžia ramiai susitaikyti; nesaikingu godumu, neretai apvelkamu viešojo gėrio ir tėvynės meilės pavidalu, iš kurio kyla tiek piliečių susidūrimai, tiek toji akla ir nesantūri savimeilė, ieškanti vien privačios naudos ir patogumo bei tuo beveik viską matuojanti; namų ramybę iš pagrindų griaunančiu pareigų pamiršimu ir apleidimu; šeimos bendruomenės ir jos stabilumo ardymu; galiausiai žmonių visuomenės sukrėtimais ir vedimu į pražūtį. Kad ji greitai vėl ras laimingą kelią pas mylimąjį Išganytoją, Mums daug vilties teikia ši Kristaus Karaliaus iškilmė, kuri nuo šiol bus kasmet švenčiama. Žinoma, tai yra katalikų rūpestis, kad tas grįžimas jų veikimu ir darbais būtų subrandintas bei paspartintas. Bet tiesa, kad daugelis iš jų neatrodo turintys visuomenėje nei to, kaip sakoma, socialinio statuso, nei tokio autoriteto, kokį privalėtų turėti tie, kas neša tikėjimo deglą. Šią blogybę [katalikybės silpnumą visuomenėje] galima paaiškinti tam tikru gerųjų lėtumu ar bailumu, nes jie susilaiko nuo priešinimosi ar prieštarauja per švelniai. Dėl to neišvengiamai auga Bažnyčios priešų įžūlumas ir drąsa. Tačiau jei tikintieji visuotinai suvoktų, kad privalo tvirtai ir nuolat kariauti po Kristaus Karaliaus vėliava, jie, uždegti apaštalavimo ugnimi, imtų stengtis sutaikyti nutolusias ir neišmanančias sielas su jų Viešpačiu ir rūpintųsi išlaikyti nepažeistas jo teises.
Be to, argi neatrodo, jog kasmet visose tautose švenčiama Kristaus Karaliaus iškilmė galėtų visokeriopai prisidėti, kad tas viešas atkritimas, atneštas laicizmo ir padaręs tiek žalos visuomenei, būtų apkaltintas ir bent kiek atlygintas? Tad kuo labiau piktinamės mūsų mieliausiojo Atpirkėjo vardo nutylėjimu tarptautiniuose susibūrimuose bei parlamentuose, tuo garsiau turime jį skelbti bei patvirtinti Kristaus karališkos garbės ir galios teises.
Ką mes matome, kas nuo praėjusio amžiaus pabaigos buvo lyg laimingai ir puikiai išgrįstas kelias šios šventės minėjimo įvedimui? Visi žino, kaip išmintingai ir aiškiai šis kultas buvo ginamas daugelyje knygų, kurios buvo plačiai visame pasaulyje išleistos daugeliu įvairių kalbų; kaip Kristaus viršenybė ir valdžia buvo pripažinta tuo pamaldžiu papročiu, kai nesuskaitomos šeimos pasišvęsdavo ir pasiaukodavo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Tačiau tai darė ne vien šeimos, bet ir miestai bei karalystės. Netgi visa žmonija, vadovaujant ir vedant Leonui XIII, buvo iškilmingai paaukota tai dieviškajai Širdžiai baigiantis tūkstantis devyni šimtiesiems Šventiesiems metams. Taip pat negalime nutylėti, kad šios karališkos Kristaus galios žmonių bendruomenei iškilmingam patvirtinimui nuostabiai padėjo dažni Eucharistiniai kongresai, kuriuos mūsų amžiuje buvo įprasta šaukti. Juk jų tikslas ir yra, kad tiek atskirų vyskupijų, regionų ir tautų, tiek viso pasaulio žmonės, sušaukti Kristaus Karaliaus, pasislėpusio po eucharistiniu šydu, pagarbinimui ir pašlovinimui, susirinkimuose bei šventovėse pasakytais pamokslais, bendru viešai išstatyto Kilniausiojo Sakramento adoravimu, didingomis procesijomis pasveikintų Dievo jiems duotą Karalių Kristų. Teisėtai ir pelnytai galima teigti, kad krikščionių liaudis, lyg skatinama dieviško įkvėpimo, tą Jėzų, kurio, atėjusio į savo valdas, nedori žmonės nenorėjo priimti, triumfo žygyje išvedė iš šventųjų pastatų tylos ir lyg slaptumo į miestų gatves, norėdama atstatyti visas karališkas jo teises.
Iš tiesų, Mūsų minėtam sumanymui įgyvendinti šie jau besibaigiantys Šventieji metai suteikia progą, už kurią geresnės ir nerasi, nes tikinčiųjų protams ir širdims pakilus link dangaus gėrybių, pranokstančių bet kokį supratimą[52], gerasis Dievas vėl padėjo savo malonės dovana bei, davęs naują paskatą siekti aukštesnių malonės dovanų, suteikė jėgų eiti tiesiu keliu. Ar pagalvojame apie tą daugelį Mums atsiųstų prašymų, ar pažvelgiame į didžiojo Jubiliejaus metu buvusius įvykius, turime pakankamai pagrindo manyti, kad atėjo ta labai laukiama diena, kai galime paskelbti, jog visos žmonijos Karalius Kristus turi būti pagarbintas sava ir ypatinga švente. Šiais metais, kaip iš pradžių sakėme, šis dieviškasis Karalius, tikrai „nuostabus savo šventuosiuose“[53], buvo „garbingai išaukštintas“[54], kai naujas jo karių būrys buvo pakeltas į dangaus gyventojų garbę. Taip pat šiais metais neįprastoje daiktų ir, galima teigti, darbų parodoje visi turėjo stebėtis Evangelijos skelbėjų Kristui laimėtomis pergalėmis, platinant jo karalystę. Galiausiai šiais metais Nikėjos Susirinkimo sukakties iškilmėse prisiminėme apgintąjį Įsikūnijusio Žodžio konsubstancialumą su Tėvu, kuriuo kaip pamatu remiasi tojo Kristaus valdžia visoms tautoms.
Todėl Mūsų apaštaliniu autoritetu įsteigiame m. V. Jėzaus Kristaus Karaliaus šventę, kuri turi būti visame pasaulyje švenčiama kasmet, paskutinį spalio mėnesio sekmadienį, einantį prieš pat Visų Šventųjų iškilmę. Taip pat įsakome, kad tą dieną kasmet būtų atnaujinamas žmonijos paaukojimas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, kurį š[vento] a[tminimo] Mūsų pirmtakas Pijus X liepė kasmet kartoti. O šiais metais norime, kad ji būtų švenčiama šio mėnesio trisdešimt pirmą dieną – tą dieną Mes patys laikysime Mišias pontifikalinėmis apeigomis Kristaus Karaliaus garbei ir liepsime Mūsų akivaizdoje atlikti tą paaukojimą. Matome, kad nei galėtume geriau ir tinkamiau užbaigti Šventuosius metus, nei labiau parodyti Mūsų širdingą dėkingumą Kristui, „nemirtingam amžių Karaliui“ – ir čia tarpininkaujame dėkojant visam katalikiškam pasauliui – už šiuo šventu metu Mums, Bažnyčiai ir visiems katalikams suteiktas geradarybes.
Taip pat nėra reikalo, Garbingieji Broliai, kad mes jums ilgai ir daug aiškintume, kodėl Kristaus Karaliaus šventę liepėme švęsti atskirai nuo kitų švenčių, kuriose taip pat išreiškiamas ir pagarbinamas jo karališkas kilnumas. Užteks atkreipti dėmesį į vieną dalyką: nors visose mūsų Viešpaties šventėse vadinamasis materialusis objektas yra pats Kristus, tačiau jų formalusis objektas visai skiriasi nuo karališkos Kristaus galios ir vardo. Mes nurodėme sekmadienį todėl, kad dieviškajam Karaliui ne tik dvasininkija pasitarnautų aukodama ir giedodama oficijų, bet ir liaudis, laisva nuo įprastų užsiėmimų, šventojo džiaugsmo dvasia nuostabiai paliudytų Kristui savo klusnumą ir pavaldumą. Šiai šventei žymiai tinkamesnis nei kiti atrodo paskutinis spalio mėnesio sekmadienis, kuriuo beveik užbaigiamas liturginių metų ciklas. Taip Jėzaus Kristaus gyvenimo paslaptys, prieš tai minėtos metų eigoje, lyg pabaigiamos bei apimamos šventa Kristaus Karaliaus iškilme ir, prieš švenčiant Visų Šventųjų garbę, paskelbiama ir iškeliama garbė Tojo, kuris triumfuoja visuose šventuosiuose ir išrinktuosiuose. Todėl tai bus jūsų, Garbingieji Broliai, užduotis bei jūsų darbas pasirūpinti, kad prieš kasmetinę šventę nustatytomis dienomis kiekvienoje parapijoje būtų sakomi pamokslai liaudžiai, kruopščiai paragint ir pamokant ją apie šventės prigimtį, reikšmę ir svarbą, kad ji taip tvarkytų ir derintų savo gyvenimą, jog ištikimai ir rūpestingai paklustų dieviškojo Karaliaus kilnumui.
Taip pat norėtume jums, Garbingieji Broliai, šio laiško pabaigoje trumpai nurodyti, kokios naudos iš šio viešo Kristaus Karaliaus kulto tiek Bažnyčiai, tiek pilietinei visuomenei Mes tikimės ir laukiame.
Tokia Viešpaties valdymui suteikta garbė turi priminti žmonėms, kad Bažnyčia, kuri yra Kristaus įsteigta kaip tobula bendruomenė, prigimtine teise, kurios negali atsisakyti, reikalauja iš civilinės valdžios visiškos laisvės ir neliečiamumo, taip pat dėl Dievo jai suteiktos užduoties mokyti, vadovauti ir vesti į amžinąją laimę visus Kristaus karalystės narius negali priklausyti nuo svetimos valios. Taip pat panašią laisvę valstybė turi suteikti tiems abiejų lyčių vienuolių ordinams bei bendruomenėms, kurios, būdamos stiprios Bažnyčios ganytojų pagalbininkės, labai prisideda prie Kristaus karalystės skatinimo ir stiprinimo, tiek šventaisiais vienuoliniais įžadais kovodamos su trejopa pasaulio pagunda, tiek pačiu tobulesnio gyvenimo išpažinimu veikia, kad tas šventumas, kurį dieviškasis Steigėjas padarė vidiniu Bažnyčios požymiu, nuolatine ir kasdien augančia šlove šviestų ir žibėtų visų akyse.
Valstybes šios šventės minėjimas, atnaujinamas kiekvienais metais, pamokys, kad tiek privatūs asmenys, tiek valdininkai ir valstybių vadovai įpareigoti viešai garbinti Kristų bei jam paklusti. Ši šventė įkvėps jiems mintį apie tą paskutinį teismą, kuriame Kristus, dabar ne tik pašalintas iš viešojo gyvenimo, bet ir paniekinančiai užmirštas bei ignoruojamas, griežtai baus už tas neteisybes. Juk jo karališkas kilnumas reikalauja, kad visa valstybė būtų tvarkoma pagal Dievo Įsakymus ir krikščioniškus principus tiek įstatymų leidyboje, tiek teisėtvarkoje, tiek diegiant jaunimo sielose sveiką mokymą ir dorus papročius.
Galiausiai tikintieji galės iš šių dalykų svarstymo pasisemti nuostabios galios ir jėgų, kad jų sielos sektų tikru krikščioniško gyvenimo idealu. Juk jeigu Viešpačiui Kristui yra duota visa valdžia danguje ir žemėje; jei mirtingieji, nupirkti jo Brangiausiuoju Krauju, nauja teise tapo pavaldūs jo valdžiai; jei ši galia apima visą žmogaus prigimtį, tuomet aišku, kad mumyse nėra jokios galios, kuri nebūtų pavaldi šiai valdžiai. Taigi jis turi karaliauti žmogaus prote, kuris privalo tobulu paklusimu tvirtai ir pastoviai sutikti su apreikštomis tiesomis ir Kristaus mokymais; karaliauti valioje, privalančioje paklusti Dievo įstatymams; karaliauti sieloje, kuri turi, paniekinusi prigimtinius geismus, mylėti Dievą virš visko ir jo vieno laikytis; karaliauti kūne ir jo nariuose, kurie privalo kaip įrankiai, arba, apaštalo Pauliaus žodžiais[55], lyg „Dievo teisumo ginklai“, tarnauti vidiniam sielos šventumui. Jei visa tai bus tikintiesiems pateikta gilesniam suvokimui ir apmąstymui, jie bus daug lengviau patraukti net prie didžiausio tobulumo. Taigi tegul būna taip, Garbingieji Broliai, kad ir išorėje esantys panorėtų saldaus Kristaus jungo bei jį savo išganymui priimtų, ir mes visi, gailestingojo Dievo sprendimu esantys namuose, jį neštume – ne apsunkę, bet trokšdami, su meile ir šventai, kad, savo gyvenimus sutvarkę pagal dieviškosios karalystės įstatymus, gautume džiaugsmingą gerų vaisių derlių ir, Kristaus rasti geri ir ištikimi tarnai, taptume jo amžinoje dangaus karalystėje su juo palaimos ir šlovės dalininkais.
O šis palinkėjimas ir noras tebūna jums, Garbingieji Broliai, artėjant m. V. Jėzaus Kristaus Gimimo dienai, Mūsų tėviškos meilės liudijimas. Kaip dieviškų dovanų tarpininką, priimkite apaštalinį palaiminimą, kurį jums, Garbingieji Broliai, ir jūsų dvasininkijai bei liaudžiai su meile suteikiame.
Duota Romoje, prie Šventojo Petro, Šventųjų 1925 metų gruodžio mėnesio 11 dieną, Mūsų pontifikato ketvirtaisiais metais.
Popiežius Pijus XI
(Acta Apostolicae Sedis, t. 17, n. 15, 1925 12 28. Iš lotynų k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis.)
ŽMONIJOS PASIAUKOJIMO ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDŽIAI AKTAS
Kalbamas Kristaus Karaliaus šventėje ir per birželines pamaldas.
Mielasis Jėzau, žmonijos Atpirkėjau, pažvelk į mus, nuolankiai suklaupusius prieš Tavo altorių (paveikslą). Mes Tavo esame ir norime Tavo būti. Kad dar tvirčiau galėtume su Tavimi susijungti, šiandien visi ir kiekvienas pasiaukojame Švenčiausiajai Tavo Širdžiai.
Gerasis Jėzau! Daugelis Tavęs visiškai nepažįsta; daugelis, paniekinę Tavo įsakymus, nuo Tavęs nusigręžė. Pasigailėk jų ir visus patrauk prie savo Švenčiausios Širdies. Būk, Viešpatie, Karalius ne vien ištikimųjų, kurie niekada nuo Tavęs nepasitraukia, bet ir sūnų palaidūnų, kurie Tave paliko. Padėk jiems greitai sugrįžti į Tėvo namus, kad nežūtų dvasios skurde.
Būk Karalius tų, kuriuos apgavo klaidingos nuomonės ar atskyrė nesantaika, pašauk juos atgal į tiesos uostą ir į tikėjimo vienybę, kad greitai būtų viena kaimenė ir vienas ganytojas. Būk Karalius visų tų, kurie dar tebeklaidžioja stabmeldystės ar islamo tamsybėse, nedelsk ir juos išvaduoti savo šviesos karalystei. Galiausiai pažvelk gailestingomis akimis ir į vaikus tos tautos, kuri taip ilgai yra buvusi išrinktoji, ir Kraujas, kurio jie kitados ant savęs šaukėsi, tenužengia dabar ant jų kaip atpirkimo ir gyvybės srovė.
Suteik, Viešpatie, savo Bažnyčiai tikrą klestėjimą, duok visoms tautoms taiką ir ramybę. Padaryk, kad visoje žemėje skambėtų vienas balsas: „Tebūna šlovė mūsų Išganytojo dieviškajai Širdžiai, per kurią mums duotas išganymas, jai garbė per amžius!“ Amen.
[1] Teksto paryškinimas – vertėjo. Enciklika Ubi arcano apie Kristaus taiką jo karalystėje, 1922.12.23. Ja buvo paskatintas Katalikų Akcijos judėjimas. – vert. past.
[2] Pax Christi in regno Christi – Pijaus XI pontifikato šūkis. – vert. past.
[3] Turima omenyje tuo metu daug vilčių teikusi rytų apeigų katalikų misija Rusijoje. – vert. past.
[4] Jubiliejinių 1925 metų išvakarėse, 1924.12.22, Vatikane popiežiaus atidaryta misijų paroda. – vert. past.
[5] 1925 m. kanonizuoti išpažinėjai Petras Kanizijus, Jonas Marija Vianėjus ir Jonas Eudes bei mergelės Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Marija Magdalena Postel ir Magdalena Sofija Barat. – vert. past.
[6] Žodžiai iš padėkos himno Te Deum. – vert. past.
[7] 325.06.19 priimtas Nikėjos I Susirinkimo Tikėjimo išpažinimas skelbia, kad Dievas Sūnus yra „homoousion to Patri“ – konsubstancialus, vienos dieviškos esmės su Dievu Tėvu. – vert. past.
[8] Italas jėzuitas t. Sanno de Solaro 1883 m. pirmas iškėlė mintį švęsti Kristaus Karaliaus dieną. Jo iniciatyva Šv. Apeigų kongregacijai įteikta peticija su 5 kardinolų parašais. Tarp pasirašiusiųjų buvo ir kard. G. Sarto – būsimasis popiežius šv. Pijus X. 1918 m. panaši peticija buvo įteikta pop. Benediktui XV, ją pasirašė keliasdešimt vyskupų. 1924 m. pop. Pijui XI įteikta peticija su 300 vyskupų parašais, į ją ir buvo atsižvelgta. (Pijus XI, Marijonų spaustuvė, Marijampolė, 1937, p. 241–242). – vert. past.
[28] In Luc. X.
[29] Hipostazinė sąjunga – dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių susijungimas viename Kristaus asmenyje (gr. ypostasis). – vert. past.
[32] Ten pat, 15.
[33] Tridento Susirinkimas, ses. VI, can. 21.
[37] Himnas Crudelis Herodes Epifanijos oficiume.
[38] Enc. Annum Sacrum, 1899 m. gegužės 25 d.
[40] Šv. Augustinas, Ep. ad Macedonium, c. III.
[41] Enc. Ubi arcano.
[45] Rom 10, 12. – vert. past.
[48] Enc. Annum sacrum, 1899 m. gegužės 25 d.
[49] Sermo 47, De Sanctis.
[50] Gr. laikos – pasaulietinis. Laicizmas – siekis išstumti Bažnyčią ir religiją iš visuomeninio gyvenimo. – vert. past.
[51] Tai lyg trys istoriniai atkritimo nuo Dievo etapai: Bažnyčią atmetusi reformacija (1517 m.), skirtumus tarp religijų neigiantis Švietimas (1717 m. įsteigta jo nešėja masonerija) bei visiškas Dievo ir religijos atmetimas (1917 m. komunistinė revoliucija). – vert. past.
