Kalba neredaguota.
Bendrai turime apie mūsų šių dienų visuomenę pasakyti:
Jėzus jai neviešpatauja.
Jam atimtas ir vainikas, ir skeptras. Praktiškasis gyvenimas visai apsieina be antprigimtinumo. Gyvenimas atsikratė iš paties gyvenimo šaknies. Pasaulis yra nukrikščionintas, sunatūralizuotas, gal labiau išnatūralizuotas, nuo Jėzaus atitrauktas. Ir ne tik tas pasaulis, kuris 99% yra pagonių apgyventas, bet ir šis, kuris 99% yra krikščionių gyvenamas. Tik išeik iš bažnyčios ar iš gimtųjų namų ir nelabai matysi, kad gyventumei tarp krikščionių…
Jau prieš 50 metų kardinolas Mermilod galėjo sušukti: „Antgamtinė idėja? Kas ją turi? Ji beveik neegzistuoja!“ Nuo to laiko galimybė surasti Jėzų visuomenėje (šalia tabernakulio ir šalia kuklios pamaldžių sielų saujos), galimybė rasti Kristų dar daugiau sumažėjo.
Kaip paprastai, šitai prasidėjo minties pasaulyje. Šių laikų žmogaus idėjų pasaulis yra netekęs Dievo: tuo atžvilgiu viešpatauja jame tuštuma. Dievo mintis, Jėzaus mintis, amžinybės mintis kaskart rečiau sutinkama, – kol, pagaliau, šios mintys visai išnyks. Tikėjimą apima snaudulys. Jo šviesa gęsta. Jo balsas tilsta. Jis nėra miręs, bet nustoja būti sielos akis ir balsas. Krikščionių daugumos minties pasaulis darbo dienos metu yra tokioje būklėje, kaip buvo prieš Kristų pas geresnius pagonis. Kai kas savaime protinga išnyksta. Kai kas iš prigimties įvyksta gero. Kartais kai kas pagarbos verto. Bet dalyką imant visoje plotmėje, juk šis pasaulis yra be Jėzaus. Taigi šalta ir tuščia.
Kaip minties pasaulyje, taip ir žodžio pasaulyje. Žmogus kalba tai, ką galvoja. Tai, kuo yra pripildyta širdis, slenka prie lūpų – ir nuplaukia nuo plunksnos.
Pasaulis, kuris ištisas dienas, ištisas valandas, dienas ir savaites niekad apie Jėzų, nei apie Jo asmenį, nei apie mokslą, nei apie Jo teisę nepagalvoja: toks pasaulis tikriausiai apie Jį ir nekalbės.
Faktiškai nėra tokio žodžio, kurio krikščionių pasikalbėjimuose būtų taip baisiai vengiama, kaip Jėzaus vardo.
T. Veiss turi racijos: kalbame apie viską. Vengiame tik vienos pavardės, vieno vardo, kuriame viskas telpa. Giriamės bet kuriuo niekniekiu, bet jei kalba palies Tą, prieš kurį turi klauptis kiekvienas kelys, tai yra toks įspūdis, lyg mes Jo gėdytumėmės. Susitinka žmogus žmogų, krikščionis krikščionį – apie ką jiedu kalbės? Apie orą, politiką, valiutą, prekybą, sportą, madą, „apie ją“, „apie jį“. Bet jeigu kas surastų tiek dvasios stiprybės ir iš vidinio širdies reikalo, į pokalbį įpintų Jėzaus vardą, – nustebę į jį pažvelgtų: apie tai gi nekalbama!
Vienas žmogus, kuris žino savo laiką, paklausė: kiek kartų per metus visuose parlamentuose, vadinamos krikščioniškos Europos, kur tautos tariamai kalba tai, kas sutinka su jų pažiūromis ir nusiteikimais: kiek kartų ten būna tariamas Jėzaus vardas?
Vargšas Jėzus! – pasakytų šv. Alfonsas. Taip toli nuėjome su mūsų tariamąja krikščionybe. Kasdieninė kalba yra vis labiau ir nuolat nukrikščioninama. Ypač politinių ir biznio žmonių. Tai yra kalba be Jėzaus. Kalba, kuria galėtų naudotis ir bet kuris padorus pagonis. Ta kalba yra šalia antprigimtinumo. Tokia kalba yra daugiau negu tai, ką jie žodžiu „modern“ pasako. Ji yra „modernistinė“.
Kaip minties ir kalbos pasaulyje, taip yra ir darbo pasaulyje.
Gali kalbėti kas tik patinka šių laikų technikos garbei. Paprastai čia Jėzaus nėra. Krikščioniškos sielos joje nėra. Technika netiki į Tą, per kurį visa tai buvo sutverta. Ji nesimeldžia ir neiškyla su giesme „Šventas Dieve“. Ji padaro atitinkamą veido išraišką su tam tikra pranašumo povyza, vaidina neutralios, betikybinės vaidmenį, jeigu atvirai neišjuokia.
Seniau darbas buvo dirbamas kryžiaus šešėlyje ir su Dievo Motinos atvaizdu. Darbas orientavosi pagal dangų. Jis buvo Dievo tarnyba, atgaila, sąžinės reikalas, Kristaus sekimas, paklusnumo, kantrybės, artimo meilės praktikavimas. Kildavo aukštyn į antgamtinį pasaulį. Šiandien ne tik nėra krucifikso dirbtuvėse, įstaigose, biuruose. Šiandien nėra dvasios. Jėzus jau neviešpatauja. Išimtys tik patvirtina taisyklę.
Jėzus turi ir čia vėl užviešpatauti. Ne tik bažnyčiose, bet ir dirbtuvėse. Visose visuomeniškojo ir pramonės darbo vietovėse. Taip kaip mūsų šeimose ir mūsų iškilmėse, visose mūsų gatvėse ir aikštėse, rotušėse ir mokyklose.
Krikščionių gyvenimas, kuris pasidarė visai natūralistinis, turi vėl patapti antprigimtu.
Dabartinėje mūsų visuomenėje vėl turi pasikartoti Kanos stebuklas. Vaizdžiai kalbant, – jau neturime vyno. Jau geriame tik silpną, drungną vandenį iš pasaulio ir laiko dvasios cisternų.
Kristus turi mums pakeisti natūralizmo vandenį į antprigimtinį vyną. Šiuo atžvilgiu vestuvių iškilmės Kanoje yra skelbėjos to, kas gali dabar įvykti. Kanos stebuklas buvo pasikeitimo stebuklas. Pasaulis turi ne tik pasitaisyti, bet turi pasikeisti. Ne tik turi atsinaujinti, bet tapti visai kitu. Šūkis tur būt ne tik reformavimas, atnaujinimas, bet – pasikeitimas.
Grynai pasauliški žmonės, prigimties tarnai ir žemei gyveną, turi per Dievo malonę tapti sudvasintais, antgamtiškais: dangiškais.
Kunigas per Aukojimą, vandenį žegnodamas, meldžiasi: Dieve, kuris taip stebuklingai leidai žmogų kilnybėje, ir dar stebuklingiau jį atnaujinai, suteik mums per šio vandens ir vyno simbolišką jungimą palikti dieviškumo dalininkais To, kurs teikės palikti mūsų žmogiškumo dalininku, būtent, Jėzus Kristus, Tavo Sūnus, mūsų Viešpats, kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje. Kada tik dalyvaujame toje Dievo tarnyboje, esame liudininkai, kaip ant altoriaus įvyksta tas pasikeitimo stebuklas. Pasikeitimas gamtinio į antgamtinį, nykstančio į nenykstantį, duonos ir vyno į Kristaus Kūną ir Kraują.
Viešpaties Tarnyboje, Pasikeitime negalime būti pasyviais, bedarbiais liudininkais. Mūsų pareiga šį Pasikeitimą bendrai išgyventi. Žmogus esąs mumyse, turi „tapti Kristumi“.
Kas po „Ite missa est“ eina namo, turi būti jau kitas, negu tas, kuris atgailos maldos metu mušės į krūtinę, pasisakydamas esąs kaltas.
Turi patapti kitu žmogumi. Turi tapti kitos sielos, kitos širdies, kitokių akių, kitokio liežuvio, kitokių rankų žmogumi, turi pranokti savo prigimtį: vidiniai ir lauku jai.
Pabrėžiu: pirmiausia kitokių akių žmogumi.
Turime į visa visai kitaip žiūrėti. Į visa žiūrėti tikėjimo akimis ir iš tikėjimo taško; dangaus akimis iš amžinybės taško ir amžinybės akimis, Jėzaus akimis. Viskas taip, kaip Kristus sako. Viską dėl to, kad Kristus to nori. Viską taip, kaip Kristus tai daro. Tai bus krikščioniškai. Tai yra krikščionybė. Vanduo turi pasikeisti į vyną. Tada tik karalius vėl atgaus skeptrą ir vainiką.
Dabar pasaulio plote viskas tampa „natūraliai“. Taigi natūraliai jau niekas nesidaro. Toliau taip eiti negali. Viskas turi pasikeisti. Jėzus turi vėl mums viešpatauti. Visur. Visados. Ir dėlto mūsų malda mūsų dideliame reikale negali būti kitokia, negu ta, kuri buvo baigiantis paslaptingajam apreiškimui:
„Ateik, Viešpatie Jėzau! Būk mūsų Karalius“.
Būk su mumis, kada meldžiamės, kaip Tu buvai su Savo mokiniais melsdamasis. Būk su mumis, kai dirbame, kaip Tu buvai su Juozapu Nazarete dirbdamas. Būk su mumis, kada stiprinamės ir kada džiaugiamės, kaip Tu Kanoje bendrai su visais džiaugsmu dalinaisi. Būk su mumis, kada einame keliu, kaip Tu kadaise su Savo apaštalais Galilėjos keliais ir keleliais keliaudavai. Būk su mumis, kai esame nusidirbę ir apsunkinti ir nusilpę; aplankyk mus ir palik su mumis, kaip kadaise lankei ligonius ir savo tautos silpnuosius. Pas mus viskas daros taip, kad toliau jau negalime eiti. Ateik, Viešpatie Jėzau, viešpatauk ir valdyk!
Kad ir mes susilauktume Viešpaties atsakymo, mylimajam mokiniui pasakyto:
Gerai, netrukus ateisiu.
