Modernizmas

Religinis pažinimas negali būti neaiškus, abejotinos vertės, bet turi būti aiškus ir su pilnu įsitikinimu jo tiesa turi būti tikima; kitaip negalėtų būti tikro religinio gyvenimo mąstančiam žmogui.

Būti persekiojamiems dėl noro išsaugoti tikėjimą reiškia priimti kankinystę, nesvarbu, kas muša – broliai ar Bažnyčios priešai.

Kiekvienas, nors kiek susipažinęs su dvasine ir intelektualine Katalikų Bažnyčios aplinka, yra susidūręs su plačiai paplitusia „pažangia“ nuomone apie tomizmą, jo vaidmenį Bažnyčioje prieš Vatikano II Susirinkimą ir bendrą ikisusirinkiminę teologijos būklę. Šios nuomonės teiginiai ir šūkiai nuolat kartojami teologų ir dvasininkų rateliuose; mažai pakitę nuo tada, kai buvo pirmą kartą išvystyti – XX a. pirmojoje pusėje. Skirtingai, nei „pažangus“ požiūris į moralės klausimus, ši paplitusi nuomonė faktiškai įgijo Bažnyčioje pseudo-ortodoksijos statusą, o kai kurie jos elementai tapo netgi svarbia „konservatyviosios“ katalikybės dalimi.

Su dideliu skausmu Pijus X matė, kad tos klaidos, vadinamos modernizmu, brovėsi į kunigų seminarijas, į teologijos fakulteto auditorijas, net į bažnytinę hierarchiją. Ilgiau nebuvo galima tylėti.

Modernizmas, kaip projektas, vertinant jo filosofiją ir jo visumą, yra žmogaus ir žmonijos kultūros priešas.

Jei rimtai atsižvelgsime į šventojo popiežiaus žodžius – „visų erezijų kloaka; visų erezijų, kokios tik yra buvę, dvasia ir pagrindai“ – tai modernizmą teks laikyti absoliučiai antikrikščioniška sistema.

Mes žinome, kad Katalikų Bažnyčios neįmanoma sunaikinti. Tačiau nežinome, kokio dydžio teritorijoje ji išliks.

Žmoniškumas yra tai, ką Modernusis puolimas naikina savo netikra žmoniškumo religija.

Mes, tikintieji, tapsime maža persekiojama apleista sala žmonijos apsuptyje arba kovos pabaigoje galėsime pakelti senąjį kovos šūkį: „Christus Imperat!“

Atstatant Paryžiaus Dievo Motinos katedrą siūloma jos interjerą paversti moderniu „pažintiniu taku“.

Popiežiaus Pijaus XII enciklika „Humani Generis“, apie kai kurias klaidingas nuomones, grasinančias sugriauti katalikų doktrinos pamatus.

1910 m. popiežius šv. Pijus X įvedė antimodernistinę priesaiką. Priesaika buvo privaloma iki 1967 m., kai buvo panaikinta popiežiaus Pauliaus VI.

Iš tikrųjų jis nesuklys manydamas juos esant labiausiai kenksmingus Bažnyčios priešus. Nes, kaip jau esame sakę, jie ketina sužlugdyti Bažnyčią ne iš išorės, bet iš vidaus. Tad pavojus slypi beveik pačioje Bažnyčios širdyje, ir žala yra tuo didesnė, kad jie iš arčiau ją pažįsta.

Nežinau kito mąstytojo, kuris taip meistriškai šokinėtų nuo vienos pozicijos prie jai priešingos, pats nepastebėdamas šuolio ir nekreipdamas į tai dėmesio.

Charakteringiausias modernizmo kaip ideologijos ar net kaip emocinės laikysenos bruožas yra jo destruktyvi neapykanta, pavydas ir smurtas.