John Lamont   Publikuota iš: Fsspx.lt   Versta iš: Rorate-caeli.blogspot.com
Šventas Tomas Akvinietis. Karlo Kriveli, 1476 m.
Šventas Tomas Akvinietis. Karlo Kriveli, 1476 m.

1. Progresyvistai, „manualizmas“ ir tomizmas

Kiekvienas, nors kiek susipažinęs su dvasine ir intelektualine Katalikų Bažnyčios aplinka, yra susidūręs su plačiai paplitusia „pažangia“ nuomone apie tomizmą, jo vaidmenį Bažnyčioje prieš Vatikano II Susirinkimą ir bendrą ikisusirinkiminę teologijos būklę. Šios nuomonės teiginiai ir šūkiai nuolat kartojami teologų ir dvasininkų rateliuose; mažai pakitę nuo tada, kai buvo pirmą kartą išvystyti – XX a. pirmojoje pusėje. Skirtingai, nei „pažangus“ požiūris į moralės klausimus, ši paplitusi nuomonė faktiškai įgijo Bažnyčioje pseudo-ortodoksijos statusą, o kai kurie jos elementai tapo netgi svarbia „konservatyviosios“ katalikybės dalimi. Jos pripažinimą neokonservatorių tarpe rodo tėvo Briano van Hove‘s palankus jos pristatymas žurnale „Homiletic and Pastoral Review“[1] („Homiletinė ir pastoracinė apžvalga“), viename seniausių konservatyviosios katalikybės šulų. Šios paplitusios nuomonės išdėstymą t. Van Hove paverčia puolimu prieš Pijaus XII encikliką „Humani Generis“, labai nepatogų neokonservatyviems katalikams dokumentą. Tėvo Briano pristatymas yra naiviai atviras, be įmantrių subtilybių, kurių griebtųsi gudrus teologas gindamas savo požiūrį, tačiau būtent dėl šios priežasties jis yra vertingas. Tai supaprastinta ir visiems prieinama požiūrio versija, pelniusi visuotinį populiarumą ir sąlygojanti Bažnyčios gyvenimą. Šį faktą žino protingesni „pažangiosios“ nuomonės gynėjai, suprantantys, jog subtilybės ir niuansai, kuriuos jie įveda norėdami nuginkluoti kritiką ir paslėpti savo ketinimus, neteks svarbos jų požiūriui triumfavus. Šie bruožai būdingi ideologijai, pateisinusiai ikisusirinkiminės katalikiškos teologijos sugriovimą ir sudarančiai esminį progresyviosios hegemonijos, dabar kontroliuojančios Bažnyčią, pamatą. Norint įveikti šią hegemoniją būtina perprasti šią ideologiją. Tam ir yra skirtas šis straipsnis.

„Manualizmas“

Svarbi šios ideologijos dalis yra „manualizmo“ puolimas. Teigiama, kad ikisusirinkiminė katalikų teologija iš esmės buvusi „manualistinė“. Esą ši teologija buvo perduodama teologiniuose manualuose (vadovėliuose) ir pasižymėjo legalizmu, dogmatizmu, antimodernizmu (tai laikoma trūkumu), abstraktumu ir istoriškumo stoka.

Pirmieji sestadieniai

Tačiau pati „manualistinės teologijos“ idėja yra prasimanymas. Teologiniai vadovėliai tikrai buvo plačiai naudojami prieš Vatikano II Susirinkimą ‒ tikslams, dėl kurių ir egzistuoja vadovėliai, t. y. teologijos studentų lavinimui.[2] Geriausi jų buvo puikiai sudaryti tam tikslui, kaip gali pastebėti bet kuris į juos pažvelgęs pedagogas. Tačiau nebuvo tokio dalyko, kaip šiais vadovėliais pagrįsta teologijos mokykla, jau nekalbant apie kokią nors vyraujančią mokyklą. Prieš Susirinkimą teologija buvo vystoma tomis pačiomis priemonėmis kaip ir kiti moksliniai dalykai – monografijomis, mokslo žurnalais, plačiais traktatais. Šie darbai, o ne teologiniai vadovėliai, buvo ikisusirinkiminės teologijos plėtojimo vieta. Jei reikėtų nurodyti būdingą laikotarpio prieš Vatikano II Susirinkimą teologijos veikalą, tai būtų ne vadovėliai, o didieji žinynai, pavyzdžiui, „Dictionnaire de théologie catholique“ arba „Dictionnaire de spiritualité“. Šiuose veikaluose paskelbti straipsniai dažnai prilygo knygos dydžio studijoms, sudarytoms iš daugiau nei 100000 žodžių. Juose esama didžių mokslo paminklų, kurių iki šiol niekas nesugebėjo pakeisti, o teologinės erudicijos gylis, kuriuo jie pasižymėjo, jau seniai nebeegzistuoja ‒ štai koks buvo ikisusirinkiminės teologijos „silpnumas“. „Manualistinės teologijos“ idėja buvo prasimanymas, nutaikytas į kunigus, kurių teologinis išsilavinimas nesiekė toliau nei seminarijoje studijuoti vadovėliai. Tokių kunigų buvo dauguma, ypač anglakalbėse šalyse, kur akademinė teologija buvo silpna. Užteko juos įtikinti, kad tai, ko jie mokėsi seminarijoje, yra ydinga ir pasenusi „manualistinė teologija“, ir kelias, vedantis juos tolyn nuo katalikiškos doktrinos, kurios jie buvo išmokyti, tapo atviras.

Tomizmas

Kitas posusirinkiminio Credo bruožas susijęs su tomizmo, kurį skatino popiežiai nuo Leono XIII iki Pijaus XII, pobūdžiu. Esminiai kaltinimai prieš šį tomizmą buvo tai, kad jis nepateisinamai apribojęs teologiją tam tikra filosofine sistema, kad teologija buvo priversta prie jos prisitaikyti ir kad tai nebuvo tikroji šv. Tomo idėja. Šie teiginiai atlieka antraeilį vaidmenį ikisusirinkiminio tomizmo kritikoje, kurios pagrindinis ginklas yra kaltinimai, esą tomizmas buvo „abstraktus“, „racionalistinis“, „neistorinis“, „sausas“, „sustingęs“, „nejudantis į priekį“, „apsėstas“, „skatinantis gryną pasaulietiškumą“, „sklerotiškai užkietėjęs ir užsidaręs teologiškai, dvasiškai bei bažnytiškai“, „sukeliantis trūkį tarp teologijos ir gyvenimo“, „vaškinė kaukė“, „apvalkalas“, pavertęs „teologinį mąstymą steriliu“. Laikoma, kad šios bjaurios tomizmo formos esmę perteikė 24 tomistinės tezės, kurias išdėstė svarbiausi to meto teologai ir 1914 metais patvirtino Šventoji studijų kongregacija kaip išreiškiančias šv. Tomo filosofijos principus bei pagrindinius teiginius.[3]

Pirmieji sestadieniai

Pagrindinius kaltinimus prieš tomizmą nesunku paneigti. Tvirtinimas, kad tomizmas buvo primestas ikisusirinkiminei teologijai, neturi pagrindo, kaip galima lengvai pamatyti pažvelgus į oficialius tekstus apie jį. Visi šie tekstai kalba vien tik apie filosofijos ir teologijos dėstymą mokslo institucijose. Leonas XIII ir paskesni popiežiai nusprendė, kad būtina dvasininkijai suteikti tvirtą filosofinį išsilavinimą ir kad geriausia filosofija tam yra tomizmas. Taigi jie nutarė, kad filosofinė formacija seminarijose ir katalikiškuose universitetuose iš esmės turi būti tomistinė. Kadangi reikėjo tiksliai apibrėžti, kas sudaro tomizmą, buvo paskelbtos 24 tomistinės tezės.

Būtų galima paprieštarauti, kad studentus reikia supažindinti ir su alternatyviomis filosofijomis, pavyzdžiui, kantizmu[4] arba škotizmu[5], užuot apribojus jų filosofinį išsilavinimą viena sistema. Šis pasiūlymas yra puikus ir tikrai turi būti įtrauktas į penkių ar dešimties geriausių pasaulio universitetų daktaro programas. Tačiau daugelyje katalikiškų seminarijų ir aukštųjų mokyklų tai įgyvendinti buvo (ir yra) visiškai neįmanoma. Daugiausia, ką buvo galima pasiekti katalikiškoje švietimo sistemoje ‒kaip ir bet kurioje vidutinio lygio aukštojo mokslo sistemoje ‒ tai suteikti studentams tam tikrą vienos filosofijos supratimą. Vidutinis studentų lygis ir jų formacijai turimas laikas neleidžia padaryti nieko daugiau – ir netgi šis tikslas yra labai ambicingas ir sunkiai pasiekiamas. Tai ir buvo tomizmą skatinusių ikisusirinkiminių potvarkių uždavinys. Tai nebuvo pastangos apskritai primesti tomizmą teologijai.

Teiginys, kad 24 tezės tiksliai neatvaizduoja šv. Tomo filosofinės minties, yra klaidingas – jas visas galima gausiai pagrįsti jo darbais. Jos pateikia gana gerą jo pagrindinių filosofinių pažiūrų vaizdą. Šių tezių pasirinkimas yra svarbus tolimesnės tomizmo istorijos supratimui. Jos buvo parinktos siekiant nustatyti, kuo tomizmas skyrėsi nuo kitų katalikiškos filosofijos mokyklų – ypač nuo suarizmo[6], oficialios jėzuitų filosofinės mokyklos. 24 tezės pastatė jėzuitus į nepatogią padėtį: jie turėjo rinktis tarp magisterinio autoriteto ir savo pačių tradicijų. Nors Jėzaus draugija išsirūpino pop. Benedikto XV paaiškinimą, teigiantį, kad jėzuitams nedraudžiama ginčyti kai kurių iš šių tezių diskutuojant mokyklose tradiciškai svarstomais klausimais, faktas liko tas, kad bažnytinis autoritetas nusprendė, jog katalikiškas švietimas turi būti paremtas filosofiniais principais, prieštaraujančiais jėzuitų minčiai. Tai pasėjo nesutarimus tarp Jėzaus draugijos ir magisteriumo, nesutarimus, kurie vėliau tik didės. Opozicija tomizmui Bažnyčioje didžiąja dalimi prasidėjo nuo šio jėzuitų priešiškumo.

Tačiau pagrindinių kaltinimų tomizmui silpnumas nesutrukdė antitomistinei kampanijai, kuriai šie kaltinimai dažniausiai tebūdavo dekoracija. Šios kampanijos tikslas ir raktas į jos sėkmę buvo propagandinės pastangos. Šios pastangos iš esmės buvo nukreiptos į pagrindinius bet kokios propagandos tikslus – oponentų, kurių sunaikinimo siekiama, juodinimą, baimės šiems oponentams skleidimą ir visų, prisijungiančių prie šių oponentų puolimo, drąsos, gerumo ir išminties aukštinimą. Šis juodinimas įgavo aukščiau minėtų epitetų pavidalą – „sausas“, „racionalistinis“, „sterilus“, ir t. t., – kartu buvo paskleistas šmeižtas, jog tomistai apkaltino ištikimus katalikus erezijomis ir privertė Bažnyčios valdžią juos nubausti vien tam, kad primestų savo pačių ydingą asmeninį požiūrį. Buvo bijoma tariamo tomistų piktavališkumo ir tironijos, taip pat Bažnyčios atitolimo nuo šiuolaikinio pasaulio, atitolimo, kuris spėjamai įvyktų, jeigu jų atgyvenusios idėjos būtų primestos kitiems arba Bažnyčios oficialiai sankcionuotos. Tokia neigiama propaganda ragino garbinti tuos, kas su ja sutiko ir smerkė tomistus bei tomizmą – toks smerkimas neva saugojo nekaltas aukas nuo klaidingų kaltinimų, priešinosi tironijai ir skatino šlovingą apsikabinimą tarp Bažnyčios ir modernaus pasaulio.

Ši propaganda dažnai pasiekdavo tokį primityvumo laipsnį, jog kyla nuostaba, kaip ji galėjo pasirodyti mokslinėje literatūroje. Tačiau vos tik jai pavyko sukelti emocinį poveikį, šis primityvumas – kaip paprastai atsitinka su propaganda – tik sustiprino jos galią. O kai tik ši galia buvo pademonstruota, baimė tapti jos auka dar labiau prisidėjo prie jos stiprybės. Dabar, kai ją skleidusi grupė įgijo didžiulę įtaką Bažnyčioje ir išvijo tomistinę filosofiją bei teologiją faktiškai iš visų katalikiškų aukštojo mokslo institucijų, ši propaganda didžia dalimi įgijo retrospektyvų pavidalą. Ortodoksijos monopolio, į kurį pretendavo tomizmas, nuvertimas (Hanso Urso von Balthasaro išgirtasis „bastionų sugriovimas“) ir tariamas apšvietimas bei minties laisvė, šio nuvertimo vaisiai, pateikiami kaip didūs teologiniai Susirinkimo pasiekimai. Įsivaizduojamos tomistų blogybės ir tariamai dusinanti jų ideologija davė dingstį atmesti jų požiūrį jo nė neištyrus ir toliau gyventi taip, tarsi jas pakeitęs progresyvus judėjimas iš tiesų atstovautų visai katalikiškai teologijai.

Tomizmas tapo lengvu šios propagandos taikiniu vien dėl to, kad tai yra labai išvystyta filosofija. Bet kuri sudėtingesnė studijų sritis: filosofija, matematika ar fizika, gali būti įtikinamai pavaizduota kaip „sausa“ ir „griežta“. Daugelio žmonių skoniui toks pavaizdavimas dažnai bus teisingas. Tikslūs ir griežti dalykai neišvengiamai turi „sausų“ elementų. Kadangi filosofija užsiima pamatiniais klausimais, atsakymai į kuriuos yra teisingi visada ir visur, ji turi būti „neistorinė“ ir „nekintama“. Ji neatitiks pavienių asmenų ir visuomenės norų ir lūkesčių, nes šie norai ir lūkesčiai niekada nesusiję su subtiliomis ir sudėtingomis idėjomis. Ji atitiks jų poreikius – jeigu ji teisinga. Bet filosofinės tiesos įrodymas yra menkas priešnuodis prieš propagandą.

Taigi ši propaganda yra nukreipta ne tik prieš tomizmą, bet ir prieš pačią filosofiją, ir tomizmo oponentai ja pasinaudoti galėjo tik todėl, kad apskritai nesidomėjo filosofija. Skleisdami savo idėjas jie naudojo filosofinius teiginius, bet nepasiūlė jokios esminės filosofinės alternatyvos tomizmui. Jie nepasiūlė jokios svarbiausių filosofijos temų – laiko, erdvės, priežasties, bendrybės ir atskirybės, kūno, sielos, suvokimo ir t. t. – analizės, kuri galėtų pakeisti jų panaikintą tomistinę sistemą. Jų pasiūlyta alternatyva tomizmui, „transcendentinis tomizmas“ su savo „atsigręžimu į save“, šių temų rimtai neanalizuoja. Žinoma, jeigu jie būtų mėginę pasiūlyti filosofinę alternatyvą tomizmui, jie būtų turėję susikauti su tomistais racionalios diskusijos teritorijoje, kur tomistai puikiausiai mokėjo apginti savo pozicijas. Tačiau jiems nereikėjo imtis šios rizikos, nes jie su malonumu apsiėjo be filosofijos, užuot ja užsiėmę.

Tokios kovos prieš tomizmą pobūdis turėjo rimtas pasekmes. Ji atmetė ne tik būdingas tomizmo tezes, kurias neigia kitos katalikiškos filosofinės mokyklos. Ji atmetė visą tomizmo, kaip visumos, turinį. Šis turinys didžia dalimi yra bendras ir kitoms tradicinėms katalikiškoms mokykloms – tiesą sakant, ir visai tradicinei Vakarų filosofijai, nes tomizmas apima daug svarbiausių platoniškų ir aristoteliškų idėjų, kurios yra esminės Vakarų filosofijai. Vadinasi, atmetant šias svarbiausias idėjas atmetama Vakarų filosofija ir visa katalikiška mąstymo tradicija, nes jos esminę dalį sudaro būtent šios idėjos. Tačiau jeigu pripažinsime ‒ o turėtume, ‒ kad Vakarų filosofija turi tam tikrą vertę, tai taip pat reikš esminių filosofinių tiesų paneigimą. Išmesti pagrindinį tradicinės Vakarų filosofijos karkasą reiškia išmesti svarbiausias jame esančias filosofines įžvalgas. Šitoks atsisakymas turėjo pasekmes teologijoje, pasekmes, kurių išvengė tomistai, gynę savo tradiciją.

Nors progresyvieji tomizmo oponentai buvo priešiški filosofijai, jų kova prieš tomizmą nebuvo vien negatyvi – jie siekė pašalinti tomizmą ir apskritai katalikišką filosofinį paveldą tam, kad pakeistų juos savo pačių pažiūromis. Šias pažiūras, atgaivinusias esminius XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios modernistinės erezijos elementus, reikia gerai perprasti, kad suvoktume dabartinę tomizmo ir Bažnyčios apskritai situaciją.

2. Neomodernistinis iššūkis

Ši paplitusi pažangi nuomonė, kovojanti prieš tomizmą ir „manualistinę“ teologiją, kilo iš nemodernistinio teologinio judėjimo, prasidėjusio ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje. Norint pilnai atsakyti į šią paplitusią nuomonę reikia pirmiau aprašyti ir įvertinti neomodernistinius tomizmo oponentus.

Terminas „neomodernistas“ čia vartojamas apibūdinti tuos teologus, kurie nuo 1930-ųjų mėgino atgaivinti esminius XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios modernistinės erezijos elementus. Neomodernistai priklausė grupei, žinomai kaip „naujieji teologai“ (pranc. nouvels théologiens). Dauguma jų gyveno dominikonų studijų centre Le Solšuare (Le Saulchoir), Belgijoje, ir Furviero jėzuitų seminarijoje Lione (Lyon-Fourvière). Pagrindiniai „naujosios teologijos“ veikėjai buvo dominikonai Marie-Dominique‘as Chenu (sk. Mari Dominykas Šeniu), Yves‘as Congar‘as (sk. Yvas Kongaras) ir jėzuitai Henri de Lubacas (sk. Anri de Liubakas), Henri Bouillard‘as (sk. Anri Bujaras) ir Jeanas Daniélou (sk. Žanas Danielu). Neomodernizmo nereikėtų tiesiog sutapatinti su nouvelle théologie. „Naujųjų teologų“ veikla ir teologiniai interesai buvo įvairūs, kai kuriais atvejais netgi vertingi, kaip, pavyzdžiui, „Sources chrétiennes“ („Krikščionybės šaltiniai“) serija, kurią sudarė patristiniai tekstai ir jų vertimai, atlikti Lubaco, Daniélou ir Claude‘o Mondéserto. Ne visi „naujieji teologai“ gynė neomodernistinį požiūrį, kai kurie jų – ypač Daniélou – galiausiai buvo atstumti ir apšmeižti savo buvusių draugų, kai protestavo prieš siaubingas neomodernizmo pasekmes po Vatikano II Susirinkimo.[7] Neomodernizmą su „naująja teologija“ siejo tai, kad jis kaip svarbus intelektualinis projektas pirmiausia pasirodė „naujųjų teologų“ gretose ir kad jis pasinaudojo šių teologų prestižu ir jų šalininkų, uoliai besiėmusių antitomistinės propagandos, parama.

Pirmą kartą neomodernizmą viešai ėmė skleisti belgų dominikonas Louis Charlier (sk. Luji Šarlijė) savo veikale „Essai sur le problème théologique“, išspausdintame 1938 metais. Jį gynė ir prancūzų dominikonas Marie-Dominique‘as Chenu 1937 m. privačiai išleistame (bet įtakingame) darbe „Une école de théologie: le Saulchoir“. Tos publikacijos buvo patalpintos į Indeksą, o jų autoriai sudrausti. Neomodernistines šių dominikonų pažiūras perėmė ir išplėtojo prancūzų jėzuitai Henri Bouillardas bei Jeanas Daniélou. 1947 metais prie neomodernistų prisidėjo Hansas Ursas von Balthasaras, tuo metu dar smulki figūra, o vėliau judėjimo vairą perėmė reikšmingi veikėjai už Prancūzijos ribų, tokie kaip Edwardas Schillebeeckxas ir Karlas Rahneris. Tačiau būtent prancūzakalbiai teologai praskynė jam kelią, davė stiprią atramą Bažnyčioje ir suteikė jam pirmąją brandžią formuluotę.

Norint suprasti neomodernistus ir jų poziciją, geriausia pradėti nuo strategijos, kurią jie naudojo savo požiūriui skelbti. Ši strategija paremta istorinio sąmoningumo sąvoka. Neomodernistai tvirtino, jog istorinis sąmoningumas tapo esmine geros teologijos sąlyga, ir teigė, kad jų teologinė pozicija patenkino šį esminį reikalavimą. Sąvoką „istorinis sąmoningumas“ jie vartojo dvejopa prasme. Vartojant ją viena prasme, primygtinis istorinio sąmoningumo reikalavimas yra teisingas, o kita prasme ‒ klaidingas. Sekdami klasikine eretikų maniera, neomodernistai teisingą reikalavimą naudojo klaidingam reikalavimui paremti – teisingo reikalavimo įrodymai buvo traktuojami taip, tarsi jie pagrįstų klaidingąjį, o prieštaravimai klaidingajam buvo aiškinami taip, lyg jie keltų abejones teisinguoju.

Pirmąja prasme, „istorinis sąmoningumas“ tiesiog reiškia „istorijos žinojimą“. Istorinių žinių poreikis tapo galingu neomodernistų šūkiu, nes šios žinios įgijo ypatingą svarbą XX amžiuje. Prieš prasidedant Leono XIII skatinamam tomistiniam atgimimui, visuotinai buvo manoma, kad katalikišką teologiją apibendrino ir ištobulino „barokinis scholasticizmas“, XVI ir XVII amžių scholastikų veiklos kūrinys. Šią prielaidą stiprino Jėzaus draugijos, kurios visi teologai priklausė šiam arba vėlesniam laikotarpiui, įtaka. Tačiau intensyvios šv. Tomo studijos, kurių ėmėsi tomistinis atgimimas, ir jį lydėjęs susidomėjimas viduramžių filosofija apskritai atskleidė, kad ši prielaida buvo rimta klaida. XIV ir XV amžiais katalikų teologijoje beveik visiškai dominavo škotistai ir nominalistai. Baroko scholastikai – įskaitant tuos, kurie save laikė šv. Tomo sekėjais – perėmė škotistų ir nominalistų pažiūras, praėjus keliems amžiams po šv. Tomo mirties tapusias savaime suprantamomis. Geresnis istorinis šv. Tomo minties žinojimas buvo reikalingas tam, kad jo paties pažiūros būtų atskirtos nuo baroko scholastikų pažiūrų ir kad būtų grįžta prie jo tikrųjų idėjų, jeigu šios pasirodytų pranašesnės prieš vėlesnių mokyklų idėjas (paprastai taip ir atsitikdavo). Šis žinojimo pagilinimas turėjo stiprų poveikį tiek filosofijai, tiek teologijai. Filosofijoje tai be galo padidino susidomėjimą šv. Tomo mąstymu ir įtvirtino jį nekatalikiškame pasaulyje kaip svarbų mąstytoją, kurio idėjos yra reikšmingos, o kai kuriais atvejais netgi teisingos.[8] Teologijoje spraga tarp baroko scholastikų ir paties šv. Tomo buvo netgi platesnė nei filosofijoje. Grįžimas prie šv. Tomo reikalavo didelių permainų daugelyje teologijos sričių. Todėl teiginys, kad aukšto mokslinio lygio istorinės žinios tapo būtinos gerai teologijai XX amžiuje, buvo svarbus ir teisingas.

Antroji, klaidinga, „istorinio sąmoningumo“ reikšmė visiškai skyrėsi nuo istorinių žinių sampratos. Ji susideda iš dviejų teiginių: vieno apie žmogaus mąstymo prigimtį, kito apie istoriją. Pirmasis teiginys tvirtina, kad žmogiškosios sąvokos negali atspindėti tikrovės su pilnu ir tobulu tikslumu. Mintis neišvengiamai nepasiekia tikrosios ja išreiškiamų dalykų prigimties, ji pateikia tik dalinį ir iškreiptą jų vaizdą. Dėl to – bent jau filosofijoje ir teologijoje – tam tikra sąvokų sistema neleidžia ja besinaudojantiems gerai pažinti realybę, nes ši sistema suteikia tik nepilną mąstomos tikrovės vaizdą. Tai nereiškia, kad tikrovės neįmanoma pažinti, tai reiškia, kad ji gali būti pažinta tik netobulu būdu, tiek, kiek žmogiškos sąvokos ją gali atspindėti. Antrasis teiginys tvirtina, kad skirtingi istoriniai laikotarpiai neišvengiamai turi tik jiems savitas sąvokas, prielaidas ir mąstymo būdus. Todėl vėlesnės epochos negali perimti praėjusių laikų idėjų (ir atvirkščiai), ir jokia epocha negali įsivaizduoti pasaulio taip, kaip jos istoriniai protėviai.

Ši istorinio sąmoningumo samprata – ją galime pavadinti „istoriniu perspektyvizmu“ – yra neomodernistinio požiūrio pagrindas. Minėtų neomodernistų iškelta idėja ne visada būdavo atvirai formuluojama, ir galbūt ne visi jie pilnai suprato jos pasekmes. Savo laiko debatuose ji buvo siejama su kitomis šių teologų ir jų sąjungininkų skleidžiamomis nuomonėmis ir kritika. Vis dėlto ši idėja aiškiai matyti jų mąstyme, ir ji turėjo milžiniškas pasekmes Bažnyčiai. Pirmasis neomodernizmo žingsnis, kaip pastebėjome anksčiau, yra primygtinis „istorinio sąmoningumo“ reikalavimas. Šis reikalavimas paprastai būdavo pateikiamas nemažai nuopelnų turinčiuose moksliniuose istorijos darbuose – šis kontekstas palengvino triuką pereinant nuo istorinio sąmoningumo istorinio žinojimo prasme prie istorinio sąmoningumo istorinio perspektyvizmo prasme. Atlikę šį triuką, neomodernistai taria, kad istorinis perspektyvizmas yra teisingas, ir taiko jo išvadas teologijai bei tikėjimui. Jie tvirtina, kad teologijos turiniui iš esmės nepavyksta visiškai tiksliai apibūdinti savo dalykinės srities ir kad jis neišvengiamai kiekviename amžiuje skiriasi dėl skirtingų požiūrių, būdingų atskiriems istoriniams periodams. Iš to plaukia, kad šis turinys negali būti tapatinamas su dieviškuoju apreiškimu. Kadangi ši išvada galioja visiems žmogiškiems teiginiams, ne tik tiems, kuriuos pateikia teologai, ir kadangi pats dieviškasis apreiškimas negali būti ydingas ir netikslus, iš to išeina, kad dieviškajame apreiškime negali būti teiginių, išreikštų žmogiška kalba ir suprastų žmogišku mąstymu. Dievas apreiškia tikrovę, o ne teiginius apie ją.

Kadangi Bažnyčios mokymas, kaip ir teologija, yra išreikštas žmogiškomis kalbomis (graikų, lotynų, ir t. t.) ir suformuluotas žmogiškomis sąvokomis, priklausančiomis skirtingoms epochoms, katalikiškos dogmos negali būti tapačios dieviškajam apreiškimui. Dogmos gali suteikti tik dalinį dieviškojo apreiškimo supratimą, ir šis supratimas turi būti peržiūrėtas, kad atitiktų istorinį žmogiškosios minties vystymąsi. Nėra tokio dalyko kaip nekintamas katalikiškas mokymas. Tomistai, teigiantys, kad toks mokymas egzistuoja, iš tikrųjų anachronistiškai projektuoja savo pačių požiūrį – gimusį jų pačių epochoje – į visiškai kitokį Bažnyčios autoritetų požiūrį praeityje.

Ši tezė reikalauja peržiūrėti tiesos sąvoką. Tradicinį tiesos supratimą pateikė Aristotelis, kuris apibūdino tiesą kaip teiginį, nusakantį tai, kas iš tikrųjų yra. Neomodernistai, laikydamiesi istorinio perspektyvizmo, nemanė, kad praėjusių epochų teologija ir dogmos galėtų patenkinti šį supratimą, bet nenorėjo jų atmesti kaip klaidingų. Todėl jie laikė, kad dogmos yra teisingos, bet jų teisingumas negali būti suprastas Aristotelio prasme. Garrigou-Lagrange‘as (sk. Garigu-Lagranžas) manė, kad jie seka filosofu Maurice‘u Blondeliu, atmetusiu tradicinį tiesos apibrėžimą, kaip proto atitikimą realybei (adaequatio rei et intellectus), ir laikiusiu tiesą mąstymo atitikimu gyvenimui (adaequatio realis mentis et vitae). Nors tokio tiesos apibrėžimo neomodernistai atvirai nėra gynę, Blondelio svarba jų mąstymui kalba šios prielaidos naudai – pavyzdžiui, Bouillardas daug ir pritariamai rašė apie Blondelį. Šiaip ar taip, jie aiškiai teigė, kad praeities dogmatiniai pareiškimai teisingi ne todėl, jog tiksliai nusako tikrovę, ir kad teologija, kuri nėra svarbi šią dieną (aktuali), yra neteisinga.

Neomodernistinis požiūris, jeigu būna aiškiai išdėstomas, paprastai nepatraukia daug žmonių. Nors tokį tiesos supratimą gynė pragmatinė filosofijos mokykla, dauguma žmonių sutinka su bendra filosofine nuomone, atmetančia pragmatinį tiesos supratimą. Be to, nereikia didelių filosofinių žinių norint suprasti, kad istorinis neomodernistų perspektyvizmas paneigia pats save. Istorinis perspektyvizmas yra universalus filosofinis teiginys apie žmogiškųjų sąvokų ir žmogiškojo žinojimo prigimtį, teiginys, kuris pateikiamas kaip teisingas visiems žmonėms ir visais laikais ir kurį neomodernistai sakosi žiną esant teisingą. Bet toks teiginys prieštarauja pačiam istoriniam perspektyvizmui, neigiančiam tokio pobūdžio žinojimo galimybę. Tad neomodernizmo sėkmė atrodo paslaptinga ir reikalauja paaiškinimo.

Pirmoji jo sėkmės priežastis, žinoma, buvo faktas, kad jis nebuvo atvirai išdėstomas. Būta keleto aiškių neomodernizmo pristatymų (pavyzdžiui, Bouillardo), kurie buvo numatyti kaip vadovai ir teoriniai pagrindai jau priėmusiems neomodernistinę programą. Tačiau tokius aiškius pristatymus visada lydėdavo jų turinio ir išvadų paneigimai, o šie pasklisdavo plačiau nei aiškūs pristatymai ir buvo skiriami platesniam visuomenės ratui. Norint suprasti, kad paneigimai yra klaidinantys, reikėjo sekti mokslinius debatus ta tema. Tačiau šito dauguma katalikų, įskaitant kunigus, vyskupus ir net teologus, nenorėjo ir negalėjo padaryti.

Tokioje situacijoje aukščiausiasis bažnytinis autoritetas privalo ištirti neišspręstus klausimus ir pateikti tikslų sprendimą. Magisteriumo nesugebėjimas tinkamai atlikti šią pareigą yra antroji neomodernizmo pergalės priežastis. Pijus XII pamėgino tai padaryti savo enciklika „Humani Generis“, bet jis iškilmingai nepasmerkė neomodernizmo kaip eretiško. Dėl to Jonas XXIII galėjo panaikinti „Humani Generis“ mokymo padarinius, pareikšdamas per Vatikano II Susirinkimo atidarymą: „Senosios tikėjimo lobio doktrinos esmė yra vienas dalykas, o būdas, kuriuo ji yra pateikiama – kitas.“ Nesusipažinusiam su neomodernizmo mokymu žmogui šis pareiškimas gali būti visiškai priimtinas. Tačiau vykstant debatams dėl neomodernizmo tai buvo aiškus signalas, palaikantis neomodernistinę poziciją – signalas, kurio tikslą patvirtino neomodernistų ir jų sąjungininkų paskyrimas į atsakingas pozicijas Susirinkime. Galbūt Jonas XXIII nesuprato visos savo žodžių ir veiksmų reikšmės, bet tai nesumažino jų poveikio ‒ į juos buvo žvelgiama kaip į pritarimą neomodernistų reikalui. Popiežiui stojus pastarųjų pusėn, neomodernizmo oponentams tomistams neliko kitų ginklų savo požiūriui ir tikėjimui ginti, kaip tiesa ir logika. Jų oponentai puikiai suprato, kad šie ginklai yra bejėgiai, jeigu neleidžiama išklausyti juos turinčius žmones. Popiežiaus ir vyskupų parama leido neomodernistams negailestingai ir efektyviai nutildyti tomistų balsus Bažnyčioje ir užtikrinti, kad tomizmas būtų minimas tik pakartojant neomodernistinę propagandą. Šio nutildymo sėkmė įpareigoja prisiminti grėsmingiausio neomodernizmo oponento, t. Reginaldo Garrigou-Lagrange‘o, argumentus.

3. Reginaldas Garrigou-Lagrange‘as

Anksčiau pateiktas neomodernizmo aprašymas leis mus pilnai suprasti Reginaldo Garrigou-Lagrange‘o O.P. darbo svarbą. T. Brianas van Hove mėgina gana tipiškai sužlugdyti šio dominikonų teologo reputaciją savo straipsniu apie „Humani Generis“ žurnale „Homiletic and Pastoral Review“. Į šį mėginimą reikia pažvelgti prieš svarstant Garrigou-Lagrange‘o teologinę reikšmę.

T. Van Hove itin pabrėžia Garrigou-Lagrange‘o paramą Višy Prancūzijai[9]. Šią paramą 1940 m. reiškė ir daugelis prancūzų, taip pat dauguma Prancūzijos katalikų ir katalikiška hierarchija. Prancūzijos primas, kardinolas Pierre‘as Gerlier‘as, pasveikino Pétainą[10] žodžiais: „Pétain, c’est la France, et la France, aujourd’hui, c’est Pétain.“ („Petenas yra Prancūzija, ir Prancūzija šiandien yra Petenas). Prancūzijos vyskupai nuėjo taip toli, jog 1944 m. vasario 17 d. deklaracijoje pasmerkė prancūzų pasipriešinimo judėjimo veiksmus kaip „terorizmą“. Kardinolas Suhardas, Paryžiaus arkivyskupas okupacijos metu, buvo svarbiausias Garrigou-Lagrange‘o teologinių oponentų rėmėjas Prancūzijos hierarchijoje. Jo pastoracinis laiškas, išleistas 1947 metų Gavėnią, „Essor ou déclin de l'Eglise“ („Bažnyčios augimas ar smukimas“), buvo pirmas atviras vyskupo palankumo neomodernizmui aktas. Jame neomodernistų sekimas buvo pavaizduotas kaip raktas į Bažnyčios augimą, o tomistų palaikymas ‒ kaip nuosmukio garantas. Kardinolas taip pat rėmė Viši režimą, smerkė Prancūzijos pasipriešinimą (prilygindamas jį terorizmui) ir uoliai bendradarbiavo su vokiečių okupantais. Šis kolaboravimas paskatino dominikoną Raymondą-Léopoldą Bruckbergerį, pasižymėjusį pasipriešinimo didvyrį, dalyvauti Suhardo pašalinime iš Mišių jo paties katedroje švenčiant Paryžiaus išlaisvinimą 1944 metais. Bet Bruckbergeris, buvęs „Revue Thomiste“ redaktorius, užėmė tokią pačią poziciją neomodernizmo atžvilgiu, kaip ir Garrigou-Lagrange‘as. Tad negalima Garrigou-Lagrange‘o teologinių pažiūrų tapatinti su Viši režimo palaikymu. Juo labiau negalima, priešingai t. Van Hove‘s bjauriam šmeižtui prieš Garrigou-Lagrange‘ą, tapatinti Viši Prancūzijos palaikymo su pritarimu žydų persekiojimui. Yad Vashem holokausto memoriale Jeruzalėje kardinolas Gerlieras vadinamas „teisiuoju tarp tautų“ už savo pastangas padedant žydams išsigelbėti nuo persekiojimo. Kaip nustatė Limore‘as Yagilas, žydus nuo holokausto Prancūzijoje vienodai dažnai gelbėdavo ir Viši režimo rėmėjai, ir jo priešininkai. Garrigou-Lagrange‘as nebuvo įsitraukęs į žydų persekiojimą ir nerėmė antisemitinių Višy režimo priemonių. Sorbonoje jis studijavo pas garsius žydų mąstytojus – Durkheimą, Lévy-Bruhlį ir Bergsoną, kuriuos jis gerbė ir su kuriais palaikė ryšį, o tai nėra antisemitizmo požymis.

O dėl tariamų Garrigou-Lagrange‘o ryšių su fanatiška dešiniojo sparno organizacija Action Française, tai jis iš tiesų iki 1926 metų artimai bendravo su vienu iš vadovaujančių Action Française veikėjų… Jacques‘u Maritainu (sk. Žakas Maritenas). Tačiau jų bendradarbiavimas buvo vien filosofinis ir teologinis. Garrigou-Lagrange‘as, skirtingai nei Maritainas, nesikišo į politiką. Action Française buvo pasmerkta 1926 metais Pijaus XI, ir Garrigou-Lagrange‘as tam neprieštaravo. Nekyla jokių abejonių, jog po šių metų Garrigou-Lagrange‘as neberėmė Action Française, net jei ir būtų norėjęs. Santykių su Maritainu nutraukimas įvyko ne dėl Action Française ar Viši. Jis įvyko 1936 metais dėl klausimo, ar katalikai privalėjo remti generolą Franco jo kovoje prieš Ispanijos respublikonus. Garrigou-Lagrange‘as laikėsi nuomonės, kad jie privalėjo, bet Maritainas manė, jog jie neturėjo remti Franco. Kadangi Ispanijos Respubliką valdė komunistai (Stalino NKVD galėjo laisvai vykdyti egzekucijas Ispanijos Respublikoje), pasiryžę sunaikinti Bažnyčią masinėmis žudynėmis, vargu ar Garrigou-Lagrange‘ą galima smerkti už jo poziciją šiuo klausimu.

Šmeižtai, nukreipti prieš Garrigou-Lagrange‘ą, smarkiai kontrastuoja su jo pavyzdingu gyvenimu. Šalia puikių mokslinių pasiekimų, jis išsiskyrė atsidavimu mokymui bei liturgijai, asketizmu ir pagalba vargšams. T. Van Hove‘s įžeidinėjimai prieš Garrigou-Lagrange yra tipiškas antitomistinės propagandos pavyzdys. Jo pastangos apjuodinti bet kokį susidomėjimo Garrigou-Lagrange‘o darbu atgimimą kelia daug klausimų kritiško skaitytojo galvoje. Kam nusitaikyti būtent į šį tomistą, ypač jeigu jo darbas buvo „geriausiu atveju antraeilis“?

Atsakymas yra tas, kad Garrigou-Lagrange‘as vadino lemiamą vaidmenį kovoje prieš modernizmo atgimimą XX amžiaus viduryje. Straipsnių serijoje penktojo dešimtmečio pabaigoje jis atkreipė dėmesį į modernistinių idėjų atgimimą, pareiškė, kad šios idėjos eretiškos, nustatė šio neomodernizmo principus ir griežtai juos sukritikavo. Kiti teologai taip pat prisidėjo, bet Garrigou-Lagrange‘as buvo vienintelis, iš pagrindų atmetęs neomodernizmą ir pareiškęs, jog šis yra eretiškas. Kaip pripažįsta t. Van Hove, jo veikla paruošė dirvą vėlesniam neomodernizmo pasmerkimui Pijaus XII enciklika „Humani Generis“. Tačiau šiandien neomodernistams labiausiai rūpi Garrigou-Lagrange‘o intelektualinis įnašas į tikėjimo gynimą, nes dėl šio įnašo jo mokslinė reabilitacija kelia pavojų neomodernizmo mokyklai.

Garrigou-Lagrange‘o mokslinės reabilitacijos klausimas priverčia pagalvoti, ar neomodernistai buvo teisūs skelbdamiesi pranašesni už savo tomistinius oponentus pirmąja, teisėta „istorinio sąmoningumo“ prasme, tai yra istorinių žinių prasme, ir moksliniu išsilavinimu apskritai. Šis tvirtinimas neturi jokio pagrindo. Jis, žinoma, absurdiškas, jei prisiminsime tomistą Etienne‘ą Gilsoną, atmetusį neomodernistų istorinį perspektyvizmą. O dėl Garrigou-Lagrange‘o, jis iš tiesų galbūt pernelyg smarkiai gynė baroko scholastikus kaip šv. Tomo interpretuotojus, bet šis požiūris nevaidino lemiamo vaidmens jo filosofiniam darbui, pasižymėjusiam geru svarstomų pozicijų istorinių šaltinių suvokimu. Jo dvasinės teologijos veikalai buvo svarbus paties šv. Tomo minties atgaivinimas, įrodantis, kad kontempliacija šv. Tomui reiškė tai, į ką yra pašaukti visi krikščionys, o ne tik išrinktųjų mažuma. Šie veikalai yra konkretesnis ir vertingesnis istorinės rekonstrukcijos darbas nei visa tai, ką yra pasiekę „naujieji teologai“. Nenusileisdamas „naujiesiems teologams“ istorine erudicija, Garrigou-Lagrange‘as juos smarkiai lenkė filosofinėmis žiniomis ir gabumais. Nė vienas išnouvels théologiens negalėtų pateikti išsamaus bet kurios iš 24 tomistinių tezių turinio ir svarbos paaiškinimo, jau nekalbant apie veiksmingą filosofinę jų kritiką.

Garrigou-Lagrange‘o moksliniai žinios ir gabumai reiškė, kad jis pilnai suprato neomodernizmo prigimtį ir jo keliamą grėsmę. Šio judėjimo supratimas dalinai buvo pagrįstas jo asmenine istorine patirtimi – jis savo akimis regėjo pradinę modernizmo krizę, lankydamasis svarbiausio prancūzų modernisto Alfredo Loisy (sk. Alfredas Luazi) paskaitose ir 1908 m. išleisdamas savo pirmąją knygą, nukreiptą prieš modernistą Edouardą Le Roy (sk. Eduardas Le Rua). Jo atsakas į neomodernizmą buvo visiškai priešingas nei teigia propagandinė tomizmo karikatūra.

Vienas iš šios propagandos bruožų yra tvirtinimas, kad Garrigou-Lagrange‘as esą apšmeižė ištikimus katalikų teologus pavadindamas juos eretikais. Viena vertus, jo minimi teologai iš tiesų skleidė eretiškas idėjas, todėl pasmerkti juos kaip tokius nebūtų joks šmeižtas. Antra vertus, Garrigou-Lagrange‘as ne kartą yra pabrėžęs, kad nagrinėjo tik intelektualinius neomodernistų teiginius, o ne jų tikėjimą. Jis išreiškė visišką pasitikėjimą asmeniniu Blondelio, kurį pažinojo daugelį metų, tikėjimu ir tvirtino, kad Blondelis nesutiktų su eretiškomis išvadomis, kurios iš tiesų plaukė iš kai kurių jo išsireiškimų.

Tomistai buvo kaltinami, jog iškreipia ir klaidingai perteikia savo oponentų pažiūras. Priešingai, svarbiausią Garrigou-Lagrange‘o neomodernizmo kritikos dalį sudarė išsamus ir tikslus pačios neomodernistinės teorijos aprašymas. Jis sutelkė dėmesį ties šios teorijos išraiška, pateikta Henri Bouillardo, tvirtinusio, kad istorijai judant į priekį nekintama tiesa gali būti išreikšta tik keičiant jos sąvokas. Bouillardas sakė, kad jei žinojimui pažengus pirmyn sąvokos lieka tos pačios, teiginys, kadaise buvęs teisingas, tampa klaidingu. Garrigou-Lagrange‘as nurodė, jog Bouillardo požiūris nereiškė tą patį kaip tvirtinimas, kad, 1) žodžiams, vartojamiems sąvokoms išreikšti, pakeitus savo prasmę, tampa būtina naudoti naujas kalbines išraiškas norint perteikti idėjas, kadaise išreikštas ankstesne kalba, ir kad 2) neįmanoma suprasti, kas norėta pasakyti praeities teiginiais, nežinant tų laikų kalbos, mąstymo būdų ir istorinio konteksto. Jis pastebi, kad šie faktai yra akivaizdūs ir niekieno neginčijami ir kad jie nėra tai, ką sako Bouillardas. Atidžiai ir nuodugniai ištyręs Bouillardą darbą, jis parodė, kad, Bouillardo nuomone, turi būti pakeistos pačios katalikiško mokymo sąvokos.

Garrigou-Lagrange‘as pateikia aiškų tokio pakeitimo pavyzdį, tuo metu propaguotą teologiniuose rateliuose. Kai kurie teologai teigė, kad, nors žodis „Adomas“ Šventajame Rašte ir Tridento Susirinkime vartojamas kaip tikrinis vardas, reiškiantis konkretų asmenį, buvusį visos žmonijos tėvu, mokslo pažanga, tariamai paneigusi vieno žmonijos tėvo egzistavimą, reikalauja, jog žodis „Adomas“ būtų reinterpretuojamas kaip kolektyvinis daiktavardis, reiškiantis pirmųjų žmonijos protėvių grupę.

Šiuo atveju turime aiškiai suvokti neomodernistinų reikalavimą. Tai nėra tiesiog reikalavimas, kad viena žodžio „Adomas“ reikšmė būtų pakeista kita. Teigiama, kad atlikę šį pakeitimą ir „Adomą“ supratę kaip kolektyvinį daiktavardį, mes tvirtiname tą patį, kas buvo tvirtinama „Adomą“ suprantant kaip tikrinį vardą, reiškiantį konkretų asmenį, ir neprieštaraujame Šventojo Rašto bei Susirinkimo teiginiams, supratusiems Adomą kaip atskirą individą, o ne grupę.

Išdėsčius neomodernistinę poziciją atvirai, dauguma žmonių visai teisingai palaiko ją absurdiška, tačiau neomodernistai ginčydamiesi su savo oponentais niekada jos atvirai neišsako ‒ dėl akivaizdžių priežasčių. Garrigou-Lagrange‘o nuopelnas buvo tas, kad jis pamatė ir įrodė, jog būtent toks yra neomodernistų tikėjimas, ir paneigė filosofinį jų pozicijos pagrindą. Jis parodė, kad jų tiesos supratimas veda į neprieštaravimo principo paneigimą, o tai reiškia intelektualinę savižudybę. Idėja, kad galime išsaugoti tą patį teiginį pakeisdami jį sudarančias sąvokas, yra absurdiška. Logišką teiginį sudaro prasmingas subjektas ir prasmingas predikatas, sujungti tam, kad ką nors pasakytų apie tikrovę. Pakeisdami subjekto arba predikato reikšmę, pakeičiame patį teiginį. Atsakydamas į istorinio perspektyvizmo filosofinį argumentą, Garrigou-Lagrange‘as gynė aristoteliškąjį realizmą, laikantį, kad mūsų sąvokos gali atspindėti dalykus tokius, kokie jie yra, nes šių sąvokų turinį pateikia už mūsų sąmonės ribų egzistuojanti tikrovė.

Neomodernistai apeliavo į savo laikmečio mąstymą. Šis mąstymas, pasak jų, įrodo jų požiūrio teisingumą ir reikalauja jį priimti. Garrigou-Lagrange‘as parodė, kad neomodernizmo idėjos anaiptol nėra naujos. Filosofijoje jos buvo pagrįstos filosofiniu mąstymu, kilusiu iš Kanto ir Hume‘o, o žvelgiant dar toliau ‒ iš nominalizmo. Iš tikrųjų jos turėjo bendrų esminių bruožų taip pat su senovės skeptikais ir sofistais – štai kodėl Aristotelio pozicija dėl realizmo ir neprieštaravimo principo, kurią pasitelkė savo diskusijoje Garrigou-Lagrange‘as, yra labai svarbi norint įvertinti neomodernistų požiūrį. Teologijoje Garrigou-Lagrange‘as atkreipė dėmesį į faktą, kad neomodernistinis dogmų suvokimas atgaivino XIX amžiaus teologo Antono Güntherio pažiūras, kurios buvo pasmerktos Vatikano I Susirinkime 1870 metais.

Svarstydamas istorinius neomodernizmo šaltinius, Garrigou-Lagrange‘as leidžia suprasti, kad šios filosofijos laukia intelektualinis krachas. Žinoma, neomodernizmas, kaip jau pastebėta anksčiau, neigia pats save, nes jo tvirtinimas apie žmogiškojo mąstymo ribas pats yra tokios rūšies universalus teiginys, kurio teisingumą neomodernizmas atmeta. Tačiau šis tvirtinimas taip pat grindžiamas esmine istorine klaida, paneigiančia neomodernistų pretenzijas į istorijos supratimą. Jų istorinis perspektyvizmas ištrina jungtis, egzistuojančias tarp skirtingų istorinių epochų mąstymo, jungtis, kurias, nepaisant visų jų skirtumų, vienija susidomėjimas kai kuriais tais pačiais esminiais klausimais. Sofistai, senovės skeptikai ir arijonų eretikai laikėsi tam tikrų idėjų ir argumentų, kurias šiandien randame pas katalikiško tikėjimo oponentus, o jiems prieštaraujantys dabartiniai katalikai laikosi požiūrio, kurį galima rasti pas Aristotelį, Atanazą ir Augustiną. Istorinis neomodernistų perspektyvizmas kilo iš jų intelektualinio ribotumo, kurį jie klaidingai priskyrė Garrigou-Lagrange‘ui. Tai reakcija žmonių, nesugebančių priimti ir suprasti požiūrio, radikaliai skirtingo nuo jų pačių. Dėl to jie neįžvelgia universalių klausimų ir problemų, išreikštų kitokiomis mąstymo formomis. Primygtinis neomodernistų reikalavimas priderinti Bažnyčios mokymą prie šiuolaikinio mąstymo iš dalies yra šio ribotumo pasekmė. Susidūrus katalikiškam tikėjimui ir dabartiniam mąstymui, alternatyva šitokiam intelektualiniam pasidavimui yra siekti gilaus dabartinių filosofinių pažiūrų supratimo, nustatyti, kaip jos siejasi su katalikišku mokymu, ir įrodyti intelektualinį tikėjimo pranašumą. Neomodernistams trūko intelektualinių gabumų šiam projektui įgyvendinti; todėl jie nė nemėgino jo imtis ir vietoje to nusprendė pasiduoti.

Išvada

Neomodernistai sėkmingai užėmė valdžią Bažnyčioje iš dalies dėl savo taktinio sumanumo ir dėl tuo metu egzistavusių palankių sąlygų. Iš pirmosios modernistinės krizės jie pasimokė, kaip elgtis su Magisteriumo opozicija. Bažnyčios vadovai nesiryžo prieš juos imtis tokių drastiškų priemonių, kokias sėkmingai panaudojo šv. Pijus X, ir netgi nesuprato šitokių veiksmų reikalingumo. Regis, Pijus XII manė, kad jo dabar jau pamiršta enciklika „Humani Generis“ tinkamai sprendė problemą. Dėl ne visiškai išaiškintų priežasčių kunigai ir vyskupai buvo žymiai imlesni modernistų žiniai nei prieš 40 metų.

Neomodernistų požiūrio neapibrėžtumas ir chameleoniškumas taip pat buvo raktas į jų sėkmę. Idėja, kad doktrina turi būti pritaikyta prie nūdienos mąstymo, nenustato, kokius pritaikymus reikėtų atlikti. Tai leido neomodernistams įtikti visiems ir kiekvienam, pritaikant savo žinią skirtingiems bet kurios auditorijos lūkesčiams. Ši savybė taip pat padėjo jiems sudaryti sąjungas su įtakingais Bažnyčios hierarchais, kuriuos traukė ne tiek pats neomodernizmas, kiek konkrečių tiesų, kurios jiems atrodė nepatogios arba atstumiančios, atsisakymas. Visos šios tiesos vienaip ar kitaip buvo susijusios su išimtiniu Katalikų Bažnyčios, kaip išganymo priemonės, pobūdžiu: tai krikščionių nekatalikų laikymas eretikais ir schizmatikais, nekrikščioniškų religijų smerkimas teigiant, kad jos veda į pražūtį, primygtinis reikalavimas, kad valstybė turi pripažinti ir remti katalikišką tikėjimą kaip vienintelę tikrą religiją. Minėtos sąjungos leido neomodernistams pasiekti hegemoniją Bažnyčioje, ir šių sąjungininkų parama yra tai, kas po šiai dienai užkerta kelią bet kokiam bažnytinių autoritetų žingsniui prieš neomodernizmą. Toks žingsnis reikalautų skelbti visą katalikišką doktriną, o tai reikštų nepakeliamą grįžimą į išskirtinumą. Kaip matome, Bažnyčios hierarchai mieliau renkasi priimti ir paremti tuos, kurie atmeta visą doktriną.

Tačiau neomodernizmo savybė, padėjusi užgrobti valdžią, tampa jo nesugebėjimo palaikyti religinę kultūrą priežastimi. Neomodernizmas nėra kaip protestantizmas, kurio idėjos pasižymi tam tikru pozityviu turiniu ir atmeta katalikybę. Tos idėjos – nuteisinimas tikėjimu ir t. t. – nėra teisingos, bet jos išsako tam tikras konkrečias tiesas ir pasižymi patrauklumu, galinčiu sukelti svarbų judėjimą. O neomodernizmas religijos srityje yra grynai negatyvus požiūris. Dėl to jis neturi traukos jėgos, ir bažnytinės struktūros, patenkančios į jo valdžią, galiausiai nuvysta – šį procesą dabar matome visame pasaulyje. Tai viena iš natūralių priežasčių, leidusių tomizmui išgyventi nepaisant drastiškų priemonių, kurių imtasi siekiant išrauti jį iš Bažnyčios. Skirtingai negu neomodernizmas, jis gali pasakyti kai ką pozityvaus ir svarbaus. Be to, tai, ką jis sako, iš tikrųjų yra tiesa. Tai jokiu būdu negarantuoja jam didžiulės sėkmės, vis dėlto tai užtikrina nepertraukiamą tomizmo gyvavimą tarp keleto gerų mokslininkų, kuriuos domina tiesa ir kurie sugeba ją atrasti. Nežinia, ar ateityje tomizmas smarkiai išsiplės už šio būrelio ribų, bet nėra abejonių, kad tomizmo ateitis yra daugiau žadanti negu neomodernizmo.


[1] http://www.hprweb.com/2013/12/looking-back-at-humani-generis

[2] Naudingą pagrindinių vadovėlių sąrašą pateikia kun. Josephas Cliffordas Fentonas savo straipsnyje „The Teaching Authority of the Theological Manuals“, kurį galima rasti internete adresu: http://www.catholicapologetics.info/modernproblems/vatican2/Manuals.htm.

[3] Šios 24 tezės pateiktos čia: https://franciscan-archive.org/thomas/24theses.html

[4] Reliatyvistinė Imanuelio Kanto (1724‒1804) filosofija.

[5] Nominalistinė Jono Dunso Škoto (1265‒1308) filosofija.

[6] Jėzuitų teologo Pranciškaus Suarezo (1548‒1617) išrutuliota scholastikos sistema.

[7] Yves‘as Congaras, savo straipsnyje „Théologie' in the Dictionnaire de théologie catholique“ ir knygoje „La Foi et la théologie“ (Tournai: Desclée, 1962) atmeta bet kokią modernistinę teologijos sampratą. Ypač pirmasis straipsnis yra gana ortodoksiškas ir vis dar vertingas. Deja, šis gerbtinas pasiekimas tik padėjo Congarui ginti atskirus neomodernistinius teologus. Vėliau jis išrutuliojo problemiškas teologines tezes, tačiau niekada nepriėmė modernizmo, kaip bendros sistemos. Apie Daniélou atstūmimą ir apšmeižimą žr. Sandro Magisterio straipsnį: http://chiesa.espresso.repubblica.it/articolo/1350241?eng=y

[8] Šv. Tomo mąstymo „atradimo“ poveikis buvo jaučiamas metafizikoje, filosofinėje antropologijoje, etikoje, politinėje filosofijoje, logikoje ir teisėtyroje.

[9] Viši Prancūzija arba Viši režimas – Prancūzijos vyriausybė per 1940–1944 m. nacių okupaciją. Viši režimas buvo sukurtas po Prancūzijos pasidavimo Vokietijai 1940 m. birželio 22 d. Jis perėmė pavadinimą iš Viši (Vichi) miesto, kur persikėlė naujoji pavaldi nacių režimui Prancūzijos vyriausybė.

[10] Maršalas Filipas Petenas (Philippe Pétain, 1856‒1951) ‒ Viši Prancūzijos vyriausybės vadovas.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.