Pirmąją teksto dalį galite rasti – ČIA. Visą H. Belloco knygą „The Great Heresies“ (anglų k.) galite rasti – ČIA.
Modernusis puolimas prieš Katalikų Bažnyčią yra toks visuotinis, kokio ji nepatyrė nuo pat savo įkūrimo ir pažengė taip toli, kad jau sukūrė socialines, intelektualines ir moralines formas, kurios, kartu sudėjus, suteikia jam religijos kvapą.
Nors šis Modernusis puolimas, kaip jau sakiau, nėra erezija senąja šio žodžio prasme ar tam tikra erezijų, kurias sieja bendra neapykanta tikėjimui, sintezė (kokia buvo protestantų judėjimas), jis yra dar gilesnis, o jo padariniai dar labiau niokojantys nei bet kurios iš šių erezijų. Jis iš esmės yra ateistinis, net jei ateizmas nėra atvirai deklaruojamas. Žmogus laikomas sau pakankamu, malda – tik savęs įtikinėjimu, o Dievas – esminis dalykas – tik vaizduotės vaisiumi, paties žmogaus vaizdiniu, kurį žmogus užmeta visatai. Fantazmu, bet jokiu būdu ne tikrove.
Tarp daugybės savo išmintingų pasisakymų dabartinis popiežius ištarė vieną sakinį, kurio įžvalga tuo metu buvo gili ir stulbinanti ir kuris nuo to laiko buvo stipriai patvirtintas įvykių. Jis pasakė, kad anksčiau Dievo neigimas buvo būdingas tik palyginti nedideliam skaičiui intelektualų, o dabar šis neigimas užkariavo mases ir visur veikia kaip socialinė jėga.
Tai modernusis priešas. Tai tas kylantis potvynis, didžiausia ir, kaip gali pasirodyti, galutinė kova tarp Bažnyčios ir pasaulio. Apie ją turime spręsti iš esmės pagal jos vaisius; o šie vaisiai, nors dar nesubrendę, jau akivaizdūs. Kokie gi jie?
Pirma, esame vergovės atgimimo liudininkai, laisvos valios neigimo būtino rezultato, kai šis neigimas žengia dar vienu žingsniu toliau nei Kalvinas ir paneigia atsakomybę prieš Dievą bei teigia žmogaus laisvos valios trūkumą. Dvi vergovės formos, kurios pamažu atsiranda ir laikui bėgant vis labiau bręsta dėl šiuolaikinio puolimo prieš tikėjimą, yra vergovė valstybei ir vergovė privačioms korporacijoms bei asmenims.
Sąvokos šiais laikais vartojamos visiškai laisvai; apibrėžimo galia taip paralyžiuota, kad beveik kiekvienas sakinys, kuriame vartojamos dabartinės frazės, gali būti neteisingai interpretuojamas. Jei pasakyčiau „vergovė kapitalizmo sąlygomis“, žodis „kapitalizmas“ skirtingiems žmonėms reikštų skirtingus dalykus. Vienai rašytojų grupei jis reiškia (ką, prisipažinsiu, jis reiškia ir man) „dar laisvų žmonių masių išnaudojimą, kurį vykdo keli gamybos, transporto ir mainų priemonių savininkai“. Kai masė žmonių netenka nuosavybės – jiems nieko nebepriklauso – jie tampa visiškai priklausomi nuo savininkų; o kai tie savininkai aktyviai konkuruoja, siekdami sumažinti gamybos sąnaudas, jų išnaudojama žmonių masė ne tik neturi galios tvarkyti savo gyvenimą, bet ir kenčia nuo nepritekliaus ir nesaugumo.
Tačiau kitam žmogui sąvoka „kapitalizmas“ gali reikšti tiesiog teisę į privačią nuosavybę, o dar kitam – pramoninį kapitalizmą, dirbantį su mašinomis ir priešpriešinamą žemės ūkio gamybai. Kartoju, kad diskusija būtų prasminga, turime aiškiai apibrėžti sąvokas.
Kai valdantysis popiežius savo enciklikoje kalbėjo apie tai, kad žmonės yra „nužmoginti iki būklės, kuri yra netoli nuo vergovės“, jis turėjo omenyje būtent tai, kas buvo pasakyta pirmiau. Kai valstybėje dauguma šeimų neturi nuosavybės, tie, kurie anksčiau buvo piliečiai, praktiškai tampa vergais. Kuo labiau valstybė įsitraukia, kad užtikrintų saugumo ir pakankamumo sąlygas, kuo labiau reguliuoja darbo užmokestį, užtikrina privalomąjį draudimą, gydytojo paslaugas, švietimą ir apskritai perima samdomųjų darbuotojų gyvenimą įmonių ir žmonių, samdančių samdomuosius darbuotojus, naudai, tuo labiau išryškėja ši pusiau vergovės būklė. Ir jei tai tęsis, tarkime, tris kartas, ji taip įsitvirtins kaip socialinis įprotis ir mąstysena, kad šalyse, kuriose toks valstybinis socializmas buvo nukaldintas ir sukniedytas su politiniu kūnu, nuo šios mąstysenos gali būti neįmanoma išsivaduoti.
Europoje prie šios sistemos prisirišo ypač Anglija (bet mažesniu laipsniu ir daugelis kitų šalių). Žemiau tam tikro pajamų lygio žmogui, jei jis neturi darbo, garantuojamas tik pragyvenimas. Jį jam skiria valstybės tarnautojai žmogaus orumo praradimo sąskaita – nagrinėjamos visos jo šeimyninio gyvenimo aplinkybės. Nedirbdamas jis yra dar labiau šių pareigūnų rankose, nei dirbdamas darbdavio rankose. Tai dar tik pereinamasis laikotarpis – masė žmonių dar nesupranta, į kokį tikslą jie eina, tačiau žmogaus orumo nepaisymas, galimas, jei ne tikras, laisvos valios doktrinos paneigimas natūraliai lėmė tai, kas jau yra pusiau vergovinės institucijos. Laikui bėgant jos taps visiškai vergiškomis institucijomis.
Prieš samdomosios vergovės blogį jau seniai buvo siūloma ir dabar sunkiai kovoja tam tikra priemonė. Trumpiausias jos pavadinimas – komunizmas: vergovė valstybei, daug pažangesnė ir gilesnė nei pirmoji forma – vergovė kapitalistui.
Apie šiuolaikinę „samdomą vergiją“ galima kalbėti tik metaforomis; žmogus, dirbantis už atlyginimą, nėra visiškai laisvas, kaip ir žmogus, turintis nuosavybę – jis turi daryti tai, ką jam liepia šeimininkas, o kai jo padėtis yra tokia, kokią turi ne mažuma ir net ne ribota dauguma, o beveik visi gyventojai, išskyrus palyginti nedidelę kapitalistų klasę, tikrosios laisvės dalis jo gyvenime iš tiesų mažėja, tačiau teisiškai ji dar egzistuoja. Net ir labiausiai industrializuotose bendruomenėse darbuotojas dar nėra tapęs vergu. Jo teisinis statusas vis dar yra pilietis. Teoriškai jis tebėra laisvas žmogus, sudaręs sutartį su kitu žmogumi atlikti tam tikrą darbą už tam tikrą užmokestį. Žmogus, kuris sudaro sutartį, gali gauti arba negauti iš to pelno; žmogus, kuris sudaro sutartį dirbti, gali gauti arba negauti darbo užmokesčio, kuris viršija jo pagamintos produkcijos vertę. Tačiau techniškai abu yra laisvi.
Ši pirmoji socialinio blogio forma, kurią sukūrė šiuolaikinė dvasia, yra veikiau polinkis į vergiją, o ne tikroji vergija – jei norite, galite ją vadinti pusiau vergija, kai ji susijusi su didžiulėmis įmonėmis – didžiuliais fabrikais, monopolistinėmis korporacijomis ir pan. Tačiau tai dar nėra visiška vergovė.
Komunizmas yra visiška vergovė. Tai modernusis priešas, veikiantis atvirai, nesislėpdamas ir darydamas didelį spaudimą. Komunizmas neigia Dievą, neigia žmogaus sielos orumą, taigi ir laisvę, ir atvirai pavergia žmones tam, ką jis vadina „valstybe“, o iš tikrųjų tai yra privilegijuotų valdininkų korpusas.
Visiškame komunizme nebūtų nedarbo, kaip nėra nedarbo kalėjime. Visiškame komunizme nebūtų vargo ar skurdo, išskyrus tuos atvejus, kai tautos šeimininkai nusprendžia marinti žmones badu, duoti jiems nepakankamai drabužių ar kitaip juos engti. Komunizmas, kuriame sąžiningai dirba žmogiškųjų silpnybių neturintys ir tik vergų gerovei atsidavę pareigūnai, turėtų tam tikrų akivaizdžių materialinių pranašumų, palyginti su proletarine darbo užmokesčio sistema, kurioje milijonai žmonių gyvena pusiau badu, o dar daugiau milijonų – nuolatinėje jo baimėje. Tačiau net jei komunizmas ir būtų taip valdomas, savo privalumus jis gautų tik primetęs vergiją.
Tai pirmieji Moderniojo puolimo vaisiai socialinėje srityje – pirmieji vaisiai, pasirodantys socialinės struktūros srityje. Prieš Bažnyčios įkūrimą mes atėjome iš pagoniškos socialinės sistemos, kurioje vergovė buvo visur, kurioje visa visuomenės struktūra rėmėsi vergovės institucija. Praradę tikėjimą vėl grįžtame prie tos institucijos.
Greta socialinių šiuolaikinio puolimo prieš Katalikų Bažnyčią vaisių yra ir moraliniai vaisiai, kurie, žinoma, apima visą moralinę žmogaus prigimtį. Ir visoje šioje srityje jo reikalas iki šiol buvo pakirsti kiekvieną žmogiškosios patirties, veikiančios per tradiciją, primestą suvaržymo formą.
Sakau „iki šiol“, nes daugelyje moralės sričių šis spartus ryšių išardymas turi sukelti reakciją – žmonių visuomenė negali koegzistuoti su anarchija – atsiras nauji suvaržymai ir nauji papročiai. Todėl tie, kurie nurodytų šiuolaikinį lytinės moralės palaidumą kaip pagrindinį Moderniojo puolimo poveikį Katalikų Bažnyčiai, tikriausiai klysta, nes jo padariniai nebus patys pastoviausi. Turės atsirasti tam tikras kodeksas, tam tikras moralės rinkinys, atsižvelgiant į dalykų prigimtį, net jei senasis kodeksas šiuo klausimu bus sunaikintas. Tačiau yra ir kitų blogų padarinių, kurie gali pasirodyti patvaresni.
Norėdami išsiaiškinti, kokie gali būti šie padariniai, turime pavyzdį. Galime pasvarstyti, kaip mūsų protėviai gyveno prieš Bažnyčiai sukuriant krikščioniškąjį pasaulį. Daugiausia sužinome štai ką: moralės srityje išsiskiria vienas dalykas – neabejotinas žiaurumo paplitimas nekrikštytame pasaulyje. Žiaurumas bus pagrindinis Moderniojo puolimo vaisius moralės srityje, kaip ir vergovės atgimimas socialinėje srityje.
Čia kritikas gali paklausti, ar praeityje žiaurumas nebuvo išskirtinesnis krikščionių bruožas nei šiandien. Argi visa mūsų dviejų tūkstančių metų istorija nėra ginkluotų konfliktų, žudynių, teisminių kankinimų ir baisių egzekucijų, miestų apiplėšimų bei panašių dalykų istorija?
Į šį prieštaravimą galima atsakyti, kad žiaurumas kaip išimtis ir žiaurumas kaip taisyklė skiriasi iš esmės. Kai žmonės taiko žiaurias bausmes, remiasi fizine jėga, kad pasiektų norimą tikslą, nesivaržo smurtauti vedami karo aistrų, jei visa tai daroma pažeidžiant jų pačių pripažintą moralę, tai yra viena. Bet jei tai daroma kaip savaime suprantamo mentalinio požiūrio dalis, tai yra kita.
Čia glūdi radikalus skirtumas tarp šio naujo, modernaus žiaurumo ir ankstesnių krikščioniškųjų laikų atsitiktinio žiaurumo. Ne žiaurus kerštas, ne žiaurumas susijaudinus, ne žiaurumas baudžiant už pripažintą blogį, ne žiaurumas slopinant tai, kas, be abejo, turi būti slopinama, yra blogos filosofijos vaisius – nors tokie dalykai ir yra ekscesai ar nuodėmės, jie nekyla iš klaidingos doktrinos. Tačiau žiaurumas, lydintis šiuolaikinį mūsų protėvių religijos atsisakymą, yra žiaurumas, būdingas Moderniajam puolimui, žiaurumas, kuris yra jo filosofijos dalis.
Tai įrodo štai kas: žmonės ne šokiruoti žiaurumo, bet jam abejingi. Revoliucijos bjaurumas Rusijoje, pratęstas Ispanijoje, yra tikras pavyzdys. Siaubą abejingai priėmė ne tik jose esantys žmonės, bet ir tolimi stebėtojai. Nėra visuotinio pasipiktinimo šūksnio, nėra pakankamo protesto, nes nebegalioja samprata, kad žmogus kaip žmogus yra kažkas švento. Ta pati jėga, kuri ignoruoja žmogaus orumą, ignoruoja ir žmogaus kančią.
Kartoju dar kartą: Modernusis išpuolis prieš Tikėjimą moralės srityje duos tūkstančius blogų vaisių, ir daugelis iš jų šiandien yra akivaizdūs, tačiau būdingiausias, tikriausiai pastoviausias, yra žiaurumo, lydimo paniekos teisingumui, įsigalėjimas visur.
Paskutinė vaisių kategorija, pagal kurią galime spręsti apie šiuolaikinio puolimo pobūdį, yra vaisiai, kuriuos jis duoda intelekto srityje – tai, ką jis daro žmogaus protui.
Prieš porą kartų, kol Modernusis puolimas dar apsiribojo nedideliu akademikų skaičiumi, ir dar tik telkėsi, prasidėjo pirmasis puolimas prieš protą. Atrodė, kad už to siauro rato ribų jis darė nedidelę pažangą. Paprastam žmogui ir jo sveikam protui (kuris yra proto tvirtovė) tai neturėjo įtakos. Šiandien jie yra paveikti.
Šiandien protas smerkiamas visur. Senovinį įtikinėjimo procesą, kuris remiasi argumentais ir įrodymais, pakeitė nuolatinis to paties teiginio kartojimas, o beveik visi apibrėžimai, anksčiau laikyti proto šlove, dabar kelia panieką.
Pažiūrėkite, kas atsitiko, pavyzdžiui, su žodžiu „logika“, žodžiu „ginčas“; atkreipkite dėmesį į tokias populiarias frazes kaip „dar niekas niekada nebuvo įtikintas argumentais“ arba „įrodyti galima bet ką“, arba „su logika gal ir viskas gerai, bet praktikoje yra visai kitaip“. Žmonių kalba vis labiau prisotinama posakių, kurie visur reiškia panieką intelekto naudojimui.
Tačiau tikėjimas ir intelekto naudojimas yra neatsiejamai susiję. Proto naudojimas yra pagrindinė visų aukščiausių dalykų tyrinėjimų dalis – ar veikiau pagrindas. Būtent dėl to, kad protui buvo suteiktas šis dieviškasis autoritetas, Bažnyčia paskelbė slėpinį, t. y. pripažino, kad protas turi savo ribas. Taip turėjo būti, kad dėl protui priskirtų absoliučių galių nebūtų atmestos tiesos, kurias protas gali priimti, bet negali įrodyti. Protas buvo apribotas slėpinio tik tam, kad labiau sustiprintų proto suverenumą savo srityje.
Kai protas nuvertinamas, nuvertinamas ne tik Tikėjimas (šie du nuvertinimai vyksta kartu), bet kartu nuvertinama ir kiekviena moralinė ir teisėta žmogaus sielos veikla. Dievo nėra. Taigi žodžiai „Dievas yra Tiesa“, kuriuos krikščioniškosios Europos protas naudojo kaip postulatą visose savo veiklose, netenka prasmės. Niekas negali nei analizuoti valdžios autoriteto, nei nustatyti jai ribų. Nesant proto, politinė valdžia, besiremianti vien jėga, yra beribė. Ir taip protas tampa auka, nes pats Žmoniškumas yra tai, ką Modernusis puolimas naikina savo netikra žmoniškumo religija. Kadangi protas yra žmogaus karūna ir kartu jo skiriamasis ženklas, anarchistai žygiuoja prieš protą kaip savo principinį priešą.
Taigi Modernusis puolimas vystosi ir veikia. Ką jis pranašauja ateičiai? Tai praktinis, neatidėliotinas klausimas, su kuriuo visi turime susidurti. Šiuo metu puolimas jau pakankamai išplėtotas, kad galėtume šiek tiek apskaičiuoti, koks gali būti kitas etapas. Kokia pražūtis mus ištiks?
Arba, vėlgi, kokia tinkama reakcija galėtų mums būti naudinga? Šia abejone ir baigsiu.
Bus daugiau
