Visą H. Belloco knygą „The Great Heresies“ (anglų k.) galite rasti – ČIA.
Artėjame prie svarbiausios akimirkos.
Dabar Tikėjimas susiduria ne su konkrečia erezija, kaip praeityje – arijonų, manichėjų, albigiečių, mahometonų, – bet su tam tikra bendro pobūdžio erezija, kaip prieš tris ar keturis šimtus metų, kai teko susidurti su protestantų revoliucija. Priešas, su kuriuo Tikėjimui tenka susidurti dabar ir kurį galima pavadinti „moderniuoju puolimu“, yra visuotinis išpuolis prieš Tikėjimo pagrindus – prieš pačią Tikėjimo egzistenciją. Ir priešas, kuris dabar žengia prieš mus, vis labiau suvokia, kad apie neutralumą negali būti nė kalbos. Jėgos, kurios dabar priešinasi Tikėjimui, siekia naikinti. Nuo šiol mūšis vyksta ties konkrečia skilimo linija, susijusia su Katalikų Bažnyčios ir su visos – o ne dalies – jos filosofijos išlikimu arba sunaikinimu.
Be abejo, mes žinome, kad Katalikų Bažnyčios neįmanoma sunaikinti. Tačiau nežinome, kokio dydžio teritorijoje ji išliks; kokia bus jos atgimimo galia ar kokia bus priešo galia, leisianti vis labiau stumti ją į paskutines gynybines pozicijas, kol, gali atrodyti, kad atėjo Antikristas ir netrukus bus išspręstas galutinis klausimas. Štai tokios kovos akivaizdoje dabar stovi pasaulis.
Daugeliui tų, kurie nejaučia simpatijų katalikybei, kurie paveldėjo senąjį protestantų priešiškumą Bažnyčiai (nors doktrininis protestantizmas jau miręs) ir kurie mano, kad bet koks išpuolis prieš Bažnyčią vienaip ar kitaip turi būti geras dalykas, ši kova jau atrodo kaip būsimas ar esamas išpuolis prieš tai, ką jie vadina „krikščionybe“.
Visur galima sutikti žmonių, sakančių, kad bolševikų judėjimas (kaip pavyzdys) yra „neabejotinai antikrikščioniškas“, „priešiškas bet kokiai krikščionybės formai“, ir kad jam turi „priešintis visi krikščionys, nepriklausomai nuo to, kokiai konkrečiai Bažnyčiai kiekvienas iš jų priklauso“, ir t. t.
Tokios kalbos ir rašiniai yra beverčiai, nes jie nereiškia nieko konkretaus. Nėra religijos, vadinamos „krikščionybe“ – tokios religijos niekada nebuvo.
Yra ir visada buvo Bažnyčia ir įvairios erezijos, kylančios iš to, kad žmonės, kurie vis dar nori išsaugoti kai kurias Bažnyčios doktrinas, atmeta kai kuriuos jos mokymus ir moralinius įsakymus. Tačiau niekada nebuvo, nėra ir nebus bendros krikščionių religijos, kurią išpažįsta žmonės, pripažįstantys kai kurias svarbiausias doktrinas, o dėl kitų sutinkantys nesutarti. Nuo pat pradžių visada buvo, yra ir bus Bažnyčia ir įvairios erezijos, kurios arba pasmerktos sunykti, arba, kaip mahometonizmas, gali išaugti į atskirą religiją. Bendros krikščionybės apibrėžimo niekada nebuvo ir negali būti, nes ji niekada neegzistavo.
Nėra nė vienos esminės doktrinos, dėl kurios sutarę, galėtume nesutarti dėl kitų: pavyzdžiui, negalime pripažinti nemirtingumą, bet neigti Trejybę. Žmogus vadinsis krikščioniu, nors neigs krikščionių Bažnyčios vienybę; vadinsis krikščioniu, nors neigs Jėzaus Kristaus buvimą Švenčiausiajame Sakramente; džiugiai vadinsis krikščioniu, nors neigs Įsikūnijimą.
Ne, ginčas vyksta tarp Bažnyčios ir anti-Bažnyčios – Dievo Bažnyčios ir anti-Dievo – Kristaus Bažnyčios ir Antikristo.
Ši tiesa kasdien tampa vis akivaizdesnė ir po kelerių metų ji bus visuotinai pripažinta. Šiuolaikinio puolimo nevadinu „Antikristu“, nors širdyje tikiu, kad tai teisingas terminas: ne, aš nesuteikiu jam tokio pavadinimo, nes šiuo metu jis atrodo perdėtas. Tačiau pavadinimas nesvarbus. Nesvarbu, ar vadinsime jį „moderniuoju puolimu“, ar „Antikristu“ – vis tas pats; dabar egzistuoja aiškiai išreikštas ginčas tarp katalikiškos moralės, tradicijos ir autoriteto išlaikymo iš vienos pusės ir aktyvių pastangų juos sunaikinti iš kitos. Modernusis puolimas mūsų netoleruos. Jis bandys mus sunaikinti. Mes taip pat negalime jo toleruoti. Turime stengtis jį sunaikinti kaip visapusiškai pasirengusį ir aršų Tiesos, pagal kurią gyvena žmonės, priešą. Tai mirtina dvikova.
Žmonės kartais modernųjį puolimą vadina „grįžimu į pagonybę“. Šis apibrėžimas teisingas, jei pagonybę suprantame kaip katalikiškos tiesos neigimą: jei pagonybę suprantame Įsikūnijimo, žmogaus nemirtingumo, Dievo vienybės ir asmens, tiesioginės žmogaus atsakomybės Dievui ir visos tos minties, jausmų, doktrinos ir kultūros visumos, kurią apibendrina žodis „katalikiškas“, neigimą, tuomet šia prasme modernusis puolimas yra grįžimas į pagonybę.
Tačiau pagonybės yra įvairios. Buvo pagonybė, iš kurios mes visi atėjome – kilni, civilizuota Graikijos ir Romos pagonybė. Buvo barbariška pagonybė, kurią išpažino laukinių genčių atstovai – germanai, slavai ir kiti. Yra degradavusi Afrikos pagonybė, svetima ir beviltiška Azijos pagonybė. Kadangi iš jų visų žmones buvo galima patraukti į visuotinę Bažnyčią, bet kokia nauja pagonybė, atmetanti dabar jau žinomą Bažnyčią, neabejotinai bus visiškai nepanaši į pagonybes, kurioms Bažnyčia buvo ar yra nežinoma.
Žmogus, einantis į kalną, gali būti tame pačiame aukštyje kaip ir kitas žmogus, einantis nuo kalno žemyn; tačiau jie eina skirtingais keliais ir turi skirtingus likimus. Mūsų pasaulis, iš senosios Graikijos ir Romos pagonybės žengiantis link krikščionybės ir katalikiškos civilizacijos, iš kurios visi esame kilę, suklestėjimo, yra to paties pasaulio, paliekančio savo protėvių religijos šviesą ir slystančio atgal į tamsą, neiginys.
Atsižvelgdami į tai, panagrinėkime modernųjį puolimą – antikrikščioniškąjį žygį – ir išskirkime jo ypatingą pobūdį.
Pirmiausia pamatysime, kad jis yra materialistinis ir prietaringas.
Čia esama prieštaravimo protui, tačiau modernusis etapas, antikrikščioniškoji pažanga, atsisakė proto. Jam rūpi sugriauti Katalikų Bažnyčią ir iš jos kilusią civilizaciją. Jo netrikdo akivaizdūs prieštaravimai joje pačioje, kol ją sudarančių dalių bendra sąjunga siekia užbaigti visa tai, kuo iki šiol gyvenome. Modernusis puolimas yra materialistinis, nes savo filosofijoje jis atsižvelgia tik į materialias priežastis. Jis yra prietaringas tik kaip šios būsenos šalutinis produktas. Savo paviršiuje jis minta kvailais spiritizmo kaprizais, vulgariomis „krikščioniškojo mokslo“ nesąmonėmis ir, Dievas žino, keliomis kitomis fantazijomis. Tačiau šios kvailystės kyla ne iš religijos alkio, o iš tos pačios priežasties, dėl kurios pasaulis tapo materialistinis – iš nesugebėjimo suprasti svarbiausios tiesos, kad tikėjimas yra pažinimo pagrindas; iš mąstymo, kad jokios tiesos negalima suvokti kitaip, kaip tik per tiesioginę patirtį.
Taigi spiritualistas giriasi savo įrodytinais pasireiškimais, o įvairūs jo varžovai – aiškiais tiesioginiais įrodymais, tačiau visi sutaria, kad Apreiškimą reikia neigti. Kažkas gerai pastebėjo, kad niekas nėra nuostabiau už tai, kaip visos šiuolaikinės kvazireliginės praktikos sutaria dėl to, kad Apreiškimas turi būti paneigtas.
Taigi galime manyti, kad naujasis puolimas prieš Bažnyčią – kuris galbūt taps galutiniu Bažnyčios puolimu, ir kuris bet kuriuo atveju yra vienintelis svarbus šiuolaikinis priešas – iš esmės yra materialistinis. Jis materialistiškai aiškina istoriją ir visų pirma siūlo socialines reformas.
Būdamas ateistinis, jis atmeta žmogiškąjį protą. Tokia nuostata vėlgi atrodytų prieštaringa; nes jei paneigiama žmogiškojo proto vertė, jei sakoma, kad savo protu negalime pasiekti jokios tiesos, tai net ir taip išsakytas teiginys negali būti teisingas. Niekas negali būti tiesa ir nieko neverta sakyti. Tačiau tas didysis Modernybės puolimas (kuris yra daugiau nei erezija) yra abejingas savęs paneigimui. Jis tik tvirtina. Jis žengia pirmyn kaip gyvulys, pasikliaudamas vien jėga. Iš tiesų, prabėgom galima pastebėti, kad tai gali būti šio puolimo galutinio pralaimėjimo priežastis, nes iki šiol protas visada įveikdavo savo priešininkus, o žmogus dėl savo proto yra žvėries šeimininkas.
Šiaip ar taip, štai jums ir pagrindinis Moderniojo puolimo veikėjas – materialistas ir ateistas; o būdamas ateistas, jis būtinai abejingas tiesai. Juk Dievas yra Tiesa.
Bet egzistuoja (kaip atrado didieji senovės graikai) tam tikra neišardoma Tiesos, Grožio ir Gėrio trejybė. Negalima paneigti ar užsipulti vienos iš šios trejybės dalių, kartu nepaneigus ar neužpuolus abiejų kitų. Todėl su šiuo nauju ir baisiu priešu, nukreiptu prieš tikėjimą ir visą civilizaciją, kurią sukuria Tikėjimas, ateina ne tik panieka grožiui, bet ir neapykanta jam, o iškart po to atsiranda panieka ir neapykanta dorybei.
Geresni apgavikai, ne tokie ydingi priešo konvertitai, miglotai kalba apie „pertvarkymą, naują pasaulį, naują tvarką“, tačiau jie nepradeda nuo pasakymo, kaip pagal sveiką protą turėtų ar kokiais principais remiantis ši nauja tvarka bus sukurta. Jie neapibrėžia tikslo, kurį turi omenyje.
Komunizmas (kuris yra tik viena iš šio Moderniojo puolimo apraiškų, ir tikriausiai tik trumpalaikė) skelbia, kad siekia tam tikro gėrio, t. y. skurdo panaikinimo. Tačiau jis nesako, kodėl tai turėtų būti gėris; jis nepripažįsta, kad jo tikslas – sunaikinti ir kitus dalykus, kurie, bendru žmonijos sutarimu, taip pat yra gėris: šeimą, nuosavybę (kuri yra asmens laisvės ir orumo garantas), humorą, gailestingumą ir visas formas to, ką laikome teisingu gyvenimu.
Na, vadinkite tai, kaip norite, vadinkite, kaip aš čia, „Šiuolaikiniu puolimu“, arba, kaip, manau, žmonės netrukus turės jį vadinti – „Antikristu“, arba vadinkite laikinai pasiskolintu terminu „bolševizmas“ (kas rusiškai reiškia „minią“), mes pakankamai gerai žinome, kas tai yra. Tai ne engiamųjų sukilimas; tai nėra proletariato sukilimas prieš kapitalistinę neteisybę ir žiaurumą; tai kažkas išoriško, kažkokia piktoji dvasia, besinaudojanti žmonių vargais ir jų pykčiu dėl neteisingų sąlygų.
Dabar šis dalykas yra prie mūsų vartų. Galiausiai, žinoma, tai yra pirminio krikščionybės subyrėjimo, įvykusio reformacijos metu, vaisius. Šis subyrėjimas prasidėjo centrinės valdžios neigimu, baigėsi pasakydamas žmogui, jog jis yra pats sau pakankamas ir visur iškėlė didžiulius stabus, kuriuos reikia garbinti kaip dievus.
Tai pasireiškia ne tik komunistų tarpe, bet ir komunizmui priešiškose organizacijose; rasėse ir tautose, kur gryna jėga iškeliama vietoj Dievo. Pastarieji žmonės taip pat stato stabus, kuriems aukojamos bjaurios žmonių aukos. Šiais stabais taip pat paneigiamas teisingumas ir teisinga daiktų tvarka.
Toks yra dabar vykstančios kovos pobūdis – ir prieš tokius priešus Katalikų Bažnyčios pozicija šiandien atrodo išties silpna.
Tačiau jos naudai veikia tam tikros jėgos, kurios vis dėlto gali sukelti reakciją, dėl kurios Bažnyčios galia žmonijai vėl gali iškilti.
Kituose puslapiuose aptarsiu, kokie gali būti tiesioginiai šios naujos didžiosios stabmeldystės padariniai, o dar vėliau kalbėsiu apie pagrindinį klausimą. Jis yra toks: ar viskas rodo, kad Bažnyčia taps izoliuota tvirtove, besiginančia visomis jėgomis, arka vidury kylančio potvynio, kuris, nors ir nenuskandina laivo, bet uždengia ir sunaikina visa kita, ar Bažnyčia galbūt atgaus kažką panašaus į savo anksčiau turėtą galią.
Bus daugiau
