Spalio 25 d. popiežius Pranciškus susitiko su maždaug 500 Vokietijos liuteronų grupe, kuri dalyvavo ekumeninėje piligrimystėje „kartu geresni“. Šia proga Vatikano Pauliaus VI salėje išstatyta Bažnyčios pasmerkto eretiko Martyno Liuterio skulptūra, kuri jau buvo demonstruojama per 500-ųjų protestantų revoliucijos metų atidarymo renginį 2016-aisiais.
Kalbėdamas piligrimams, popiežius pirmiausia priminė apie šios grupės ankstesnį vizitą Vatikane 2016 m. spalį, atidarant 500-uosius protestantų revoliucijos metus. Pranciškus kalbėjo apie būtinybę įsiklausyti į kitą ir Bažnyčios vykdomą ekumenizmą Vokietijoje.
2016 m. Vatikane protestantų revoliucijos pradininkui Martynui Liuteriui atidengta skulptūra, o pačias metines popiežius Pranciškus šventė Lunde, Švedijoje, kur dalyvavo ekumeninėse pamaldose liuteronų katedroje ir kalbėjo apie ekumeninių ryšių tarp katalikybės ir liuteronizmo stiprinimo svarbą. Liuteronizmo metinių proga Vatikanas taip pat išleido pašto ženklą su Martyno Liuterio atvaizdu.
Savo ruožtu Vokietijos vyskupų konferencija protestantų revoliucijos metines paminėjo išleistu pranešimu, kuriame Liuteris vadinamas iki šiol „deramai neįvertintu Evangelijos liudininku ir Tikėjimo mokytoju“. Vyskupas Gerhardas Feige, Vokietijos vyskupų ekumeninės komisijos pirmininkas, dar pridėjo, kad „Katalikų Bažnyčia šiandien galėtų priimti tai, kas buvo svarbu reformacijai“, iš naujo peržiūrint teologinius skirtumus.
Visa tai daugeliui katalikų sukėlė šoką, nes Liuteris buvo ekskomunikuotas popiežiaus Leono X 1520 metais. Skilimas krikščionijoje, kurį sukėlė protestantų revoliucija, išlieka vienas skaudžiausių įvykių Bažnyčios istorijoje. M. Liuterio paskelbtas klaidas paneigė visuotinis Tridento susirinkimas, o popiežius Pijus XI savo enciklikoje Mortalium Animos nedviprasmiškai pasmerkė ekumeninį judėjimą.
Verta prisiminti, ką M. Liuteris kalbėjo apie Katalikų Bažnyčią: „Mes taip pat anksčiau buvome įstrigę šioje velnio kekšėje, naujojoje popiežiaus bažnyčioje. Gailimės praleidę tiek daug laiko ir išeikvoję tiek energijos toje šlykščioje duobėje. Bet tegul būna pagarbintas Dievas už tai, kad išgelbėjo mus iš šios nemoralios kekšės.“
Liuteris pareiškė ir štai ką: „Galiu ramiai įvardinti popiežių esant subingalviu ir Dievo priešu. Jis manęs negali vadinti subingalviu, nes žino, kad geriau už jį ir visus jo subingalvius išmanau Šv. Raštą.“ „Popiežiškoji subinė nori būti bažnyčios viešpačiu, nors jis net nėra krikščionis, tiki nesąmonėmis ir daugiau nieko negali daryti nei bezdėti kaip subinė.“
Atrodo, jog užmirštame, kad Liuteris buvo neatgailavęs eretikas. Jo „atgailos“ apibrėžimas reiškė katalikybės atmetimą, tai atspindi neapykantos kupini jo žodžiai apie Mišias: „Būtent ant Mišių tarsi ant uolos pastatyta visa popiežiaus sistema, su savo vienuolynais, vyskupystėmis, bažnyčiomis, altoriais, dvasininkais, doktrina ir visais viduriais. Visa tai grius, kai grius jų šventvagiškos ir pasibjaurėtinos Mišios.“
