Brangūs broliai katalikai Lietuvoje akivaizdžiai išgyvena neigimo stadiją tragedijos akivaizdoje. Bažnyčia yra valdoma žmogaus, kuris labai sąmoningai nori pakeisti Bažnyčią, jos esmę ir, panašu, net jos tikslą. Geriausiu atveju, jis nuoširdžiai, bet klaidingai tiki, kad Bažnyčia gali išlikti tik jeigu prisitaikys prie jai absoliučiai priešiškos laikmečio dvasios ir priims sekuliaraus pasaulio šiandien (t. y. vos kelis dešimtmečius) pasirinktą moralinę įvairovės ir prigimties neigimo kryptį. Blogiausiu atveju jis tiesiog netiki Bažnyčios skelbiama moraline tiesa, tiki kita ar išvis moralinės tiesos nebuvimu. Tai per daug niūrus vaizdas dažnam mūsų šalies katalikui. Renkamės neigimo taktiką.
Kai visai neseniai naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas su popiežiaus palaiminimu paskelbė, jog dvasininkai gali laiminti homoseksualias poras, daugybė katalikų Lietuvoje vėl renkasi neigimo taktiką. Tą daro ir kunigai, ir pasauliečiai. Labai retas džiaugiasi šio dokumento pasekmėmis, bet gana retas ir jas atvirai pripažįsta. Dokumentas surašytas suktu stiliumi – iš pradžių patvirtina visą Bažnyčios mokymą apie tik vyro ir moters santuoką, draudimą laiminti homoseksualias sąjungas ir t. t. O tada pasako, kad ne santuokos ceremonijos metu tokias (kaip ir persituokusias) poras laiminti galima. Esą tai atvers galimybę malonės plyšeliui net ir nuodėmėje gyvenančiam žmogui. Kas čia nauja?
Bažnyčia visada mokė, kad galima laiminti kiekvieną asmenį, tačiau ne nuodėmę. Homoseksualų atveju šis mokymas reiškė, kad galima laiminti homoseksualus kaip asmenis, bet ne kaip porą, nes laiminant porą palaiminama jų sąjunga, kurią Bažnyčia laiko ir skelbia esant ydinga, prieštaraujančia žmogaus prigimčiai ir jokiais atvejais negalima. Kaip ir visais atvejais, taip ir šiuo, Bažnyčia niekada nenusisuka nuo asmens, bet privalo jam aiškiai sakyti, ką laiko nuodėme. Dokumentas sukuria prieštaravimą ir chaosą – visą tai patvirtina, o tada pasako, kad visgi laiminti porą galima, bet tai ne santykio laiminimas ir ne pritarimas tokiai sąjungai. Yra, bet nėra. Negalima, bet galima. Sąmoningai kuriamas chaosas, dviprasmybės ir penkiasdešimt pilkų atspalvių moralės teologijoje, kuri dėl pačios savo paskirties privalo būti kuo tikslesnė ir aiškesnė, kuo mažiau dviprasmiška ir reikalaujanti paaiškinimų.
Tai nieko nauja. Tą patį išgyvenome prieš metus, kai popiežius vieną po kito skelbė siaubingus geopolitinius pareiškimus, dėl Rusijos imperializmo ir vykdomos okupacijos kaltindamas NATO, šlovindamas senuosius Rusijos imperatorius, atsisakė įvardyti vieną aiškią kaltą karo Ukrainoje pusę ir kvietė taikai bet kokiomis sąlygomis. Giliai širdyje, broliai katalikai, jau tada supratote, kad kažkas negerai šioje karalystėje, bet pripažinti yra per sunku, nes problema per didelė.
Aš tą išgyvenau dar 2016 metais per vadinamąjį šeimos sinodą, kuriame popiežius labai norėjo pakeisti Bažnyčios mokymą apie antrąją santuoką ir homoseksualus, bet susidūrė su tokiu vyskupų pasipriešinimu, kad homoseksualų klausimą visai atidėjo, o antrąją santuoką nukišo į dviprasmišką formuluotę Amoris laetitia išnašoje ir po to aiškino ją (nes dviprasmybę neišvengiamai tenka aiškinti) atskirais neviešais laiškais skirtingų šalių vyskupų konferencijoms.
Viena problema, kad joks popiežius neturi teisės keisti Bažnyčios mokymo taip, kad jis prieštarautų ankstesniam Bažnyčios mokymui ar juo labiau tiesiogiai Apreiškimui. Atskira problema, kai tai bandoma daryti išties niekingu būdu – ne atvirai pasakant, ko siekiama, o apylankomis, dviprasmybėmis ir „lėtai verdant varlę“ – pratinant prie pokyčių labai mažais žingsneliais, siūlant „pastoracinę prieigą“.
Kadangi popiežius suvokia negalintis pakeisti Bažnyčios atviru perversmu, jis daro tai subtiliai, mažais žingsneliais. Jis vieną po kitos kuria painiavas, talpius prasmėms teiginius, reikalaujančius jo mokymą taikančiųjų interpretacijos ir jo paties atskirų išaiškinimų.
Taip judama link protestantiškos Bažnyčios decentralizacijos – štai vokiečiai aiškins tą pačią moralę vienaip, lenkai kitaip, o lietuviai – atspėjote – laviruos per vidurį.
Nereikia apsimetinėti, kad popiežius to nedaro. Daro jau dešimt metų, sistemingai įšventindamas daugiausia progresyvius kardinolus, skirdamas ties erezija laviruojančius ar tą ribą peržengiančius asmenis į aukščiausius Vatikano postus ir dabar net doktrinos aiškintojo poziciją, o paraleliai valydamas Bažnyčią ir ypač Vatikaną nuo doktriną gerbiančių hierarchų. Nuolatos duodami interviu ir skelbiami dokumentai, kurie žiniasklaidos „neteisingai suprantami“, bet popiežius nei pasimoko kalbėti aiškiau, nei kada nors aiškiai paneigia tuos „neteisingus supratimus“. Nes tokia komunikacija sąmoninga. Jis nori duoti pasauliui tai, ką šis nori girdėti, ir palikti katalikams galimybę meluoti sau, kad jis to nepasakė.
Tai baisi žala Bažnyčiai, bet baisi žala ir viso to neigimas. Problemos pripažinimas yra pirma adekvačios reakcijos sąlyga. Šiandien Bažnyčios moralinis mokymas, o su juo ir visas jos autoritetas griaunamas turbūt nuo renesanso Bordžijų neregėtais tempais. Neigimas nepadės – pati Bažnyčia moko siekti tiesos pažinimo ir drąsiai ją pasitikti. Kurie apsispręs nebeneigti problemos, tikiu, bus įdomus Mariaus Parčiausko naujausias tekstas aptariamo naujojo Vatikano dokumento tema. O norintiems toliau neigti problemą, niekas negali uždrausti.
P.S. Reaguodami į dokumentą kai kurių šalių vyskupai jau paskelbė draudžiantys laiminti homoseksualias sąjungas, remdamiesi pačiame dokumente nurodytais argumentais. Kas trukdytų tą patį padaryti Lietuvos vyskupams?
