Feria Tertia infra Hebdomadam Passionis
I Kančios savaitės antradienis
Iš liūtų narvo išvaduotas Danielius panašus į Kristų, išplėštą iš kapo ir mirties galingos Dievo rankos (skaitinys). Jėzaus priešų neapykanta tampa vis akivaizdesnė, bet Jis laukia „savo meto“ (Evangelija). Atrodo, kad šėtonas ir blogio jėgos greitai triumfuos, tačiau ateis tikroji Dievo pergalė.
Introitus
Ps. 26, 14. Exspecta Dominum, viriliter age: et confortetur cor tuum, et sustine Dominum.
Ps. 26, 1. Dominus illuminatio mea et salus mea: quem timebo? Exspecta Dominum.
Introitas
Ps 26, 14. Lauk Viešpaties, elkis vyriškai, ir sustiprės tavo širdis. Remkis Viešpačiu.
Ps 26, 1. Viešpats mano šviesa ir mano išgelbėjimas; ko man bijoti? Lauk Viešpaties.
Oratio
Nostra tibi, Domine, quæsumus, sint accepta ieiunia: quæ nos et expiando gratia tua dignos efficiant; et ad remedia perducant æterna. Per Dóminum nostrum Iesum Christum, Filium tuum: qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti Deus, per omnia saecula saeculorum. R. Amen.
Kolekta
Viešpatie, tebūna Tau priimtina mūsų atgaila. Tegul, atpirkdama mūsų kaltes, ji padaro mus vertus Tavo malonės ir nuveda į amžinąjį išgijimą. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.
Lectio
Lectio Danielis Prophetæ. (Dan. 14, 17 et 28–42)
In diebus illis: Congregati sunt Babylonii ad regem, et dixerunt ei: Trade nobis Danieliem, qui Bel destruxit et draconem interfecit, alioquin interficiemus te et domum tuam. Vidit ergo rex, quod irruerent in eum vehementer: et necessitate compulsus tradidit eis Danielem. Qui miserunt eum in lacum leonum, et erat ibi diebus sex. Porro in lacu erant leones septem, et dabantur eis duo corpora cotidie et duæ oves: et tunc non data sunt eis, ut devorarent Danielem. Erat autem Habacuc propheta in Iudæa, et ipse coxerat pulmentum, et intriverat panes in alveolo: et ibat in campum, ut terret messoribus. Dixitque Angelus Domini ad Habacuc: Fer prandium, quod habes, in Babylonem Danieli, qui est in lacu leonum. Et dixit Habacuc: Domine, Babylonem non vidi, et lacum nescio. Et apprehendit eum Angelus Domini in vertice eius, et portavit eum capillo capitis sui, posuitque eum in Babylone supra lacum in impetu spiritus sui. Et clamavit Habacuc, dicens: Daniel, serve Dei, tolle prandium, quod misit tibi Deus. Et ait Daniel: Recordatus es mei, Deus, et non dereliquisti diligentes te. Surgensque Daniel comedit. Porro Angelus Domini restituit Habacuc confestim in loco suo. Venit ergo rex die septimo, ut lugeret Danielem: et venit ad lacum et introspexit, et ecce Daniel sedens in medio leonum. Et exclamavit voce magna rex, dicens: Magnus es, Domine, Deus Danielis. Et extraxit eum de lacu leonum. Porro illos, qui perditionis eius causa fuerant, intromisit in lacum, et devorati sunt in momento coram eo. Tunc rex ait: Paveant omnes habitantes in universa terra Deum Danielis: quia ipse est salvator, faciens signa et mirabilia in terra: qui liberavit Danielem de lacu leonum.
Skaitinys
Skaitinys iš pranašo Danieliaus knygos. (Dan 14, 27 ir 28–42)
Anomis dienomis: Babiloniečiai susirinko pas karalių ir pareikalavo: „Išduok mums Danielių! Jis sunaikino Belį ir užmušė Slibiną. O jei ne, užmušime tave ir tavo šeimą!“ Karalius, matydamas, kad jie smarkiai jį puola, reikalo verčiamas atidavė jiems Danielių. O jie įmetė jį į Liūtų narvą. Ten jis išbuvo šešias dienas. Septyni liūtai buvo narve. Kasdien jie buvo maitinami dviem lavonais ir dviem avimis, bet tuo metu neduota jiems nieko, kad jie tikrai suėstų Danielių. O Judėjoje tuo metu gyveno pranašas Habakukas. Jis, išsiviręs troškintos avienos ir įtrupinęs duonos į puodą, ėjo į laukus, nešdamas jį pjovėjams. Viešpaties angelas tarė Habakukui: „Nunešk valgį, kurį laikai rankoje, į Babiloną Danieliui Liūtų narve.“ „Viešpatie, – atsakė Habakukas, – aš Babilono niekad nesu matęs, nei aš žinau, kur yra tas narvas!“ Viešpaties angelas paėmė jį už galvos ir, pakėlęs už galvos plaukų, vėjo gūsiu padėjo jį Babilone tiesiai ant narvo. „Danieliau, Danieliau, – šaukė Habakukas, – imk valgį, kurį Dievas tau atsiuntė!“ „Tu, Dieve, atsiminei mane! – tarė Danielius, – nepalikai tų, kurie tave myli!“ Danieliui pradėjus valgyti, Viešpaties angelas tuojau pat sugrąžino Habakuką į jo kraštą. Septintą dieną karalius atėjo Danieliaus apraudoti. Jis priėjo prie narvo ir žvilgtelėjo į vidų – ten tarp liūtų sėdėjo Danielius! Karalius sušuko visu balsu: „Didis esi tu, Viešpatie, Danieliaus Dieve, nėra jokio kito, tik tu!“ Danielių jis išleido ir įmetė į narvą tuos, kurie norėjo jį pražudyti. Jie buvo bemat jo akyse suryti. Tuomet karalius tarė: „Visi žemės gyventojai tebijo Danieliaus Dievo, nes jis yra Gelbėtojas, jis daro ženklus ir stebuklus žemėje. Jis išvadavo Danielių iš Liūtų narvo.“
Graduale
Ps. 42, 1 et 3. Discerne causam meam, Domine: ab homine iniquo et doloso eripe me. V. Emitte lucem tuam et veritatem tuam: ipsa me deduxerunt, et adduxerunt in montem sanctum tuum.
Gradualas
Ps 42, 1 ir 3. Gink mano bylą, Viešpatie. Gelbėk mane nuo neteisaus ir klastingo žmogaus. V. Siųsk savo šviesą ir savo tiesą – jos išves mane ir nuves į tavo šventąjį kalną.
Evangelium
Sequentia sancti Evangelii secundum Ioannem. (Ioann. 7, 1–13)
In illo tempore: Ambulabat Iesus in Galilæam, non enim volebat in Iudæam ambulare, quia quærebant eum Iudæi interficere. Erat autem in proximo dies festus Iudæorum, Scenopegia. Dixerunt autem ad eum tratres eius: Transi hinc, et vade in Iudæam, ut et discipuli tui videant opera tua, quæ facis. Nemo quippe in occulto quid facit, et quærit ipse in palam esse: si hæc facis, manifesta teipsum mundo. Neque enim fratres eius credebant in eum. Dicit ergo eis Iesus: Tempus meum nondum advenit: tempus autem vestrum semper est paratum. Non potest mundus odisse vos: me autem odit: quia ego testimonium perhibeo de illo, quod opera eius mala sunt. Vos ascendite ad diem festum hunc, ego autem non ascendo ad diem festum istum: quia meum tempus nondum impletum est. Hæc cum dixisset, ipse mansit in Galilæa. Ut autem ascenderunt fratres eius, tunc et ipse ascendit ad diem festum non manifeste, sed quasi in occulto. Iudæi ergo quærebant eum in die festo, et dicebant: Ubi est ille? Et murmur multum erat in turba de eo. Quidam enim dicebant: Quia bonus est. Alii autem dicebant: Non, sed seducit turbas. Nemo tamen palam Ioquebatur de illo, propter metum Iudæorum.
Evangelija
Šventosios Evangelijos pagal Joną tęsinys. (Jn 7, 1–13)
Anuo metu: Jėzus vaikščiojo po Galilėją. Jis nenorėjo eiti Judėjon, nes žydai jo tykojo nužudyti. Artėjo žydų Palapinių šventė. Jo broliai jam kalbėjo: „Keliauk iš čia į Judėją, kad tavo mokiniai pamatytų, kokius darbus tu darai. Juk, norėdamas iškilti viešumon, niekas neveikia slapčiomis. Jei darai tokius darbus, pasirodyk pasauliui.“ (Mat netgi jo broliai juo netikėjo.) Jėzus jiems atsakė: „Mano metas dar neatėjo, o jums metas visada tinkamas. Pasaulis negali jūsų nekęsti, o manęs jis nekenčia, nes aš liudiju, kad jo darbai pikti. Taigi jūs eikite sau į iškilmes. Aš į šitą šventę neisiu, nes mano metas dar neatėjo.“ Tai pasakęs, jis pasiliko Galilėjoje. Kai jo broliai iškeliavo į šventę, tuomet ir jis išėjo, bet ne viešai, o tarsi slapčiomis. Tuo tarpu iškilmėse žydai jo ieškojo, klausinėdami: „O kur tasai?“ Apie jį taip pat ėjo kalbos miniose. Vieni sakė: „Jis geras!“ Kiti neigė: „Visai ne. Jis tik klaidina žmones.“ Bijodami žydų, visi privengė apie jį viešai kalbėti.
Offertorium
Ps. 9, 11–12 et 13. Sperent in te omnes, qui noverunt nomen tuum, Domine: quoniam non derelinquis quærentes te: psallite Domino, qui habitat in Sion: quoniam non est oblitus orationes pauperum.
Ofertoriumas
Ps 9, 11–12 ir 13. Tepasitiki tavimi visi, kurie pažįsta tavo vardą, Viešpatie, nes neapleidi tų, kurie tavęs ieško. Giedokite Viešpačiui, gyvenančiam Sione, nes jis neužmiršto varguolių maldų.
Secreta
Hostias, tibi, Domine, deferimus immolandas: quæ temporalem consolationem significent; ut promissa non desperemus æterna. Per Dominum nostrum...
Sekreta
Viešpatie, Tau atnašaujamos aukos tebūna laikina paguoda, kad neprarastume vilties dėl Tavo amžinųjų pažadų. Per mūsų Viešpatį...
Communio
Ps. 24, 22. Redime me, Deus Israel, ex omnibus angustiis meis.
Komunija
Ps 24, 22. Išvaduok mane, Izraelio Dieve, iš visų mano vargų.
Postcommunio
Da, quæsumus, omnipotens Deus: ut, quæ divina sunt, iugiter exsequentes, donis mereamur cælestibus propinquare. Per Dominum nostrum...
Postkomunija
Suteik, meldžiame Tave, visagali Dieve, kad mes, nuolatos ieškodami dieviškųjų dalykų, priartėtume prie dangiškųjų dovanų. Per mūsų Viešpatį...
Oratio super populum
Humiliate capita vestra Deo.
Da nobis, quæsumus, Domine: perseverantem in tua voluntate famulatum; ut in diebus nostris, et merito et numero, populus tibi serviens augeatur. Per Dominum nostrum...
Oracija už žmones
Nusilenkite Dievui.
Meldžiame Tave, Viešpatie, duok mums, savo tarnams, patvariai Tau tarnauti, kad mūsų dienomis daugėtų Tau tarnaujančių žmonių ir nuopelnų. Per mūsų Viešpatį...
