Šv. Pijaus X kunigų brolijos (FSSPX) Vokietijos regiono vyresnysis t. Stefanas Pflugeris davė interviu katalikiškam savaitraščiui „Die Tagespost“ apie savo brolijos santykius su Apaštalų Sostu. Mirus šios brolijos vyskupui Tissier de Mallerais, gali iškilti poreikis įšventinti daugiau vyskupų, dėl ko bus deramasi su Roma. 1970 m. arkivyskupo Marcelio Lefebvre'o įkurta Šv. Pijaus X kunigų brolija teigia turinti daugiau kaip 700 kunigų visame pasaulyje.
Pfluger patikino Die Tagespost:
„Mes nenorime atsiskirti nuo Romos, mes priklausome Bažnyčiai. Nesuprantu, kaip galima būti dalinėje bendrystėje. Mano nuomone, tai klaidina Katalikų Bažnyčios tikinčiuosius. Niekada negirdėjau, kad kuris nors Bažnyčios atstovas ar kanonistas paaiškintų, ko mums trūksta, kad būtume visiškoje bendrystėje.“
Dėl neseniai mirusio vyskupo Bernard'o Tissier de Mallerais vokiečių kunigas komentavo galimus naujus vyskupų šventimus:
„Šiuo metu turime du vyskupus augziliarus. Negalime atskirti vyskupų klausimo nuo esminio mūsų egzistencijos klausimo.“
Jis paaiškino, kad bet koks sprendimas dėl naujų vyskupų šventimų bus labai susijęs su derybomis su Roma, ir pabrėžė, kad Bažnyčios hierarchai turi suprasti, jog FSSPX nesiekia sukurti „alternatyvios hierarchijos“, o tik užtikrinti savo misijos tęstinumą Bažnyčioje.
Pflugeris pateisino prieštaringai vertinamus vyskupų šventimus 1988 m., kuriuos atliko brolijos įkūrėjas arkivyskupas Marcelis Lefebvre'as, kaip neatidėliotiną priemonę. Pasak jo, jie buvo atsakas į FSSPX izoliaciją ir suvoktą neatidėliotiną būtinybę išsaugoti liturginę ir doktrininę tradiciją, kuriai, jų manymu, iškilo grėsmė po Vatikano II Susirinkimo.
„Prieš griebiantis tokios priemonės, poreikis turi būti akivaizdus“, – pareiškė Pflugeris, pabrėždamas, kad bet kokie šventimai be Romos sutikimo būtų kraštutinė priemonė ir svetima bažnytiniam mąstymui.
Kunigas pabrėžė, kad nors ir nenori priimti vienašališkų sprendimų, tačiau tikisi, jog Roma supranta aplinkybes, dėl kurių gali būti prašoma naujų vyskupų šventimų. Jis pakartojo, kad „bažnytinis mąstymas apima viską, kas įmanoma, kad Roma duotų sutikimą“. Nepaisant užsitęsusių doktrininių nesutarimų, Pflugeris pabrėžė, kad FSSPX ir toliau laiko popiežių aukščiausiuoju autoritetu ir stengiasi palaikyti pagarbų ir atvirą dialogą su Šventuoju Sostu.
Kalbėdamas apie liturgiją, ekumenizmą, religijos laisvę bei Bažnyčios ir valstybės santykius, Pflugeris sakė:
„Tai klausimai, kuriais mes sakome, kad Vatikano II Susirinkimas neatitinka visos Bažnyčios tradicijos. Arkivyskupas Lefebvre'as sakė maždaug taip: ką daryti, jei popiežius sako ką nors priešingo tam, ką kartojo visi jo pirmtakai? Tuomet turiu nuspręsti ir pasirinkti.“
„Mes nesame nepaklusnūs iš principo ar sistemingai. Paklusnumas tarnauja tiesai. Petro institucija nėra absoliuti monarchija, bet tarnystė tiesai, tarnystė Kristui, tarnystė Bažnyčiai. Turime teisę pažeisti paklusnumą popiežiui tik tada, kai tai būtina, kad nepažeistume tarnystės Kristui ir Bažnyčiai.“
Pavyzdys – liturginės diskusijos dėl naujųjų Mišių, įvestų po Vatikano II Susirinkimo.
„Mūsų brolijoje niekada nebuvo abejojama, kad Novus Ordo Mišios yra galiojančios. Tačiau tai yra apeiga, kuri, nors formaliai galiojanti, neatitinka esminių katalikiškos apeigos reikalavimų. Naujoji liturgija nebeišreiškia pagrindinių tikėjimo tiesų, ypač atperkamosios aukos pobūdžio.“
Reaguodamas į ginčus dėl liturginės reformos, popiežius Jonas Paulius II 1984 m. paskelbė specialų indultą Quattuor abhinc annos, kuriuo vyskupijų vyskupams tam tikromis sąlygomis leista švęsti Mišias pagal 1962 m. Romos mišiolą. Šis leidimas buvo pratęstas 1988 m. ir vėliau popiežiaus Benedikto XVI motu proprio Summorum Pontificum (2007 m.), tačiau popiežius Pranciškus jį drastiškai apribojo. [vert. past.: Straipsnyje neteisingai sakoma, kad Benediktas pratęsė indultą; veikiau jis pasakė, kad leidimo niekada nereikėjo, nes senoji liturgija niekada nebuvo panaikinta.]
Kitas prieštaringumo pavyzdys – religijos laisvė. Pasak Pflugerio, šis klausimas
„suprantamas klaidingai, ypač žiniasklaidoje, kur manoma, kad religinės laisvės priešininkai remia religinę prievartą. Visais laikais buvo draudžiama ir smerkiama versti ką nors atsiversti į katalikybę. Klausimas čia toks: ar valstybė turi pareigą Dievui? Blogis yra tik toleruojamas. Klaida, kad ir kokia ji būtų, neturi teisės egzistuoti, net jei ją galima toleruoti. Tačiau šiuolaikinė religijos laisvės samprata siekia klaidai suteikti teisę [tokia pačią kaip tiesai].“
