Paryžiaus Dievo Motinos katedros atstatymas ir atidarymas atrodė neįmanomas tiems, kurie 2019 m. balandžio 15 d. stebėjo, kaip sudegė didžioji katedra. Ne mažiau gražu nei matyti išvalytą ir restauruotą katedrą buvo tai, kad plačioji visuomenė aiškiai pageidavo, jog katedra būtų atstatyta lygiai tokia pati, kokia buvo prieš gaisrą.
Tačiau, kaip jau matėme anksčiau, kai kurie vyskupai tiesiog negali leisti grožiui išlikti savaime, nieko nedarydami, kad jį sunaikintų. Nors pasaulietinė Prancūzijos valdžia išgirdo žmonių valią ir atsižvelgė į jų norą tradiciškai atstatyti Dievo Motinos katedrą, Paryžiaus arkivyskupas pirmiausia kovojo už tai, kad interjeras būtų pertvarkytas taip, kad vietoj šoninių altorių ir klausyklų būtų įrengtas muziejus, o paskui pasamdė baldų gamintoją, kuris suprojektavo bjaurų stalą-altorių, klausyklą, tabernakulį ir krikštyklą. Jis tiesiog negalėjo leisti, kad Notre-Dame atrodytų kaip tradicinė katedra, į kurią nebūtų įterpta ko nors iš Vatikano II Susirinkimo laikų – tas šaukštas deguto. Kitas jo sumanymas – pakeisti senuosius vitražus modernistinio dizaino vitražais.
Tačiau praėjusį savaitgalį galėjome stebėti, kaip Paryžiaus arkivyskupas išleido neatskleistą pinigų sumą šiurpiems naujiems liturginiams drabužiams. Ne keliems, o tūkstančiams. Tiesą sakant, arkivyskupijos interneto svetainėje iš pradžių buvo skelbiama, kad ji pasamdė modernų dizainerį Žaną Šarlį de Kastelbadžaką (Jean-Charles de Castelbajac) pagaminti „700 liturginių drabužių“ vien katedros atidarymui.
Tačiau laikraštis „New York Times“ sekmadienio stiliaus skiltyje, skirtoje Kastelbadžako darbams, rašė apie daug didesnį skaičių: „2000 gaminių, įskaitant dalmatikas, stulas ir mitras, kurias Paryžiaus arkivyskupas monsinjoras Laurentas Ulrichas užsakė jam sukurti trijų dienų šventei.“
Įdomūs trys dalykai: 1) ar savaitgaliui nebuvo kitų drabužių? 2) kiek buvo išleista šiems dalykams? Ir 3) ar šie drabužiai buvo profesionalo darbas, ar į jo studiją įžengė mažamečiai vaikai ir ėmė piešti pirštais ant audinio?
