Héctoras Agueras yra La Platos (Argentina) arkivyskupas emeritas.
Katalikų bendruomenė Mongolijoje yra nedidelė – vos 1 500 tikinčiųjų, o tai rodo, kad šalis iš tiesų nebuvo giliai evangelizuota. Petro Įpėdinio kelionė tam suteikė puikią progą: juk buvo įmanoma pagarbiai ir nuoširdžiai paskelbti Jėzaus Kristaus vardą budistų klausytojams ir prisistatyti ne tik kaip humanistinės žinios nešėjui, bet kaip tam, kas popiežius iš tikrųjų yra – kaip Kristaus vietininkui. Deja, popiežiaus kelionės yra ne evangelizaciniai, bet tik miglota prasme religiniai gestai; Dievo Žodžio skelbimas, priderantis apaštališkajai tarnystei, jose praktiškai neegzistuoja. Šį kartą pasakytas pamokslas prieš fundamentalizmą: „Uždarumas, vienašališkas primetimas, fundamentalizmas ir ideologinė prievarta griauna brolybę, kursto įtampą ir kelia pavojų taikai.“
Šventojo Pauliaus kalba Atėnų Areopage (Apd 17, 22-31) yra modelis, kurį šiandien galima būtų pritaikyti katalikų tiesos santykiui su pagonių tautomis. Apaštalas negamino tarpreliginės mišrainės, kokia buvo patiekta Mongolijoje. Beje, galime savęs paklausti, kas yra „pastoracinis požiūris“ krikščioniškąja prasme.
„Fundamentalizmas kelia pavojų taikai“, – skelbia Buenos Airių laikraščio La Prensa antraštė apie popiežiaus kelionę. Tai tiesa: Romoje įdiegtas progresyvistinis fundamentalizmas trikdo Bažnyčios taiką, jo disharmonija darko Bažnyčios grožį. Sostinės Ulan Batoro Hunų teatre vykusiame susitikime, į kurį susirinko vietiniai šamanai, budistų vienuoliai ir stačiatikių šventikas, pontifikas nekritiškai gyrė „religines tradicijas, savo originalumu ir įvairove (turinčias) didžiulį gėrio potencialą, tarnaujantį visuomenei“. Šventasis Tėvas įdėmiai klausėsi, kaip kiti tikintieji, tarp jų žydai, musulmonai, bahajai, induistai, šintoistai, adventistai ir evangelikai, pasakojo apie savo tikėjimą ir santykį su pomirtiniu gyvenimu. Daugelis pažymėjo, kad „mongolų jurta yra galingas harmonijos su dieviškumu simbolis, šilta šeimos bendrumo vieta, atvira dangui, kur visi, net ir nepažįstamieji, yra laukiami“. Tarptautiniu lygmeniu popiežius atkreipė dėmesį, kad jei tie, kurie valdo tautas, „pasirinktų dialogo su kitais kelią, jie ryžtingai prisidėtų prie to, kad būtų nutrauktas konfliktas, tebekeliantis kančias daugeliui tautų“.
Pirmoje eilėje sėdint budistams, popiežius priminė komunistinių diktatūrų persekiojimus, nuo kurių jie nukentėjo: „Tegul tų kančių atminimas suteikia mums jėgų tamsias žaizdas paversti šviesos šaltiniais, smurto nežinojimą – gyvenimo išmintimi, blogį, kuris griauna, – gėriu, kuris stato.“
„Tai, kad esame kartu vienoje vietoje, jau yra žinia“, – tvirtino Kristaus vikaras. Ką apie šią žinią būtų pagalvojęs Soerenas Kierkegaardas? Be abejo, kad ji reiškia krikščionybės panaikinimą. Kierkegaardo druska, praradusi skonį, įėjo į salotų sudėtį kartu su budistų raštais, Gandžiu ir šventuoju Pranciškumi Asyžiečiu, kurie visi buvo cituojami Mišiose. Mišiose, kurios buvo švenčiamos sporto stadione, dalyvavo daug Kinijos piligrimų, nepaisydami Pekino režimo draudimų, neleidusių vyskupams išvykti iš šalies. Jie daugiau kaip dvidešimt valandų keliavo traukiniais, kad pamatytų popiežių; apdairiai vengė bendrauti su spauda, būti filmuojami ar fotografuojami. Liturginiame šventime dalyvavo apie du tūkstančiai tikinčiųjų, tarp jų – piligrimai iš kaimyninio Azijos milžino. Per Mišias pontifikas dar kartą kreipėsi į Kiniją; jis prašė katalikų „būti gerais krikščionimis ir gerais piliečiais“. Tai labai atsargiai pamatuoti žodžiai.
Šio pontifikato orientacija dar kartą aiškiai atsiskleidė per kelionę į Mongoliją. Galima tai susieti su neseniai popiežiaus Bergoglio pasakytu troškimu, kad jo įpėdinis pasirinktų Jono XXIV vardą. Savo straipsnyje „Naujasis popiežius“ nusakiau, kas man atrodo pageidautina kitame pontifikato posūkyje. Kodėl įpėdinis negalėtų būtų Pijus XIII arba Urbonas IX? Urbonas VIII valdė nuo 1623 iki 1644 metų. Tai būtų duoklė Urbonams, Amžinajai Romai, užimančiai ypatingą vietą visų katalikų širdyse.
Bet Dievo Apvaizdos sumanymus ne mums suprasti.
