Čikagos kardinolas Blase'as Cupichas išleido nurodymą, kad arkivyskupijos parapijiečiai nesiklauptų priimdami Komuniją, nes tai neva trukdo Komunijos teikimo eigai ir per daug atkreipia dėmesį į asmenį. Žinoma, klaupimasis prie Komunijos grotelių visiškai nieko nenutraukia ir į nieką dėmesio neatkreipia, be to, jis labai stipriai ir įsimintinai suteikia žmogiškosios bendrystės patirtį, kuri lyg ir turėtų būti, bet niekada nėra suteikiama stovint eilėje.
Apie tai esu kalbėjęs jau ne kartą. Kai klūpite prie Dievo stalo, jums nereikia jaudintis, kad užkliudysite kieno nors batus ar nepakankamai greitai pasitrauksite iš kelio. Kunigui einant link jūsų, galite matyti kitus žmones, priimančius Komuniją – pačius įvairiausius žmones. Gali būti, kad klūpėsite šalia nepažįstamo žmogaus, galbūt net šalia žmogaus, kurio nemėgstate. Sunku išlaikyti visiškai šaltą priešiškumą, kai taip nutinka.
Žinoma, čia kalbu apie grynai žmogišką patirtį. Dieviškoji patirtis, perteikiama per kūną, yra kažkas kita, ir tai sunku paaiškinti žmonėms, kurių kultūra yra tokia išskydusi, kaip mūsų kultūra; tokia bekraujė ir kartu tokia kūniška. Kada paskutinį kartą matėte šiuos dalykus? Berniukas guli ant nugaros žolėje šiltu oru, žiūri į dangų ir galvoja apie palaimintą nieką arba viską. Paauglys berniukas ir mergaitė šoka, tikrą šokį – su apibrėžtais judesiais, susikibę už rankų, nekaltos linksmybės pliūpsnyje; arba berniukas šoka su motina, arba mergaitė su tėvu. Grupė žmonių, sėdėdami prie židinio, kartu dainuoja senas liaudies dainas iš atminties.
Kiekvienas, kuris nėra visiškai kvailas, atpažins, kad gestai, pozos ir kūnų padėtys yra paslaptingai svarbūs šiam veiksmui. „Šokti“ su žmogumi, spazmiškai trūkčiojant jo kaimynystėje, yra tiesiog ne tas pats, ką aprašiau, o juo labiau imituoti lytinius santykius viešoje vietoje. Žiūrėti į kompiuterio ekraną nėra tas pats, kas žiūrėti į dangų. Garsiai ir nemelodiškai groti neaiškios kilmės muziką visu garsu tiek Buenos Airėse, tiek Berlyne nėra tas pats, kas jausti, kaip šalia kitų, turinčių kitus balsus, iš tavo balso sklinda sena muzika, ir žinoti, kad dainas, kurias dainuoji, kadaise dainavo tavo tėvai ir seneliai, kurių buvimą gali jausti, kai žvelgi į pažįstamus namų daiktus.
Kada dar atsiklaupiu sudėjęs rankas, jei ne maldos metu? Žinoma, negalime manyti, kad mūsų laikų žmonės per daug klūpėdami sudėvi kelnes, kaip ir kad per dažnai dainuoja senas dainas, per daug minučių per metus praleidžia žvelgdami į mėlyną dangų ar per daug linksmai šoka. Jie taip pat neskaito per daug knygų - vienumoje ar bibliotekoje, ir nedeklamuoja per daug poezijos, kuri kadaise buvo tiesiog kultūros kraujas. Tačiau mes daugybę laiko, dažniausiai su susierzinimu, praleidžiame eilėse – vaistinėje, prekybos centre, kavinėje, prie metro bilietų kasos, oro uosto saugumo patikrose. Stovėdami eilėse neišvengiamai galvojame, kiek daug žmonių stovi priešais mus, ir paprastai norime, kad jie kuo greičiau išsiskirstytų. Tokia yra mūsų patirtis su eilėmis.
Manau, kad klūpėjimas yra naudingas sielai. Jis pakylėja tave, nes savo ūgiu esi ne ką didesnis už vaiką. Tačiau žmonės, kurie atsiklaupia priimdami Komuniją, yra niekinami. Mums sakoma, kad jie nori pasirodyti. Jie nutraukia bendrystę su nesiklaupiančiais bičiuliais.
Žinoma, tai kvailiausias kaltinimas pasaulyje. Pirmoji priežastis yra akivaizdžiausia. Mes, žmonės, visada esame gundomi vaidinti, norime būti matomi, kaip fariziejai, kuriuos Jėzus pasmerkė. Religinis veidmainiavimas visada bus su jumis, nes pati veidmainystės liga – vaidinimas, pasirodymas, apsimetinėjimas, parodijavimas – yra endeminė. Ji būdinga ne tik tikintiems žmonėms, o tarp tikinčių žmonių – ne tik tiems, kurie linkę į griežtumą. Daugelis religinių veidmainių yra linkę į paviršutinišką draugiškumą, pasipūtėlišką laisvumą ar net klastingą norą įžeisti tuos, kurie į savo tikėjimą žiūri rimčiau; tokių religinių veidmainių tarp tam tikros kartos kunigų yra kaip blusų ant šuns užpakalio.
Antroji priežastis, dėl kurios kaltinimas yra kvailas, yra ta, kad nereikalaujama jokių įrodymų, todėl neįmanoma apsiginti nuo tokio kaltinimo. Kaip kas nors drįstų skaityti sielą žmogaus, kuris krenta ant kelių norėdamas priimti Komuniją? Pažįstu daugybę katalikų, kuriems patinka išdavikiškos, nenuoseklios ir dažnai eretiškos giesmės, užgriuvusios mus kaip skėrių debesis, ir kai kurie iš šių katalikų tiesiog įsakmiai reikalauja, kad jų parapijiečiai taip pat mėgautųsi tomis giesmėmis. Tačiau blogas skonis nieko nepasako apie kieno nors sielos būklę. „Jie nesugalvoja nieko geresnio, – primenu sau, – galbūt, jie daro viską, ką gali, pagal savo supratimą.“
Yra dar viena aplinkybė. Gesto – atsiklaupimo priimti Komuniją – savitumas yra ypatingai susijęs su sakramento veiksmu ir vieta, kurioje priimama Komunija. Vėlgi, tai nėra panašu į bet ką, ką įprastai veikiame. Atsiklaupti prie Dievo stalo reiškia būti tam tikroje vietoje ne akimirką, bet galbūt minutę ar kelias, pakankamai ilgai, kad sukalbėtum maldą, pakankamai ilgai, kad pagalvotum apie tai, ką turėjai padaryti arba ko neturėjai daryti, pakankamai ilgai – o jei tai vyksta kiekvieną sekmadienį, tai pakankamai dažnai – kad būtent ta vieta, tas klauptas taptų ypatingas. Turiu omenyje šį žodį tikslia prasme: vieta tampa ženklu.
Ir šį ženklą mintyse lengva susieti su kitais žmonėmis, kitais laikais. Čia, prie šio Dievo stalo, čia – ir niekur kitur, klūpojo mano tėvas ir motina. Čia klūpėjau ir aš, kai buvau mažas berniukas. Neabejotinai ant šios marmuro plokštės savo rankomis pasirėmė ir mano močiutė. Ją galima pamatyti, galima paliesti, jei ji papuošta eucharistiniais simboliais, kurie prabils į jus, jei į juos pažvelgsite. Visa tai jums buvo perduota. Jie yra brangūs ir sieja kartas. Jie yra jūsų tradicijos dalis.
Ar turėčiau pabrėžti, kad žmogaus kultūra be tradicijos yra prieštaravimas savyje? Taip, aš žinau, kad žmonės gali pasidaryti stabą iš tradicijos, lygiai taip pat kaip jie gali pasidaryti stabą iš ikonoklazmo. Jei jau turite klysti, verčiau būkite per daug dėkingi prieš jus gyvenusiems žmonėms, o ne manykite, kad jie buvo neteisūs ir kad turėtume jų nebeprisiminti. Jei turite suklysti, darykite tai iš pagarbos, o ne iš lengvabūdiškumo ar aplaidumo. Nežinau, ar tas ar kitas kunigas, kuris kreivai žvelgia į žmones, atsiklaupusius priimti Komunijos, yra geras ar blogas žmogus. Pasakysiu tik tiek, kad jis duoda netinkamus vaistus. Tinginiui jis išrašo lovos poilsį, diabetikui – saldumynus, netvarkingam – laisvumą. Apie jo kaltę nieko nesakau. Aš abejoju jo išmintimi.
