2022 m. gruodžio 31 d., būdamas 95 metų amžiaus, amžinybėn iškeliavo popiežius Benediktas XVI, vadovavęs Katalikų Bažnyčiai nuo 2005 m. iki savo netikėto atsistatydinimo 2013 m. Sekdamas savo pirmtaku Jonu Pauliumi II, Benediktas XVI stengėsi spręsti daug Bažnyčią apėmusių krizių, įskaitant tebesitęsiantį seksualinio išnaudojimo skandalą, stiprėjantį sekuliarizmą ir tikėjimo klaidų išplitimą tiek tarp dvasininkų, tiek tarp tikinčiųjų. Tradiciją palaikantys katalikai jį labiausiai atsimena dėl 2007 m. paskelbto apaštališkojo laiško motu proprio „Summorum Pontificum“, kuriuo Šventasis Tėvas leido visiems kunigams laisvai švęsti tradicines Mišias ir kartu patvirtino, kad jos „niekada nebuvo panaikintos“.
Josephas Ratzingeris gimė 1927 m. balandžio 16 d. Marktlyje, Bavarijoje, Vokietijoje. 1951 m. būsimasis pontifikas buvo įšventintas į kunigus, o 1977 m. gegužės 28 d. konsekruotas Miuncheno ir Freizingo arkivyskupu. Netrukus Ratzingeris buvo paskirtas Kardinolų kolegijos nariu ir Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu. Šias įtakingas, nors ir nedėkingas, pareigas jis ėjo nuo 1981 m. iki pat jo išrinkimo popiežiumi 2005 m. Jo konservatyvus požiūris į tikėjimą ir moralę nepatiko progresyviajam Bažnyčios sparnui, o kai kurie jį netgi pašaipiai vadino „Dievo rotveileriu“.
Tačiau Tradiciją palaikantys katalikai negalėjo nepastebėti įtampos tarp Ratzingerio išpažįstamo konservatyvumo ir jo, kaip Vatikano II Susirinkimo peritus (liet. ekspertas, patarėjas), reformistinio indėlio į šį Susirinkimą. Po Susirinkimo Ratzingeris 1966–1977 m. vadovavo Tiubingeno universiteto Dogminės teologijos katedrai, ir ten jam didžiulį nerimą sukėlė studentų ir kolegų teologų suradikalėjimas. Vis dėlto Ratzingeris nei tada, nei vėliau, jau tapęs popiežiumi, nemėgino taisyti Susirinkimo atlikto darbo. Vietoj to jis įdėjo nemažai intelektualinių pastangų, siekdamas apsaugoti jį nuo blogiausių reformatorių piktnaudžiavimų, bet kartu leido liberalams toliau dėstyti katalikų seminarijose ir universitetuose. Būtent jis išrutuliojo vadinamąją „tęstinumo hermeneutiką“, kuria siekiama įrodyti, kad Vatikano II Susirinkimo reformos yra autentiška ankstesnio Bažnyčios mokymo raida.
Ryškus kardinolo Ratzingerio bandymų suderinti Susirinkimą su ankstesniuoju Bažnyčios mokymu pavyzdys buvo jo atsakymas į arkivyskupo Marcelio Lefebvre'o išsakytas dubia (liet. oficialias abejones) dėl religijos laisvės ir Susirinkimo deklaracijos „Dignitatis Humanae“. 1987 m. Tikėjimo doktrinos kongregacija savo 50 puslapių atsakyme aiškiai pripažino: „Idėja apie valstybės nekompeteningumą spręsti piliečių religinio gyvenimo klausimais yra nauja.“ (p. 15) Tačiau ši naujovė buvo apibūdinta kaip „doktrinos raida“, o ne kaip prieštaraujanti ankstesniam mokymui. Arkivyskupui Lefebvre‘ui šis Tikėjimo doktrinos kongregacijos pripažinimas, kad mokymas apie religijos laisvę yra naujas, buvo ženklas, jog Bažnyčios krizė nėra sprendžiama.
Mirus Jonui Pauliui II, 2005 m. balandžio 19 d., būdamas 78 metų, Ratzingeris tapo 265-uoju Katalikų Bažnyčios popiežiumi. Konservatyvūs katalikai palaikė naująjį šventojo Petro įpėdinį, o liberalai baiminosi, kad jo pontifikatas reikš reformistinės dvasios, dešimtmečius skleidusios chaosą Bažnyčioje, pabaigą. Savo ruožtu Tradiciją palaikantys katalikai prisiminė jo darbą Tikėjimo doktrinos kongregacijoje, kur jis ne tik atsakė į arkivysk. Lefebvre‘o dubia, bet ir aptarė su juo jo įkurtos kongregacijos – Šv. Pijaus X kunigų brolijos (FSSPX) kanoninio statuso klausimus. 1988 m. gegužės 5 d. Ratzingeris ir Lefebvre'as pasirašė protokolą, kuris, Arkivyskupo nuomone, būtų leidęs Brolijai netrukdomai tęsti savo apaštalinę veiklą. Deja, Ratzingeris ir Vatikanas nenurodė, nei koks vyskupas bus įšventintas Brolijai, nei kada jis bus įšventintas. Tai paskatino Arkivyskupą atšaukti savo parašą, kol bus pateikta ši informacija. Tačiau ji nebuvo pateikta.
1988 m. vyskupų konsekracija, dėl kurios arkivysk. Lefebvre'as su naujai įšventintais FSSPX vyskupais buvo nepagrįstai apkaltintas schizma ir nekanoniškai ekskomunikuotas, daugiau nei dešimtmečiui pablogino Šv. Pijaus X brolijos ir Vatikano santykius. Išrinkus Benediktą XVI, tarp Brolijos ir Romos užsimezgė naujas ryšys. Brolijos generalinis vyresnysis vysk. Bernardas Fellay paprašė Popiežiaus panaikinti ekskomuniką, taip pat kartą ir visiems laikams duoti laisvę tradicinėms Mišioms. 2007 m. rugsėjo 14 d. paskelbtas „Summorum Pontificum“ įvykdė antrąjį prašymą, o pirmasis buvo patenkintas po dvejų metų. Šių dviejų prašymų įvykdymas Benediktui XVI asmeniškai kainavo labai daug. Tradiciją siekiantys išsaugoti katalikai lieka dėkingi už jo pastangas grąžinti tradicinei katalikybei normalų statusą ir atstatyti teisingumą arkivysk. Lefebvre'o bei jo jo įkurtos kongregacijos atžvilgiu.
2009 m. prasidėjo naujas FSSPX ir Vatikano dialogas, tačiau po daugybės bandymų pasiekti susitarimą, kuriuo Šv. Pijaus X brolija būtų kanoniškai įteisinta, diskusijos sustojo Romai primygtinai reikalaujant, kad FSSPX priimtų kaip dogmą kontroversiškus Vatikano II Susirinkimo nutarimus ir pripažintų liturginę reformą gera. 2013 m. vasario 28 d. Benediktas XVI netikėtai atsistatydino (tai pirmas toks atvejis per paskutinius 600 metų), ir jo santykiai su FSSPX bei tradicinės katalikybės ateitimi nutrūko. Nors ir rodė palankumą katalikų tradicinei liturgijai, Benediktas XVI iki pat savo gyvenimo galo nenorėjo atsisakyti įsipareigojimų Susirinkimui, ir jo elgesys, doktrininiu požiūriu, anaiptol nebuvo be priekaištų.
Vienas žymiausių to pavyzdžių, be doktrininių diskusijų su FSSPX sustabdymo, buvo 2011 m. Benedikto XVI surengtas Asyžiaus susitikimo, t. y. 1986 m. ten vykusio skandalingo ekumeninio maldos susirinkimo, kuriam vadovavo pop. Jonas Paulius II, 25-ųjų metinių minėjimas. Nors Benedikto XVI renginyje buvo mėginta sušvelninti pirmajame susitikime vyravusį sinkretizmą, tačiau, kaip tuo metu pažymėjo vyskupas Fellay, jame buvo aiškiai išreikštas pritarimas pirmojo susitikimo principams. 2011 m. Asyžiaus susitikimas buvo praktinė „tęstinumo hermeneutikos“ išraiška, kai padaroma simbolinė nuolaida Tradicijai kai ką išoriškai pakeičiant, bet kartu tvirtai laikomasi doktrininių Susirinkimo nukrypimų, griaunančių Bažnyčią.
Tapęs popiežiumi emeritu, Benediktas XVI beveik dešimtmetį praleido užsidaręs už Vatikano sienų, tik retkarčiais pasirodydamas viešumoje ir vengdamas veltis į daugybę kontroversijų, kurias kėlė jo įpėdinis popiežius Pranciškus. Daugelio siaubui, jo pastangos sutramdyti liturginius savivaliavimus ir pakeisti kryptį, kuria po Susirinkimo rutuliojosi Bažnyčios liturgija, 2021 m. sulaukė atkirčio paskelbus „Traditionis Custodes“ – dokumentą, vėl apribojantį tai, ką Benediktas XVI buvo leidęs. Po jo atsistatydinimo, nesulaukdamos dabartinės Romos valdžios palaikymo, sustojo ir kitos jo iniciatyvos, pradedant galimybės anglikonams grįžti į Bažnyčią išsaugant didžiąją dalį savo ankstesnio paveldo sukūrimu ir baigiant teologinio konservatyvumo atmosferos puoselėjimu.
Artimiausiais mėnesiais ir metais bus daug rašoma apie Benediktą XVI bei jo palikimą. Nesprendžiant apie jo nemirtingos sielos būklę – tai gali daryti tik Dievas – galima pasakyti, kad jo ilgas tarnystės Katalikų Bažnyčiai gyvenimas nebuvo nei visiška katastrofa, nei didžiulis gėris. Iš savo pirmtako paveldėjęs problemas, kurios – likimo ironija! – buvo jo paties indėlio į Vatikano II Susirinkimą ir netrukus po jo vykusius procesus rezultatas, Benediktas XVI negalėjo sustabdyti progresyvizmo bangos. Galbūt tie, kurie jam valdant sulaukė pilnametystės ir kartais yra vadinami „popiežiaus Benedikto karta“, kada nors įkvėps naujos gyvybės jo vyskupiškam šūkiui „Cooperatores veritatis“ (liet. „Tiesos bendradarbiai“).
Galiausiai bet kuris popiežius, norintis galutinai išspręsti Bažnyčios krizę, privalo ištaisyti Vatikano II Susirinkimo klaidas.
