Mirus popiežiui Benediktui XVI buvo paskelbtas dvasinis testamentas, kurį jis parašė 2006 m., praėjus keliolikai mėnesių po išrinkimo popiežiumi. Nepailsdami melskimės už jo vėlę.
Mano dvasinis testamentas
Kai šią vėlyvą savo gyvenimo valandą pažvelgiu atgal į dešimtmečius, per kuriuos klajojau, pirmiausia pastebiu, kiek daug turiu priežasčių dėkoti. Visų pirma dėkoju pačiam Dievui, visų gerų dovanų teikėjui, kuris davė man gyvybę ir vedė mane per įvairias sumaištis; kuris visada mane pakeldavo, kai pradėdavau slyst; kuris visada iš naujo dovanodavo man savo veido šviesą. Žvelgdamas atgal, matau ir suprantu, kad net tamsūs ir sunkūs šio kelio ruožai buvo skirti mano išgelbėjimui ir kad būtent tuose ruožuose Jis mane vedė.
Dėkoju savo tėvams, kurie sunkiais laikais suteikė man gyvybę ir savo meile paruošė man nuostabius namus, iki šiol šviečiančius kaip ryški šviesa per visas mano dienas. Mano tėvo aiškus tikėjimas mokė mus, brolius ir seseris, tikėti ir buvo tvirtas vedlys tarp visų mano mokslo žinių; mano motinos nuoširdus pamaldumas ir didelis gerumas išlieka palikimas, už kurį negaliu jai pakankamai padėkoti. Mano sesuo dešimtmečius man tarnavo nesavanaudiškai ir kupina geranoriško rūpesčio; mano brolis visada tiesė man kelią savo įžvalgiais sprendimais, galingu ryžtu ir linksma širdimi; be šio nuolatinio ėjimo kartu ir pirmyn nebūčiau galėjęs rasti teisingo kelio.
Iš visos širdies dėkoju Dievui už daugybę draugų, vyrų ir moterų, kuriuos Jis visada statė šalia manęs; už bendradarbius visais mano kelio etapais; už mokytojus ir mokinius, kuriuos Jis man davė. Visus juos dėkinga širdimi patikiu Jo gerumui. Dar norėčiau padėkoti Viešpačiui už savo gražiuosius namus Bavarijos Alpių papėdėje, kur galėjau vėl ir vėl išvysti paties Kūrėjo spindesį. Dėkoju savo tėvynės žmonėms už tai, kad ne kartą leido man patirti tikėjimo grožį. Meldžiuosi, kad mūsų šalis išliktų tikėjimo šalimi, o jūsų, brangūs tautiečiai, prašau neleisti, kad jūsų tikėjimas būtų išblaškytas. Galiausiai dėkoju Dievui už visą grožį, kurį galėjau patirti įvairiais savo kelionės etapais, bet ypač Romoje ir Italijoje, tapusioje mano antraisiais namais.
Iš visos širdies prašau atleidimo visų, kuriems padariau ką nors blogo.
Tai, ką anksčiau sakiau apie savo tėvynainius, dabar sakau visiems, kurie buvo patikėti mano tarnystei Bažnyčioje: Stovėkite tvirtai tikėjime! Nepasiduokite sumaiščiai! Dažnai atrodo, tarsi mokslas – iš vienos pusės gamtos mokslai, iš kitos pusės istoriniai tyrinėjimai (ypač Šventojo Rašto egzegezė) – gali pasiūlyti neginčijamų įžvalgų, prieštaraujančių katalikų tikėjimui. Jau ilgai stebiu gamtos mokslų pokyčius ir mačiau, kaip išnykdavo tikėjimui prieštaraujantys tariami tikrumai, pasirodę esą ne mokslas, o filosofinės interpretacijos, tik neteisingai priskiriamos mokslui. Beje, būtent dialoge su gamtos mokslais ir tikėjimas išmoko suvokti savo teiginių apimties ribas, taigi ir savo specifiškumą. 60 metų ėjau teologijos, ypač Biblijos studijų, keliu ir mačiau, kaip keičiantis kartoms žlunga iš pažiūros nepajudinamos tezės, kurios po to pasirodė esančios tik hipotezės: liberalioji karta (Harnackas, Jülicheris ir kt.), egzistencialistų karta (Bultmannas ir kt.), marksistų karta. Mačiau ir matau, kaip iš hipotezių raizgalynės iškilo ir iš naujo iškyla tikėjimo pagrįstumas. Jėzus Kristus tikrai yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, o Bažnyčia, su visais savo trūkumais, tikrai yra Jo Kūnas.
Baigdamas aš nuolankiai prašau: melskitės už mane, kad Viešpats, nepaisydamas visų mano nuodėmių ir trūkumų, priimtų mane į amžinąsias buveines. Už visus man patikėtus žmones nuoširdžiai diena iš dienos meldžiuosi.
Benedictus PP XVI
