Kitas Dievo tarnas, kurį minime lapkričio mėnesį: Vincentas Borisevičius. Kilęs iš Vilkaviškio apskrities, užaugo pasiturinčioje 9 vaikų šeimoje, kuri išgalėjo jį leisti į mokslus. Vincentas baigė Šv. Kotrynos gimnaziją St. Peterburge, Seinų kunigų seminariją ir Fribūro universitetą Šveicarijoje, kur studijavo gausus lietuvių būrys. 1910 metais Borisevičius įšventintas kunigu, vikaravo Kalvarijos parapijoje. I pas. karo metais buvo priverstas pasitraukti į Minską, dirbo pastoracinį darbą su kitais lietuvių pabėgėliais, buvo kapelionu rusų armijoje.
Sugrįžęs į Lietuvą, Borisevičius 1918–1921 m. dėstė tikybą ir dirbo kapelionu Marijampolės gimnazijoje, kur susidūrė su jaunimu, Rusijoje užsikrėtusiu ateizmo, socializmo, komunizmo idėjomis, labai priešišku religijai. 1922–1926 m. Seinų kunigų seminarijos profesorius, dėstė moralinę ir pastoralinę teologiją. 1927 m. įsteigus Telšių kunigų seminariją, tapo jos rektoriumi. Tuo metu jis buvo aktyvus Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje, dalyvavo ateitininkų, Katalikų akcijos veikloje. Mokėjo lotynų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbas. Savo mokytų ir auklėtų kunigų atmintyje prelatas Borisevičius išliko kaip šviesi asmenybė. Tuo metu dirbęs kunigų seminarijoje kun. J. Mačernis apie jį yra pasakęs: „Man susidarė įspūdis, kad jeigu mūsų vyskupijoje yra šventas žmogus – juo yra V. Borisevičius. Jo šventumas nebuvo tik kontempliatyvinis, o greičiau veiklumo šventumas.“ Kaip rektorius, prel. Borisevičius buvo nepaprastai uolus, labai žiūrėjo tvarkos ir švaros. Jo pastangomis iškilo didelis trijų aukštų pastatas su salėmis, klasėmis ir kambariais klierikams gyventi.
1940 m. Borisevičius konsekruotas vyskupu, Telšių vyskupo pagalbininku. Sovietams okupavus Lietuvą, pasisakė prieš bažnyčios persekiojimą. Vokiečių okupacijos metais kartu su kitais Lietuvos vyskupais įteikė vokiečių valdžiai protesto memorandumą dėl žydų žudynių. Išgelbėjo žydų mergaitę, Telšių gydytojo dukterį, šelpė vargšus, vienuolius, net į nelaisvę paimtus sovietų karius. 1944 metais buvo paskirtas Telšių vyskupijos vyskupu ordinaru. Nuo grįžusių sovietų slapstė buvusius Lietuvos valdininkus, kunigus, pagelbėdavo maistu, drabužiais ir avalyne partizanams. Laiške NKVD generolui rašė, kad jį labai sukrėtė Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Geras ganytojas už avis guldo galvą“ (10, 11). Vysk. Borisevičius, kaip kažkada apaštalas Petras, suprato savo pareigą Dievui ir Bažnyčiai, nepasitraukė į Vakarus, liko su savo vyskupijos žmonėmis.
1945 metais enkavėdistai nesėkmingai bandė jį užverbuoti. Tų metų pabaigoje vyskupas kalbėjosi su Vilniaus arkivyskupu Mečislovu Reiniu. Be abejo, paveiktas Reinio asmeninės laikysenos, 1946 m. sausio 6 d. rašte, adresuotame sovietų valdžios institucijoms, Borisevičius kategoriškai atsisakė bendradarbiauti ir ką nors įskųsti, nes tai nesiderina nei su jo titulu, nei su sąžine.
1946 m. suimtas ir įkalintas Vilniuje. Tardymai vykdavo naktimis ir trukdavo nuo septynių iki keliolikos valandų per dieną. Vyskupas neišdavė nei vieno laisvės kovotojo, neišdavė kunigų, rėmusių maistu partizanus, ar gyventojų, besislapstančių nuo represijų. Galiausiai nuteistas mirti, vyskupas 1946 m. lapkričio 18 d. buvo sušaudytas ir užkastas Tuskulėnų dvaro parke Vilniuje, tarpe kitų 767 aukų. 1989 m. reabilituotas, 1991 m. pradėta beatifikacijos byla. 1994 m. kapavietė Tuskulėnuose atrasta, vyskupo palaikai identifikuoti. 1999 m. rugsėjo mėn. vyskupo relikvijos buvo perkeltos į Telšių katedros kriptą.
Prašykime šventųjų kankinių Mečislovo Reinio ir Vincento Borisevičiaus užtarimo ir šiais sunkiais Bažnyčiai laikais. Nors dar nepatiriame atvirų persekiojimų, prašykime jų ir kitų šventųjų pagalbos ištverti mūsų tikėjime, nesileidžiant į jokius kompromisus su naujomis religijai priešiškomis ideologijomis.
