Originalus pavadinimas: Kultūrinio lietuvių tautos apsiginklavimo problema ir katolicizmas
TURINYS
Pratartis. — I. Kultūrinio apsiginklavimo aktualumas lietuvių tautai. — II. Istorinis lietuvių tautos patyrimas ir krikščionybė. — III. Kultūros ir religijos santykių problema Lietuvoje. — IV. Kultūrinis katolicizmo pajėgumas. — V. Pamokomieji antikatalikiškosios kultūros vaisiai. — Baigiamasis žodis
Pirmą straipsnio dalį galite rasti – ČIA.
III. KULTŪROS IR RELIGIJOS SANTYKIŲ PROBLEMA LIETUVOJE
Mūsų istorinis patyrimas mums liudija, kad kova tarp christianizmo ir pagonizmo baigiasi pirmojo naudai. Jau šitas grynai utilitarinis argumentas parodo, kad tiesa yra gyvastingesnė už klaidą, ir kad tas, kas pavėluoja tiesą prisiimti ar net ją iš viso paneigia, galų gale pats save nubaudžia. Toks yra mūsų istorinis patyrimas; bet tuoj kyla klausimas, ar mokėsime juo tinkamai pasinaudoti dabar, kai tautų gyvenimas yra daugeliu atžvilgiu pakitėjęs ir kai religijos ir kultūros santykiai yra nepaprastai susikomplikavę.
Kai prieš mūsų tautą buvo atsistojęs krikšto klausimas, Europos tautos ėjo masinės, gal todėl ir negilios, christianizacijos linkme. Dabar tos pačios tautos eina, galima sakyti, masinės dechristianizacijos linkme. Pastebimas jose aiškus pagonėjimo vyksmas. Daug kur susidaro civilizuotų barbarų tipas. Barbarija vis labiau įsigali kultūrinio ir dvasinio gyvenimo srityje. Tiesa, tuo pačiu laiku krikščionija vis labiau kristalizuojasi, vis labiau apsivalo nuo savo istorinių trūkumų, vis daugiau įgauna moralinės vertės ir autoriteto ir vis labiau telkiasi apie Katalikų Bažnyčią. Tik dabar jau beveik netenka kalbėti apie ištisai krikščioniškas tautas, nes tikslumas beveik jau reikalauja kalbėti apie visuotinai praplitusią krikščioniškąją diasporą. Kiek krikščionija yra nustojusi kiekybėje, tiek ji yra laimėjusi kokybėje.
Kultūrinio tautų gyvenimo analizė galėtų parodyti, kad tai, kas jame yra pastoviai vertingo ir pozityvaus, šiaip ar taip yra kilę iš krikščioniškosios civilizacijos ir joje randa dabar paramą ir apsaugą. Kai dabar civilizuota barbarija slenka užvaldyti kultūringo pasaulio iš kairės ir iš dešinės, krikščionija yra viltingiausias pusiausvyros veiksnys, kuris saugoja visuotines kultūrines vertybes, gina vienu laiku asmenybės teises ir visuomenės pagrindus, tikrą autoritetą ir gerai suprastą laisvę ir sykiu laiduoja tolimesnės pažangos galimybes. Kuo gali būti šiuo metu krikščionybė, geriausiai parodo taip neseniai mirusio didžiojo popiežiaus, šv. Tėvo Pijaus XI, pavyzdys. Savo moraline drąsa, savo šauniu gynimu visuotinių žmonijos vertybių, savo krikščioniškųjų idealų supratimu, savo nenuilstama pažangia veikla jis užsirekomendavo, kaipo tikra krikščionijos galva, ir laimėjo pasaulyje tokį pripažinimą sau ir tuo pačiu Katalikų Bažnyčiai, kokiu seniai jau nesidžiaugė Romos pontifex maximus.
Visa tai labai reikšminga mūsų tautai, kai jai tenka apsispręsti kultūrinio apsiginklavimo klausime. Prieš ją dabar yra atidaryti du keliai: vienas yra dechristianizacijos ir civilizuotos barbarijos kelias; kitas yra christianizacijos ir tuo pačiu dvasinės kultūros gilinimo kelias. Pirmajame kelyje gal ir galima įsigyti tam tikrą materialinę kultūrą su atitinkama materialine jėga, bet negalima tikrai ir patvariai kultūriškai apsiginkluoti. Tarp didžiųjų galybių įspraustos mažos tautos negali išgelbėti viena tik materialinė jėga, nes jos vienos niekados nepakaks šitam reikalui. Tikras apsiginklavimas tegali glūdėti pozityviose tautinės kultūros ypatybėse, bet jas tikriausiai ir greičiausiai tegalima įsigyti tik antrajame kelyje. Nejaugi nubaudę save vieną kartą pavėlintu krikštu, mes dabar pasiskubinsime atsisakyti nuo jo geradaros tik todėl, kad ta linkme eina civilizuotų tautų dekadansas? Tai būtų panašu į tą pasakos kvailį, kuris per vestuves raudojo, o per laidotuves kvatojo.
Tautų gyvenime tautinė kultūra turi daugiausia šansų pakilti ir pražydėti tada, kai yra normalūs jos santykiai su religija. Mes turėjome progos istoriškai įsitikrinti šito teigimo tikrumu. Dabar reikia iš to patyrimo padaryti principialią išvadą ir ją pateisinti sisteminiais sumetimais. Tai, kas yra įvykę mūsų istorijoje, nėra atsitiktinis dalykas. Tarp kultūros ir religijos yra organiškų ryšių, kurie negali būti nebaudžiamai nutraukti. Fizinė prigimtis, žmogiškoji kultūra ir dieviškoji religija yra žmogaus gyvenime suderinti laiptai, kurie veda viena linkme prie vieno aukščiausio žmonijos idealo. Pakanka šitame kopime išgriauti vieną kurį laiptą, kad žmogaus gyvenime būtų suardytas tikras tikslingumas bei nuoseklumas. Be to, kiekvienas žemesnis gyvenimo laiptas įgyja tikros prasmės ir vertingumo vien tik ryšium su aukštesniu laiptu. Todėl noras atskirti tautinę kultūrą nuo krikščioniškosios religijos, ją, taip sakant, sekuliarizuoti, reiškia suteikti jai tokios linkmės, kuri yra priešinga normaliam žmonijos išsivystymui.
Krikščioniškoji religija, dieviška savo kilme ir universali savo turiniu, turi kultūrai skatinamosios, vedamosios ir atbaigiamosios reikšmės. Būdama tam tikra prasme, būtent, dieviškąja savo esme, transcendentinė kultūrai, ji ieško, privalo, reikalauja kultūros, kaipo savo natūralios terpės ir sėkmingos priemonės plisti į visas žmogiškojo gyvenimo sritis. Stovėdama gyvenimo tvarkoje aukščiau už kultūrą, krikščioniškoji religija nurodo šiai tikrąjį tikslą ir veda ją vienintele teisinga linkme. Turėdama absoliutinę, nelygstamąją vertę, religija teikia kultūrai aukštesnės prasmės bei vertės ir atbaigia ją, realizuodama tai, ko kultūra neįstengia realizuoti, nors ilgisi giliausiomis savo aspiracijomis.
Naujos gadynės europiškoji kultūra yra iškilusi aukščiau už visas kitas pasaulio kultūras ir yra įgijusi visuotinės reikšmės visai žmonijai kaip tik todėl, kad ji kūrėsi harmoningame susiderinime su krikščioniškąja religija. Istorikai negali to paneigti, norėdami būti visai objektyvūs, nors modernieji žmonės suskubo jau tai pamiršti. Tie patys istorikai turės taip pat konstatuoti, kad šita kultūra yra įėjusi į krizių tarpą sulig tuo laiku, kaip ėmė irti jos darnūs santykiai su krikščioniškąja religija. Ir jei joje ir šiuo metu yra dar pozityvių ir tikrai vertingų pradų, tai jie visi glūdi savo šaknimis krikščioniškojoje civilizacijoje.
Netrukus pasistengsiu savo teigimus paremti vienu kitu pavyzdžiu, bet jau dabar galiu teigti, kad tautai, turinčiai trumpiausiu laiku pasiekti didžiausio reikšmingumo savo kultūroje, nevalia iškasti neperžengiamo griovio tarp jos ir krikščioniškosios religijos: juk tikras kultūrinis apsiginklavimas tegali ateiti iš gretimo ir darnaus religijos ir kultūros išsivystymo. Atpalaiduoti kultūrą nuo religijos ir ją nustatyti prieš pastarąją reikštų dabar dirbti panašų darbą, kokį kad dirbo tie, kas kliudė Lietuvai priimti krikštą. Ne geresnių galėtų būti ir tokio darbo išdavų. Lietuvai, kuri tiek yra nukentėjusi dėl pavėlinto krikšto, rodos, priderėtų tinkamai įvertinti kultūrinę religijos reikšmę.
IV. KULTŪRINIS KATOLICIZMO PAJĖGUMAS
Gerai suprasta sveika ir gyvastinga kultūra su tam tikru būtinumu gravituoja į religiją, nes jos giliausios aspiracijos tegali būti patenkintos vien su šios pastarosios pagalba. O iš kitos pusės tikra religija yra didelė kultūrinė galybė, nes ji veikdina kultūrą, ją įdvasina, ją perveria aukštesnėmis intencijomis ir įjungia į visuotinę gyvenimo sintezę. Religija tam tikra prasme formuoja civilizaciją, bet pati savo antgamtinėje esmėje nėra jos formuojama. J. Maritaino supratimu, krikščioniškoji religija yra kultūrai vienu laiku ir imanentinė (išvidinė) ir transcendentinė (išorinė): ji yra kultūrai imanentinė ta prasme, kaip kad Dievas yra imanentinis savo kūriniui, ir ji yra kultūrai transcendentinė, nes ji yra nužengusi iš dangaus drauge su Tuo, kas nešė su savimi malonę ir tiesą (Plg. Maritain J. Religion et Culture, .— Paris.— P. 25—26).
Religija savo esmėje turi jungiamąjį pradą: ji jungia žmogų su Dievu, ir sykiu visą žmogaus gyvenimą bei veikimą perveria vienu – dieviškuoju principu. Tad nenuostabu, kad religiniai įsitikinimai atsispindi visame žmogaus gyvenime bei veikime tarsi siela, formuojanti kūną. Ir kokie yra šitie įsitikinimai, toks yra ir žmogaus gyvenimo ir veikimo būdas. Kitaip tariant, religija formuoja žmogaus pasireiškimą pagal savo giliausią esmę: ir čia operari sequitur esse – veikimo būdas atitinka esybės pobūdį.
Visa tai, kas čia pasakyta apie religiją, savaime suprantama, pritinka katolicizmui, kaipo tikrajai religijai. Kultūrinis jo pajėgumas yra labai didelis ir istoriniu ir principialiu atžvilgiu. J. Mausbachas, parašęs labai turiningą ir dokumentuotą veikalą „Die Kirche und die moderne Kultur“, šitaip formuluoja kultūrinį katolicizmo pajėgumą: „Tikrajai, religinėmis idėjomis maitinamai, į žmogaus bei žmonijos gyvenimo visumą nukreiptai kultūrai skatinti Katalikų Bažnyčia turi kūrybinį ir pastovų pajėgumą tokiame laipsnyje, kokiu kad nepasižymi jokia kita religija ar konfesija“ (Mausbach J. Die Kirche und die moderne Kultur // Religion, Christentum, Kirche— Kempten, 1921.— B. UI.— S. 34/200).
Mausbachas ypatingai pabrėžia ir principialiais argumentais įrodo, kad kultūrinių pajėgų išsivystymas ne tik yra suderinamas su krikščioniškąja religija, bet ir yra tam tikrame laipsnyje būtiname santykyje su jąja ir ypač su Katalikų Bažnyčia. Tai įrodo europiškosios kultūros istorija ir principialus Katalikų Bažnyčios ir kultūros santykiavimas. Paminėtajame veikale jis stengiasi parodyti (ir reikia pripažinti — su visišku pasisekimu), „kad visi sveikieji dabartinės žmonijos siekimai, visi tikrieji jos idealai ir uždaviniai faktiškai randa Bažnyčioje tvirtai pagrįstą vietą; kad per daugelį šimtmečių įrodyta gyvybinė Bažnyčios galybė ne tik nėra šiandieną išsekusi, bet nesusilpusi patveria toliau ir net įstengia suteikti moderniajai kultūrai idėjinių pagrindų, dorinių normų ir kelrodžių, socialinių laidų ir antgamtinių pašventinimo pajėgų“ (ten pat.—S. 7/173).
Katolicizmo santykiuose su kultūra bene reikšmingiausia bus tai, kad jis veikia ją pagal savo giliausią esmę. Šitam bendram teigimui įvedamąja idėja gali eiti ši J. Maritaino mintis: „Visos religijos kitokios, negu katalikiškoji, yra sudedamosios dalys tam tikrų kultūrų, apspręstų ir individualiai atsiradusių ryšium su tam tikrais etniniais klimatais, su tam tikromis istorinėmis formacijomis. Vien tik katalikiškoji religija todėl, kad ji yra antgamtinė, yra visiškai ir griežtai transcendentinė, antkultūrinė, antrasinė, anttautinė“ (Marilain J. Min. veik.— P. 55). Šita katolicizmo ypatybė paaiškina, kodėl jis visada veikia žmoniją vienijamuoju būdu tuo pačiu laiku, kai pagonizmas tautas izoliuoja, užskleidžia jas siaurame egoistiniame nacionalizme ir palaiko jų vienašališkas tendencijas.
Apskritai, veikdamas kultūrą pagal savo ypatybes, katolicizmas su tam tikru būtinumu stumia ją visuotinio reikšmingumo linkme. Būtent, katolicizmo įtakoje kultūra įgauna tas ypatybes, kurios ją padaro krikščionišką. Visų pirma, kultūra įsijungia į visuotinę gyvenimo sintezę ir prisisunkia religinio intencionalumo; kitaip tariant, kultūra, susiderinusi su religija, telkiasi aplink vieną religinį gyvenimo centrą ir savo galutinėmis intencijomis nusistato į absoliutinį gyvenimo tikslą.
Henrikas Romanowskis savo veikale „Filozofia cywilizacji“ skiria katalikiškojoje kultūroje keturias pagrindines teigiamąsias žymes; būtent, yra tai: pirma, interesų hierarchija, sudaranti jos vieningumą, antra, visapusiškumas, trečia, universalumas ir, ketvirta, gyvastingumas. Apie interesų hierarchiją katalikiškojoje civilizacijoje Romanowskis konstatuoja šį reikšmingą dalyką: „Mokslas, literatūra ir menas ir taip pat politinis, visuomeninis ir ekonominis gyvenimas yra čia pritaikyti prie dorinių visuomenės reikalų, tuo tarpu kai kitose civilizacijose dažnai sueina su šiais į konfliktą. Todėl čia nėra to suskilimo, tos disharmonijos, kuriuos randame kitose civilizacijose. Čia viešpatauja tobula vienybė ir darna, nes tai, kas yra žemesnis dalykas, nusilenkia tam, kas yra aukštesnis dalykas, ir turi prisitaikyti prie šio pastarojo reikalavimų. Yra tad čia tikslo vienybė, tendencijos vienybė ir akcijos vienybė. Viskas sudaro tobulą visumą, nors pradai ir yra įvairūs. Žemiškų interesų pajungimas doriniams interesams pasiekia katalikiškosios civilizacijos ribose kartais heroizmo viršūnių, ir todėl sutinkame čia apraišką, kitur nežinomą: papročių šventumą“ (Romanowski H. Filozofia cywilizacji — Warszawa, 1934— P. 366—367).
Katalikiškosios kultūros visapusiškumas reiškia, kad ji apima visą žmogų, su visomis jo galiomis ir reikalais, ir išvysto jį materialinio, dvasinio ir visuomeninio gyvenimo linkmėmis. Ji nepasitenkina viena kuria gyvenimo puse, bet yra pilnutinė savo turtingu turiniu. Iš kitos pusės ji yra universali ta prasme, kad nėra neatjungiamai susijusi su viena kuria tauta, ar viena kuria vieta, ar vienu kuriuo laiku, bet pritinka esminiu savo turiniu visiems laikams, visoms vietoms, visoms tautoms. Pagaliau, šita kultūra, kuri sugeba patenkinti visus racionalius žmogaus reikalus, yra nepaprastai patvari ir gyvastinga, nes lygiai jungia savyje pastovumo ir pažangumo pradus, būdama pajungta nuolatinio atsinaujinimo dėsniui. Turėdama savo viltingu inkaru dieviškąją religiją, ji yra apsaugota nuo esminių iškrypimų ir išsigimimo katastrofinėse krizėse.
Katalikiškojoje visuomenėje materialinė gerovė ir kultūrinės vertybės yra tarsi atpildas to dorinio tobulėjimo, kuris yra susijęs su Dievo karalystės ir jos teisybės ieškojimu ir kuris sykiu laimi visa kita. „Kalno pamokslo pažadas, — sako Mausbachas, — kad Dievo karalystės ieškojimas laiduoja taip pat visų kitų gėrybių prieauglį, pasiteisina tuo laiminimu ir tobulinimu, kuriuos krikščioniškoji religija teikia pasaulinei kultūrai“ (Mausbach I. Min. veik.— S. 23/189).
Dr. Hansas Rostas yra parašęs knygą „Die Kulturkraft des Katholizismus“, kurioje labai sugestyviai išrodo, kokių ir kiek gėrybių prisideda katalikiškajai visuomenei, ieškančiai visų pirma Dievo karalystės ir jos teisybės. Ryšium su tuo, ką apie tą patį dalyką sako Mausbachas, susidaro labai pamokomas vaizdas. Žinoma, nėra čia galimybės jo bent kiek pilniau nusakyti. Tepaminėsiu šia proga vieną kitą jo bruožą. Tačiau reikia šiuo atveju skirti katolicizmą ir katalikus. Tai nėra tas pats: katalikai visada mažiau ar daugiau naudojasi katolicizmo geradara, bet toli gražu ne visados stovi jo aukštumoje.
Istoriškai yra neabejotina, kad europiškoji civilizacija, susiformavusi jau viduriniais amžiais, išsivystė kultūrinėje katolicizmo įtakoje. Tiesa, ji turi savo pagrinde taip pat antikinės graikų romėnų kultūros pradų, bet tie pradai pateko į universalią europiškąją kultūrą visų pirma tarpininkaujant katolicizmui, kuris juos apvalė nuo pagoniškojo nenuoseklumo, įprasmino nauja šviesa ir įjungė į integralinę, religinę kultūrinę, sintezę. Katolicizmas juk yra didelė sintetinė galybė, kuri nėra linkusi atsisakyti nuo jokios tiesos ir nuo jokios kultūrinės vertybės, nežiūrint to, kur ir kokiose aplinkybėse jos yra atsiradusios. Katolicizmui yra svetimas bet kuris ekskliuzyvizmas, ir todėl jis kartais ima į savo apsaugą ir gynybą net tas tiesas ir tas vertybes, kurios buvo iškeltos aikštėn antikatalikiškųjų sąjūdžių kovai su juoju. Bet, žinoma, tokių atveju tas tiesas ir vertybes jis apvalo nuo vienašališkų atžvilgių ir nuo ekskliuzyvistinio jų traktavimo būdo.
Šiaip ar taip, ar paimsime mokslą, ar meną, ar dorovę, ar visuomeninį gyvenimą, visur rasime pėdsakus to istorinio vaidmens, kurį yra suvaidinęs ir dabar tebevaidina katolicizmas. Nurodoma, pvz., kad gamtos mokslai, kurie taip menkai tegalėjo išsivystyti pagoniškajame pasaulyje, įgavo naujų galimybių ryšium su krikščioniškąja koncepcija apie vieną dieviškąją Išmintį, tvarkančią pasaulį „pagal matą, skaičių ir svorį“, t. y. pagal tam tikrus pastovius gamtos dėsnius (plg. J. Mausbach, ten pat— S. 147/313—148/314). Kitaip tariant, krikščioniškoji pasaulėžiūra pirmoji buvo atidariusi platesnes perspektyvas tiksliesiems mokslams, o Bažnyčios rūpesčiu ir globa atsiradusieji ir išsivysčiusieji Europoje universitetai sudarė jiems, kaip ir kitiems mokslams, reikiamų organizacijos sąlygų. Mokslų išsivystyme suvaidino didelį vaidmenį ir tai, kad katolicizmas visada buvo ir yra įsitikinęs proto gynėjas ir filosofinės kultūros skatintojas.
Panašiai europiškasis menas buvo išsivystęs ryšium su religiniu menu, kurį pašaukė į gyvenimą katolicizmo reikalai. Pvz., romaniškasis, gotiškasis, barokiškasis stilius atsirado ryšium su bažnyčių statyba. Taip pat muzika, literatūra ir kitos meno rūšys savo išsivystyme šiaip ar taip yra susijusios su bažnytiniu gyvenimu.
Bet tikriausiai jokioje srityje taip galingai nesireiškia katolicizmo įtaka, kaip dorinėje kultūroje. Katolicizmas ypatingai pabrėžia dorinės pažangos pareigą ir tam reikalui uoliai skatina valios kultūrą. Jis iš pat pradžios yra gynęs principialią nelygstamąją asmenybės vertę ir jos laisvę apsispręsti pagal savo sąžinę. Iškėlęs principą, kad asmuo tikrai įpareigojamas vien per savo sąžinės tarpininkavimą, katolicizmas anaiptol nėra sumažinęs dieviškojo autoriteto reikšmės, tik yra pareikalavęs laisvo tų dviejų dalykų suderinimo pagal šv. Pauliaus žodžius: „Kame gi Viešpaties Dvasia, ten yra laisvė“ (2. Kor. 3, 17). Principiali „Dievo vaikų laisvė“ katolicizme visada buvo ta pastovioji idėja, kuri vadovavo jo nusistatymui visuomeniniame gyvenime ir reikalavo krikščioniškosios doros principų ekonominiam, socialiniam, politiniam ir tarptautiniam gyvenimui tvarkyti. Galima drąsiai teigti, kad niekur kitur nerasime organiškesnio, pilnesnio ir nuoseklesnio santykiavimo tarp religingumo ir privatinės bei viešosios dorovės. Be kita ko, krikščioniškasis solidarumas visose viešojo gyvenimo srityse yra viena iš ryškiausių katolicizmo savybių.
Labai reikšmingas taip pat yra katolicizmo vaidmuo šeiminiame gyvenime. Išeidamas iš visuotinai privalomos skaistybės principo, jis deda į šeiminio gyvenimo pagrindą santuokos nesuardomumo dėsnį ir tuo pačiu pagrindžia šeimos tvirtumą ir vaisingumą. Kaip parodo statistiniai daviniai, tuo yra pasiekiama, kad, visoms kitoms sąlygoms esant lygioms, gimimų skaičius katalikiškosiose šeimose yra didesnis, o išsiskyrimų skaičius mažesnis; be to, katalikų tarpe nesantuokinių gimimų yra mažiau, negu tarp kitų konfesijų žmonių.
Ypač gyvastingos reikšmės teikia katolicizmui tai, kad jis yra dorinio optimizmo palaikytojas. Jis iš vienos pusės teigiamai priima žmogiškąjį gyvenimą tokį, koks jis yra žemiško buvimo aplinkybėse, o iš kitos pusės įprasmina kentėjimą šioje ašarų pakalnėje ir tuo pačiu didina moralinį žmogaus pasitenkinimą ir gyvenimo džiaugsmingumą. Jei apskritai tvirti religiniai įsitikinimai yra svarbus laimės veiksnys, tai katolicizme tas veiksnys itin yra žymus. Štai kodėl tarp katalikų, kaip parodo statistika, savižudybių skaičius yra mažesnis, negu tarp kitų įsitikinimų žmonių. Žodžiu tariant, katolicizmas yra toks kultūros skatintojas, kuris skleidžia gyvenimo išmintį, gaivina kilniuosius idealus ir laiduoja laimę.
V. PAMOKOMIEJI ANTIKATALIKIŠKOSIOS KULTŪROS VAISIAI
Katolicizmo kultūrinio vaidmens apibūdinimui nemažiau yra reikšmingi antikatalikiškosios kultūros vaisiai. Visų pirma yra pažymėtina tai, kad ne taip yra lengva, kaip paprastai manoma, atsipalaiduoti kultūroje nuo krikščioniškų katalikiškų pradų. Garsusis Collége de France profesorius E. Gilsonas laiko, pvz., keistu ir juokingu nenuoseklumu tai, kad naujoji prancūzų valstybė, kuri buvo pasišovusi išnaikinti savo viduje krikščionybę, pasirinko savo šūkiu tris idėjas: Liberté, Égalité, Fraternité, kurios savo kilme ir turiniu yra giliai krikščioniškos (Žr.: E. Gilson. Pour un ordre catholique.— Paris.— P. 42.). Jis taip pat pažymi pamokomąją reikšmę bolševikiškosios Rusijos pavyzdžio, kuris parodo, kad „yra nesąmonė norėti kraštą dechristianizuoti, jo nesudemoralizavus“, ir kad negalima „išvaryti Dievo iš valstybės, ir ypač krikščioniškojo Dievo, sykiu neišvarius iš jos dorinio idealo, christianizmo atnešto į pasaulį“ (ten pat: —P. 41).
Nereikia tačiau taip toli eiti, norint įsitikinti, kad katolicizmo idėjos iškraipymas kultūriniame gyvenime turi labai pamokomų išdavų. Modernioji civilizacija, kuri yra įgavusi savo ypatybių humanistinio renesanso, reformacijos ir Dekarto reformos įtakoje, vienašališkai pasižymi, Maritaino žodžiais tariant, „šauniomis nenuilstamomis pastangomis suteikti žmogiškajai prigimčiai maksimalinį žemiškąjį našumą“ (Maritain J. Min. veik.— P. 97). Pačios šitos pastangos nėra dar blogos, bet negera čia yra tai, kad kultūra, kaip sako tas pats autorius, nenustodama savo prigimtinio augimo, yra čia atsipalaidavusi nuo dieviškojo prado, kad pasikliautų vien tik žmogumi (ten pat.—P. 28). Tokia yra neišvengiama antropocentrinės civilizacijos linkmė, kuri neša su savimi materialinę galybę ir materialinius turtus, ilgainiui iš priemonių virstančius tikslais tiems, kas juos gamina.
Katolicizmas nesivaiko šitų gėrybių, kaipo savarankiškų tikslų, ir tik prasilenkus su jo dvasia tegalima prarasti kultūrinių vertybių hierarchijos pajautimą ir besąlygiškai atsidėti materialinių gėrybių gaminimui ir materialinės galybės garbinimui. Tokia civilizacija su tam tikru būtinumu slenka į idololatriją ir paverčia savo gerbėjus civilizuotais barbarais: Šitas pagonėjimo ir barbarėjimo vyksmas labai ryškiai eina prieš mūsų akis dabartiniame pasaulyje. Mes matome, kaip lygstamiems žemiškiesiems dalykams teikiama nelygstamoji vertė (o tai juk yra idololatrijos esmė), ir kaip prievarta principialiai ginama ten, kur turi būti respektuojama asmens laisvė (o tai juk sudaro barbarijos esmę). Kai dabar nelygstamai yra garbinama ar valstybė, ar tauta, ar rasė, turime idololatrijos apraišką, nes tokiu atveju dievinami žemiški dalykai. Kai jiems reikalaujama totalitarinio viešpatavimo gyvenime, turime drauge ir idololatriją, ir barbariją, nes totalitarinė tegali būti vien religija dieviškąja savo puse, nenaikinančia žmogaus laisvės. Kai skelbiamas kraštutinio vadizmo principas ir reikalaujamas nelygstamasis klusnumas vadui, turime taip pat drauge ir idololatrijos, ir barbarijos apraišką, nes nelygstamasis, bet vis dėlto laisvas, klusnumas tepritinka vien nelygstamajam autoritetui, t. y. Dievui.
Kas laukia žmonijos, kurioje jau galingai reiškiasi šito idololatrijos ir civilizuotos barbarijos linkmė, mes dar tikrai nežinome, bet mes jau tai jaučiame, susirūpinę galimomis rytojaus katastrofomis. Jų atmosfera jau dvelkia per nelaimingąjį pasaulį, tartum apokaliptiniai aidai, einą mums iš ateities. Žodžiu tariant, dar nežinome, kas bus, bet jau galime žinoti, kad nėra pasauliui išganymo be grįžimo prie katolicizmo tiesos ir prie ieškojimo visų pirma Dievo karalystės ir jos teisybės...
BAIGIAMASIS ŽODIS
Ir mes, lietuvių tauta, turime prieš save du kelius: katolicizmo ir civilizuotos barbarijos. Pastarasis kelias grąžintų mus vėl į delsiamo krikšto kelią, kur mes negalėtume laimėti nei tikro atsparumo, nei tikro garbingumo, nes tarp civilizuotų barbarų materialinė galybė viską sprendžia. Po to, kas buvo pasakyta, nėra reikalo įrodinėti, kad tik pirmajame kelyje mes greičiausiai galėtume prieiti kultūriniame savo išsivystyme visuotinio reikšmingumo.
Įsijungę į kultūrinį visuotinės katalikų bendruomenės darbą, sutartinai ir laisvai dirbamą visos žmonijos ir kiekvienos tautos naudai, mes naudosimės šito darbo vaisiais be pavojaus mūsų tautinei individualybei. Juk dabar tarp katalikiškosios civilizacijos ir mūsų tautos nėra jau jokio pavojingo tarpininko. Dabar mes galime tikėtis nekliudomai prisiimti į savo tautinės individualybės lytis visuotinį krikščioniškosios civilizacijos turinį ir tuo būdu greičiausiai pasiekti maksimalinio kultūrinio pajėgumo. Čia ir glūdi tikriausias kultūrinio mūsų apsiginklavimo šaltinis.
Štai linkmė, į kurią turėtų atsižvelgti mūsų kultūros politika, o mums, lietuviams katalikams, telieka pastovi pareiga savo pavyzdžiu įrodyti kitiems kultūrinį katolicizmo pajėgumą ir jo geradarą mūsų tautai.
