Iš kun. Juozo Prunskio knygos „Aušros Vartai“ (visą knygą galite rasti - ČIA).
Neapleiski mūsų, Motinėle,
Kuri neapleidi Aušros Vartų.
Mums širdis sopančias išgėlė:
Užtark, užtarus mus tiek kartų.
Taip daug gali pas Visagali,
Užtark vargingą mūsų šalį.
Per amžius Vilniuj Stebuklingai
Globojai mūs tėvus ir gynei,
Būk ir vaikams jų maloninga,
Laisvės dienas grąžink tėvynei.
Užtark, užtark, pas Visagali,
Kad Jis palengvintų mūs dalią.
(Maironis)
Kai taurusis, švento gyvenimo vyras, Jurgis Matulevičius buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupu, ingreso dieną (1918 metų gruodžio 8 dieną, šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventėje) Vilniaus katedroje sakytąjį savo pirmąjį pamokslą taip užbaigė:
„Šventoji Nekaltai Pradėtoji Dievo Motina, kuri Aušros Vartuose švieti ir mus gini ir globoji! Pavedu Tau save ir savo aviją. Suteik, kad baigtųsi karas ir įvyktų ramybė! Kad išnyktų neapykanta ir įsiviešpatautų visuotinė meilė! Sutaikink mus su savo Sūnumi, kad amžinai linksmintumės danguje...“
Ne vien lietuvis arkivyskupas su tokiu pasitikėjimu, su tokia meile kalbėjo į Aušros Vartų Mariją. Ta šventovė yra brangi visai lietuvių tautai. Prie Aušros Vartų laisvėje plaukė maldininkų minios, gatvėje suklaupusios šventas giesmes giedojo. Pro Aušros Vartus nepraėjo nei žydas, nei maskolius kepurės nenusiėmęs. Aušros Vartų Paveikslėlis drauge su rūtų šakelėmis puošė lietuvaičių maldaknyges, prie Aušros Vartų skriejo ir tebeskrieja lietuvių maldos ir svajonės.
Iš Aušros Vartų Marija daug slaptų ašarų išdžiovino, daug atodūsių nuramino, daug dyglių iš širdies ištraukė; o jei kam ir ilgėliau pasiliko žaizda ir kančia krūtinėje, tai ir ta kentėjimų siela nekartą per Aušros Vartų Marijos užtarimą, maldų vizijose buvo paguodos pragiedruliais nušviesta.
Aušros Vartus Vilniuje aplankė ir garsusis anglų rašytojas, konvertitas Chestertonas. Jo autobiografijoje užtinkame tokius atsiminimus apie kelionę į Vilnių:
„Vėliau atradau istorinę vietą, kur lenkai su lietuviais yra taikoje, nors tarp tų tautų karas eitų... Mes sustojome prie arkos, pro kur ėjo kelias į šalutinę gatvę. Palydovė pratarė: „Čia mes negalime važiuoti“. Aš stebėjausi kodėl, nes vartai buvo platūs ir gatvė atvira. Kai mes išlipę pėsti ėjome pro vartus, palydovė pratarė tuo pačiu mandagiu balsu: „Nusiimkite savo kepurę“. Ir tik dabar aš pamačiau atvirą gatvę, kuri buvo pripildyta minios, veidais į mūsų pusę; visi suklaupę ant žemės... Aš apsidairiau ir pamačiau arkos viduryje didelius atvirus langus, pro kuriuos matėsi kambarys, pilnas aukso ir spalvingo žibėjimo. Giliau už langų buvo paveikslas, ir aš pamačiau vaizdą, kurs man priminė vaikystėje matytą lėlių teatrą – judėjo figūros. Tik dabar supratau, kad iš tų judančių grupių šviečia ir skamba didingoji senų Šventųjų Mišių malda“.