Yra žmonių, kurie įkūnija giliausias tautos dorybes ir vertybes. Toks buvo kardinolas Josifas Slipyj, garsus Haličo ir Lvovo arkivyskupas, kurio 130-ąsias gimimo metines švenčiame kaip tik tuo metu, kai jo tėvynė išgyvena naują didžiulę tragediją.
Josifas gimė 1892 m. vasario 17 d. Zazdriste, Vakarų Ukrainoje. Devyniolikos metų įstojo į Lvovo kunigų seminariją, 1917 m. rugsėjo 30 d. buvo įšventintas kunigu, o vėliau išsiųstas į Romą baigti studijų popiežiškajame Rytų institute ir Grigaliaus universitete.
1925 m. buvo paskirtas Lvovo kunigų seminarijos rektoriumi, o 1929 m. – to paties miesto teologijos akademijos rektoriumi. Tuo metu Ukraina buvo patekusi po sovietų jungu, Stalinas 1932–1933 m. rekvizavo visą žemės ūkio produkciją, kad sukeltų badą (vadinamą holodomoru) ir įvestų šalyje prievartinę kolektyvizaciją.
Artėjant karui Ukrainos graikų apeigų katalikų metropolitas Andrejus Šeptickis (1865-1944) paprašė pop. Pijaus XII paskirti Josifą jo koadjutoriumi ir būsimu įpėdiniu. Taigi 1939 m. Josifas Slipyj buvo paskirtas Rytų Ukrainos egzarchu, o mirus metropolitui Šeptickiui 1944 m. lapkričio 1 d. tapo Ukrainos Katalikų Bažnyčios galva ir tėvu. Jo šaliai, atsidūrusiai nacių ir komunistų gniaužtuose, tai buvo baisus metas. 1945 m. balandžio 11 d. sovietai suėmė metropolitą Slipyj ir nuteisė aštuoneriems metams priverstinių darbų lageriuose. Tuo pat metu buvo surengtas neteisėtas sinodas, paskelbęs apie Ukrainos Katalikų Bažnyčios „susivienijimą“ su sovietų režimo kontroliuojamu Maskvos stačiatikių patriarchatu. Apie 3 000 graikų apeigų katalikų bažnyčių buvo atiduota stačiatikiams, beveik visi unitų vyskupai ir kunigai – nužudyti arba įkalinti. 1953 m. arkivyskupas Slipyj buvo antrą kartą nuteistas penkeriems metams Sibiro lageriuose, o 1958 m. – trečią kartą, šįkart ketveriems metams priverstinių darbų. 1962 m., sulaukęs septyniasdešimties, jis gavo ketvirtąją bausmę – tremtį visam gyvenimui į niūrų Mordovijos lagerį. Iš viso bebaimis vyskupas kalėjimuose ir lageriuose praleido 18 metų.
Sovietų koncentracijos stovyklas išgyvenęs jėzuitas tėvas Pietro Leoni (1909-1995), aprašydamas Kivovo pervežimo lagerio baisumus, pasakoja, kad vieną dieną į jo kamerą buvo patalpinta keletas kalinių. „Sutemus išgirdau kažką į mane kreipiantis nepažįstamu balsu: priešais mano gultą stovėjo senyvas vyras su barzda; jis padavė man ranką ir prisistatė Josifu Slipyj. Aš apsidžiaugiau ir kartu nuliūdau sužinojęs, kad sėdžiu vienoje kameroje su savo metropolitu.“[1]
Pijus XII ne kartą užtarė ukrainiečius ir jų metropolitą, skatino juos priešintis persekiojimams, ypač 1945 m. gruodžio 23 d. savo enciklika „Orientales Omnes Ecclesias“. Vis dėlto 1958 m. mirus Pijui XII Rusijos ir Vatikano santykiai ėmė keistis. Kai Jonas XXIII paskelbė surengsiantis Vatikano II Susirinkimą, jis norėjo, kad jame dalyvautų ir Maskvos patriarchato atstovai. Kremliaus valdžia iškėlė sąlygą, kad Susirinkime nebūtų kalbama apie komunizmą. 1962 m. rugpjūtį Prancūzijos Meco mieste buvo pasirašytas slaptas susitarimas tarp Vatikanui atstovaujančio kardinolo Tisserant'o ir Rusijai atstovaujančio stačiatikių vyskupo Nikodimo. Didysis Susirinkimas, sušauktas aptarti savo laiko problemų, netars nė žodžio apie didžiausią XX a. politinę katastrofą.[2]
Tais laikais komunistiniuose lageriuose kalėjo daugybė dėl religijos nuteistų žmonių, ypač Ukrainos katalikų. Jei Susirinkime nebūtų buvę nė vieno iš persekiojamų vyskupų tuo metu, kai Maskvos patriarchatui atstovavo komunistus remiantys delegatai, būtų kilęs didžiulis skandalas. Todėl tarp Šventojo Sosto ir Kremliaus vyko derybos, kad metropolitui Slipyj būtų leista dalyvauti Susirinkime. Ukrainos Bažnyčios vadovas nenorėjo palikti savo šalies, tačiau pakluso popiežiui ir, prieš išvykdamas iš Maskvos, slapta įšventino vyskupu ukrainiečių kunigą redemptoristą Vasylių Veličkovskį.
1963 m. vasario 9 d. jis atvyko į Romą ir ėmė aktyviai veikti. 1963 m. spalio 11 d. Josifas Slipyj Susirinkime pasakė kalbą apie Ukrainos kankinius ir pasiūlė Kijevo-Haličo vyskupijai suteikti patriarchato rangą. Vėliau jis pasakojo, kad ne kartą su šiuo prašymu kreipėsi į Paulių VI, bet Popiežius dėl politinių priežasčių visada atsisakydavo jį tenkinti. Ukrainos patriarchato pripažinimas iš tiesų būtų trukdęs Bažnyčios „Rytų politikai“ (Ostpolitik) ir ekumeniniam dialogui su Maskvos Stačiatikių Bažnyčia.[3] Visgi 1965 m. sausio 25 d. popiežius Paulius VI jį paskyrė kardinolu, o Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčiai suteikė Lvovo arkivyskupijos rangą.
Tarp 1968 ir 1976 m. kardinolas Slipyj, kaip tikras savo tautos ganytojas, nepaisydamas garbaus amžiaus leidosi į ilgas ir varginančias keliones pas ukrainiečių diasporos bendruomenes Amerikoje, Australijoje ir Europoje. 1976 m. jis kreipėsi į Jungtines Tautas komunizmo aukų vardu, o 1977 m. Romoje vykusiame Antrajame Sacharovo tribunole dar kartą pasmerkė religinį persekiojimą Ukrainoje. Pasaulis į jį ir kardinolą Józsefą Mindszenty (1892-1975) žvelgė kaip į du didžiuosius XX a. katalikų tikėjimo liudytojus.
Siekdamas užtikrinti Ukrainos Bažnyčios ateitį, kardinolas Slipyj nevengė imtis kraštutinių veiksmų. 1977 m. balandžio 2 d. jis slapta, be Pauliaus VI leidimo, įšventino tris vyskupus, automatiškai užsitraukdamas kanoninę bausmę, numatytą tuo metu galiojusio Kodekso (953 kan.). Tačiau skirtingai nuo arkivyskupo Marcelio Lefebvre'o, kuris 1986 m. buvo neteisėtai ekskomunikuotas už tokį patį kanonų teisės pažeidimą, prieš kardinolą Slipyj faktiškai nebuvo imtasi jokių priemonių.[4] Vieną iš jo įšventintų vyskupų, Lubomyrą Husarą (1933-2017), Jonas Paulius II paskyrė Josifo Slipyj įpėdiniu, Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios arkivyskupu ir kardinolu. Vėliau jį šiose pareigose pakeitė Sviatoslavas Ševčiukas, šiuo metu atsidūręs bombarduojamame ir apgultame Kijevo mieste. 2004 m. didžiojo arkivyskupo sostas buvo perkeltas į Kijevą, o vyskupystė pavadinta Kijevo-Haličo vardu.
Kardinolas Josifas Slipyj mirė tremtyje Romoje 1984 m. rugsėjo 7 d., sulaukęs devyniasdešimt dvejų metų. Jis yra palaidotas Lvove, Šv. Jurgio katedros kriptoje, šalia metropolito Andrejaus Šeptickio. Jonas Paulius II jį pavadino „nenugalimo tikėjimo žmogumi, tvirtos drąsos ganytoju, herojiškos ištikimybės liudytoju, iškilia Bažnyčios asmenybe“.[5]
Nors jo krašto religinė ir politinė tapatybė vėl yra brutaliai trypiama, kardinolo Josifo Slipyj didvyriško pasipriešinimo atminimas padeda mums tikėti Ukrainos ateitimi. Kijeve įvyko rusų tautos atsivertimas į Katalikų Bažnyčią, ir būtent iš Kijevo, o ne iš Maskvos, turėtų prasidėti antrasis didysis Rusijos atsivertimas, apie kurį Fatimoje paskelbė Dievo Motina. Kardinolas Slipyj labai gerbė Fatimos žinią. 1980 m. jis Jonui Pauliui II įteikė du milijonus Marijos mėlynosios armijos surinktų parašų ir ilgame pokalbyje su Popiežiumi primygtinai pabrėžė būtinybę pašvęsti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai.[6] Šis pašventinimas dar neįvykdytas taip, kaip to reikalavo Švenčiausioji Mergelė. Į ją kardinolas Slipyj savo testamente kreipėsi taip: „Rengdamasis keliauti į amžinybę... aš meldžiuosi mūsų Globėjai ir Dangaus Karalienei, visuomet Mergelei Dievo Motinai. Priimk savo patikimon globon mūsų Ukrainos Bažnyčią ir mūsų ukrainiečių tautą!“[7]
Šią tragišką pasaulio istorijos akimirką meldžiamės tais pačiais žodžiais ir kartu sakome: „Garbė kardinolui Slipyj ir jo kenčiančiai tautai.“
[1] Msgr. Giovanni Choma, Josyf Slipyj, padre e confessore della Chiesa ucraina martire, La Casa di Matriona, Milan 2001, p. 68.
[2] R. de Mattei, The Second Vatican Council. An unwritten story, Loreto Publishing, Fitzwilliam, NH, 2012, pp. 149-151.
[3] (Memorie, Ukrainos katalikų universitetas, Lvovas-Roma, 2018, p. 512-513)
[4] https://onepeterfive.com/clandestine-ordinations-against-church-law-lessons-from-cardinal-wojtyla-and-cardinal-slipyj
[5] L'Osservatore Romano, 1984 m. spalio 19 d.
[6] John Haffert, Dear Bishop! Memoirs of the Author Concerning the History of the Blue Army, AMI International Press, Washington 1982, p. 229.
[7] Memoirs, pp. 524-525
